Salos

Be pabaigos

Viskas, kas turi pradžią, būtinai turi pabaigą. O kiekviena pabaiga – nauja pradžia. Nėra tokio dalyko kaip laiminga pabaiga. Gyvenimas nesibaigia vestuvėmis, vaiko gimimu ar svajonių šalimi. Visada yra ką prarasti ­– santykius, žmones, gyvenamąją vietą, šalį, darbą, viršininką, kolegas, tikėjimą, dieną, savaitę. Svarbiausia, kad nebūtų prarastas noras viską pradėti iš pradžių.

Aš turėjau svajonių darbą, kuris mane maitino. Dvidešimt metų. Nuo 1989-ųjų, kai pradėjau kurti „Ievą“, iki pat 2009-ųjų, kai ją atidaviau už vieną litą. Sakyčiau, labai dėsninga evoliucija: sukuri iš nieko ir grąžini į nieką.

Skamba dramatiškai nebent gyvenimo naujokams. Na, dar motyvacinio skaitalo valgytojams. Pažengusieji, jau duobėje pabuvusieji žino: kai blogai, reikia laukti. Pasirengti, kad bus dar blogiau. Jie supranta, kad prieš vėją nepapūsi, ­– kam lemta, turi baigtis.

Vaikystė trunka iki paauglystės. Kartais – iki senatvės. O kiek gali trukti vienas ir vis tas pats darbas?

Legendinė „Cosmopolitan“ redaktorė Helen Gurley Brown iki 25-erių pakeitė septyniolika sekretorės darbo vietų. „Cosmopolitan“ vyriausiąja ji tapo 42-ejų ir pareigų neapleido 32 metus, iki pat 74-erių.

Nūdienos europiečiai darbą keičia vidutiniškai kas septynerius metus, o japonai nė nemano keisti, tegul tik laiko. Amerikietis pasimatuoja apie dešimt darbo vietų iki 35-erių ir dar 6–8 darbovietes perbėga iki pensijos. Lietuvoje kas trečias darbingas žmogus laimę dirbėjimo bando bent penkis kartus. Naujo tūkstantmečio prognozė labai patraukli pokyčių aistruoliams: iki 2020-ųjų apie pusę darbų pagal trumpalaikes sutartis atliks laisvai samdomi darbuotojai, t. y. tie, kurie šiandien atėjo, ryt išėjo. Vienoje darbovietėje užsibūsime vidutiniškai iki dvejų su puse, ilgiausiai – iki trejų metų.

Nežinau, ar bus tiek darbo vietų, kad galėtume jas kaip kojines keisti. O gal visi triūsime pagal galimybes ir poreikius? Ne dėl pinigų… Klausimas įdomus – betgi ką veiksime likusį laiką? Ar nenupušime dykinėdami?

Mano tėtis ir sesė visą gyvenimą dirbo tik Chemijos institute. Aš prieš „Ievą“ turėjau du darbus – Geografijos institute, kai studijavau geografiją, ir „Jaunimo gretose“, kai mokiausi žurnalistikos. Sukūrusi „Ievą“ įsivaizdavau: jeigu nebankrutuosiu bent dešimt metų, ji gyvuos amžinai.

„Ievos“ ėmiausi puoselėdama tikslą. Norėjau įrodyti tėčiui, kad esu dukrelė su kiaušais. Buvau praradusi darbą „Jaunimo gretose“, o svajonių žurnalas „Tarybinė moteris“ manęs į darbą nepriėmė. Žurnalas „Švyturys“ atrodė nepasiekiamas kaip laimės žiburys, o „Nemunui“ jaučiausi nepakankamai meniška. Objektyviai įvertinau, kad ir dienraštyje dėl savo lėtų apsukų dirbti nesugebėsiu. Liko viena išeitis – darbo vietą susikurti.

„Evkos svajonė turėti savo žurnalą man visai neatrodė beprotiška – tai buvo tiesiog dar viena svajonė apie stebuklą, kuris privalėjo pakeisti mūsų gyvenimą“, – vėliau rašė Viktoras, mano mieliausiasis, mudviejų knygoje „Kas liko už kadro“. Stebuklas įvyko, gyvenimas pasikeitė. Sovietai subyrėjo, ir pasaulis liko be sienų. Beplėtojant stebuklą augo ir užaugo mūsų trys vaikai, šiandien tik vyresnėlis pamena, kad buvo laikai, kai bananų nebuvo.

Mano krizė prasidėjo apie 2000-uosius, įžengus į penktąją dešimtį. Protas gali rasti daugybę priežasčių, kodėl negalėjo būti kitaip. 1997-aisiais mirė tėtis, ir neliko motyvacijos ką nors įrodinėti. 1998-aisiais sužvilgo „Cosmopolitan“ ir ištraukė „Ievą“ iš skolų. Atrodytų, gyvenk ir žvenk, tačiau nieko neišėjo. Aplinka neatpažįstamai pasikeitė, o aš nebuvau pasirengusi tai priimti. Turiu omeny ne technologijų – reklamos rinkos pokyčius. Vienintelio nepriklausomo žurnalo moterims laikai baigėsi. Moteriškos spaudos leidėjų atsirado daug, visi dalinomės ta pačia saujele mokių reklamdavių. Reklamos agentūros reikalavo „atkatų“, reklamdaviai nenorėjo daugiau mokėti, o skaitytojai priekaištavo, esą „Ieva“ virtusi reklaminiu katalogu. Norėjau dumti į Mėnulį arba grįžti į „Ievos“ startą, kai nebuvo jokios konkurencijos.

„Parduoti reklamos plotą neegzistuojančiame žurnale buvo pusė užduoties. Kita pusė – sugalvoti ir pagaminti neegzistuojančią reklamą neegzistuojančiam žurnalui neegzistuojančių prekių šalyje – mūsų nebaugino. Kūrybinė energija kunkuliavo ir sprogdino kaip nešviežia grietinė – plastikinę tarą. Aplink plytėjo skaisčios ganyklos, dar neištryptos kreatyvininkų ir medijų didmenininkų. Iki šūkio „Reikia pinigų? Pinigų yra!“ dar buvo likę penkeri metai“, – tuos laikus su šypsena minėjo Viktoras „Kas liko už kadro“.

Aš dar nekursčiau minties apie Australiją. Rhonda Byrne dar nebuvo parašiusi „Paslapties“ (The Secret, 2006). Dar niekas nežinojo, kad tuoj bus paskelbta visuotinė mobilizacija kariauti su kitatikiais ­– nepakankamai pozityviai mąstančiais. Negatyvieji bus raunami iš socialinio gyvenimo tarsi kokie piktybiniai navikai. Traukos dėsnio šalininkams visiškai aišku, kodėl vieni gyvena sočiai ir laimingai, o kiti žūsta aviakatastrofose arba karuose. Kodėl vienų gyvybes nusineša cunamiai arba onkologinės ligos, o kiti amžinai sausi išlipa iš balos. Pozityvistai savo kategoriškumu man kartais primena antikinės Spartos karius. Skirtumas tik tas, kad spartiečiai prisiėmė atsakomybę, o pozityvistai moralės dėmes dangsto Dievo arba visatos atrankos dėsniais.

Nesu nusiteikusi prieš optimistus ir pozityvumą. Tik ne mažiau gerbiu pesimizmą ir nihilizmą. Negatyvios mintys – tai mūsų skydas, saugantis nuo pavojų. Mūsų pavarų dėžė, kuri automatiškai persijungia, kai užsidega raudona. Be baimės, negatyvių minčių mes neišgyventume, būtume susinaikinę dar urvinių žmonių laikais. Sveikas protas – tai apsauginių abejonių ir galimybių sparnų sintezė. Tai – sąmoningumas, kuris žalią šviesą jungia tik įvertinęs visus pavojus ir nuojautos ženklus. Na, o sėkmei reikia kai ko daugiau nei sveikas protas. Sėkmei būtinas gebėjimas atsitraukti ir – spektaklis „o man dzin“. Sėkmė – tai koketiškas norų manifestavimas. Norus pildo „stumk trauk“ dėsnis. Kai tu net labai norėdamas sugebi neprisirišti ir paleidi geismų įtampą.

Manęs niekas nemokė dėsnio „stumk trauk“. Kažkaip savaime toptelėjo, kad sėkmė – kaip drugelis: kuo smarkiau trokštame ją pagauti, tuo greičiau ji tolsta. O vos tik atsipalaiduojame, sau pasakome: „Bala nematė, apsieisiu be sėkmės“, žiūrėk, ir nutupia išdykėlė ant peties.

„Ievos“ pradžia buvo kaip žaidimas. Aš neturėjau ko prarasti – nebuvo pinigų, skolų, nebuvo vardo, kurio reputaciją branginčiau. Aš netgi nelabai nutuokiau, kokį žurnalą ketinu kurti. Tačiau argi tai buvo svarbu? Rinkoje egzistavo vos vienas žurnalas moterims – „Tarybinė moteris“. Ant laikraštinio popieriaus, nespalvotas, 32 puslapių. Ketinimas leisti vakarietiško kirpimo leidinį, spalvotą, ant kreidinio popieriaus ir dvigubai storesnį, skambėjo kaip fantastika arba beprotybė.

Beprotybe arba fantastika vadinama viskas, ko dar nėra. Rašytojai fantastai mintyse regėjo robotus, išmaniuosius, skrydžius į Mėnulį ir Marsą, o jų skaitytojai, mano karta, argi tikėjo, kad tie pramanai taps, ir dar taip greitai, realybe? „Kone viskas, ką aprašiau „451° Farenheito“, išsipildė. Televizijos įtaka, vietos naujienų reikšmė televizijai, požiūris į švietimą. Ir ką mes turime šiandien? Nemaža dalis žmonijos tiesiog nebeteko smegenų. Norėčiau tik pabrėžti, jog visa tai rašiau ne dėl to, kad būčiau pranašavęs ateitį, – aš norėjau sutrukdyti tam įvykti…“ – konstatavo Ray Bradbury.

Kad ir kaip mylėčiau žmoniją ir gerbčiau kiekvieno teisę į rašytinį žodį, tenka pripažinti: jau prisijuokavome, įgyvendinome tezę „menas priklauso liaudžiai“. Jeigu taip ir toliau, netrukus autorių bus daugiau nei skaitytojų. Kiekvienas, išmokęs abėcėlę, parašys po knygą, ir jas spausdins leidėjai, mokantys grašius.

Knygos šiandien – kaip prekybcentrių prekės: asortimentas milžiniškas, tačiau liūto dalis – šlamštas. Demokratija atvėrė Pandoros skrynią ir užvertė mus nekokybišku maistu, beraščių rašliava. Mūsų skonis atbuko, dantys atšipo. „Laikai blogi – vaikai neklauso tėvų ir visi, kas netingi, kurpia knygas“, – sakytų Ciceronas.

Tačiau kuo blogiau – tuo geriau. Kartu su pasiūlos ir pozityvumo pertekliumi pajuntame kritinio žvilgsnio stygių. Sveiko proto trūkumą. O tuščia vieta ilgai būti negali. Tuštumos vandenyne būtinai gimsta salos.

„Salų“ projektas paleidžiamas praėjus 28 metams nuo „Ievos“ pradžios ir 7 metams – nuo jos kracho. Nesilankstau numerologams, tačiau nebėgu nuo magiško septynetuko. Šį kartą sveikas protas man kužda: „Žiūrėk, viskas kartojasi, tu ir vėl pradedi.“

Aš puikiai žinau, kaip lengva prarasti, – Australijoje brangiai sumokėjome už praradimo universitetus. Kai nėra pinigų, nėra ir baimės suklysti. Dvejonių, ar teisingai investuoji. Nerimo, ar investicijos grįš, ar su kaupu…

Lengviau atskiri, kas yra tikra, o kas – tik tavo ego kaprizai. Įsijungia „stumk trauk“ dėsnis. Liaujiesi kreipęs dėmesį į skeptikus, kurie įtikinėja, kad dirbančių iš idėjos laikai baigėsi. Tu žinai: viskas, kas turi pabaigą, prasideda iš naujo.

„Mes kiekvienas esame tarsi atskira sala. O kartu visi esame viena. Todėl salos gali formuotis atskirai, jos gali būti milžiniškais atstumais nutolusios viena nuo kitos. Tačiau salos tėra dariniai tos pačios planetos, vardu Žemė.“ (Jamesas Donaldas Waltersas-Kriyananda)

mm

Eva Tombak

Esu mama, žmona, jogos mokytoja, žurnalistė. Autorė knygų “Kas liko už kadro” (2011), “Laisvė basomis” (2015), “Laimės piliulės: vartojimo instrukcija ir šalutinis poveikis” (2016).
Mane žavi sveika gyvensena, o kategoriškumas baido. Pati esu vegetarė, tačiau šalinuosi bendrijų, kur geras žmogus būtinai vegetaras, o jeigu mėsėdis, vadinasi, šunsnukis. Man sveika gyvensena neatskiriama nuo sveiko proto ir tolerantiškumo, o sveikas protas – nuo gero humoro ir žinių. Vieniems sveika eiti gultis su vištomis ir keltis su gaidžiais, o kitiems – kaip čia pasakius. Kartais tikra katastrofa, kai gyvenantis saulės ritmu perlenkia lazdą, pyst – ir virsta pikčiurna, pasikėlusia nuobodybe.

Leave a Reply

1 Komentaras on "Be pabaigos"

Pranešti apie
avatar
Rūšiuoti pagal:   Naujausi | Seniausi | Geriausiai įvertinti
A WordPress Commenter
Svečias

Hi, this is a comment.
To get started with moderating, editing, and deleting comments, please visit the Comments screen in the dashboard.
Commenter avatars come from Gravatar.

wpDiscuz
mm

Eva Tombak

Esu mama, žmona, jogos mokytoja, žurnalistė. Autorė knygų “Kas liko už kadro” (2011), “Laisvė basomis” (2015), “Laimės piliulės: vartojimo instrukcija ir šalutinis poveikis” (2016).
Mane žavi sveika gyvensena, o kategoriškumas baido. Pati esu vegetarė, tačiau šalinuosi bendrijų, kur geras žmogus būtinai vegetaras, o jeigu mėsėdis, vadinasi, šunsnukis. Man sveika gyvensena neatskiriama nuo sveiko proto ir tolerantiškumo, o sveikas protas – nuo gero humoro ir žinių. Vieniems sveika eiti gultis su vištomis ir keltis su gaidžiais, o kitiems – kaip čia pasakius. Kartais tikra katastrofa, kai gyvenantis saulės ritmu perlenkia lazdą, pyst – ir virsta pikčiurna, pasikėlusia nuobodybe.

Follow us

Don't be shy, get in touch. We love meeting interesting people and making new friends.