Salos

Hara hachi bu

Mielosios,

Nežinau, kaip jūs, bet aš naujų metų pradžioje visada pasižadu du dalykus: plonėti ir tobulėti. Taip buvo ir šiemet.

Mes su draugėmis esame net subūrusios slaptą plonėjimo ir tobulėjimo seseriją PLOTO, o kadangi esu šios seserijos (kaip ir daugelio kitų unikalių projektų) sumanytoja, nes kadaise baigiau masinių renginių režisūrą, tai pasiūliau šiemet plonėti nebanaliai – pagal seną genialų Konfucijaus sugalvotą metodą Hara hachi bu. Japonų kalba tai būtų maždaug „suvalgyk tiek, kad pasisotintum 80 proc.“, paprasčiau tariant, ištuštink tik du trečdalius lėkštės.

Kaip įprasta, tradicinio seserijos PLOTO vakarėlio pradžioje aš, vilkėdama šilkinį kimono, padariau pranešimą apie Hara hachi bu, apie Konfucijų, apie laimingus ilgaamžius Okinavos gyventojus, kurie laikosi Hara hachi bu ir poromis (!!!) sulaukia 100 ar net daugiau metų. Visos draugės (išskyrus putlutę buhalterę, kuri iš principo niekada su mumis neplonėja ir šįkart specialiai atsinešė eklerų) buvo sužavėtos ir entuziastingai sutiko nuo rytojaus tenkintis tik 80 proc. įprasto raciono, arba dviem trečdaliais lėkštės, kad taip pratęstų savo prasmingo ir aktyvaus ilgaamžiškumo kreivę mažiausiai kokiais penkiasdešimčia metų. Savaime suprantama, į šią sveikatingumo programą nusprendėme įtraukti ir sutuoktinius, kad jie per anksti mūsų nepaliktų.

Tiesa, kilo šiokių tokių nesutarimų dėl to likusio trečdalio – kur, pavyzdžiui, jį dėti, jei kavinėje užsisakei jūrų gėrybių arba du cepelinus? Aš iš pradžių laikiausi nuomonės, kad reikėtų tą trečdalį vis dėlto palikti lėkštėje, suvalgyti tik 1 ir 2/3 cepelino. O kaip kitaip? Tačiau draugė jogė pasipiktino, esą visas sąmoningas pasaulis kovoja už vartojimo mažinimą. Ir apskritai – kaip galima žudyti krevetes, kad paskui trečdalį jų tiesiog beprasmiškai išmestum. Be to, Konfucijus tikrai nepritartų tokiam švaistymui. Turėjome sutikti su šiais argumentais, tad nutarėme tiesiog mažiau užsisakyti arba prašyti supakuoti į dėžutę.

Grįžęs namo, Adomas mus taip ir atrado – gurkšnojančias vyną, cituojančias Konfucijų, mosuojančias sūriais ir ritmingai skanduojančias hara hachi bu hara hachi bu

Grįžęs namo, Adomas mus taip ir atrado – gurkšnojančias vyną, cituojančias Konfucijų, mosuojančias sūriais ir ritmingai skanduojančias hara hachi bu hara hachi bu… Iš suapvalėjusių Adomo akių supratome: vargšelį išgąsdinome. Draugės puolė skirstytis, tarpduryje suokalbiškai šnibžtelėdamos hara hachi bu.

— Ką dabar sugalvojot? Ritualines žmogžudystes? – pašnairavo Adomas, siekdamas likusių eklerų. – Ir ką reiškia tas hara kiri? Vėl tavo scenarijus?
— Taip, mano, o ką? Ir ne hara kirihara hachi bu! Mielasis, nuo šiol tai bus mūsų šeimos šūkis, – čiupusi jam iš panosės saują pyragaičių (trečdalis šio gėrio privalėjo atsidurti tik man vienai žinomoj dėžutėj šaldytuve), maloniai paaiškinau, kad šiemet maitinsimės pagal Konfucijų, t. y. sotinsimės tik 80 procentų.
— Kodėl? Aš prieštarauju! Už ką? – kone suklykė Adomas, gailiai stebėdamas, kaip eklerai mikliai dingsta už horizonto. Jis dar bandė man priminti žmogaus teises, kartojo esąs laisvas Dievo kūrinys, bet aš buvau nepalenkiama. Dėl mūsų gerovės. Išklojau jam viską, ką manau apie jo visceralinius riebalus, kurie spaudžia jo vidaus organus, apie tai, kad jis nori mane palikti našle per patį žydėjimą, ir dar visiškai neapdraustą. Ir kad aš to neleisiu.

— Našle? Kas čia tau vaidenasi? Nesulauksi!
— Taip, našle! Visi jūs mus paliekat, ir tu ne kitoks, – pasakiau ir, trenkusi vonios durimis, palindau po dušu, kalbėdama mantrą, kurią išmokau iš draugės jogės: „Vandenie, nusinešk visas negeras mintis, išvalyk mano protą, pripildyk mane meilės.“ Tris kartus.

Išlindau iš vonios labai maloniai šypsodamasi ir, kaip kilminga dama linktelėjusi Adomui, pasukau miegamojo link, puse lūpų tarusi:

– Nedrįsk braižytis apie šaldytuvą, atmink – hara hachi bu.
Aš jau miegojau ir net kažką prasmingai sapnavau, kai išgirdau Adomą šnabždant:

— Ieva, bet kaip man išmatuoti, kada aš suvalgiau tuos hara… Na, 80 procentų?
— O tu dar neprivalgei?
— Ne, jaučiu, kad tik 20, tikrai – 80 procentų esu alkanas. Ir negaliu užmigt. O kur tu tuos pyragiukus padėjai?
— Nesulauksi, – atšoviau ir vėl bandžiau užsnūsti, tačiau Adomas taip vartėsi ir dūsavo… Teko išduoti slėptuvę. Jis buvo toks malonus, kad atnešė eklerų su arbata ir man. Pasisotinom, manau, 80 procentų, nes aš dar jų norėjau, kai baigėsi.
— Juk svarbiausia – nepatirti streso, ar ne, Ievute?

Turėjau su tuo sutikti, užmigom laimingi. Kaip Okinavos gyventojai.

Su meile, Ieva

Leave a Reply

Komentuokite pirmas!

Pranešti apie
avatar
wpDiscuz
mm

Nijolė Koskienė

Esu Nijolė ir esu žurnalistė. Baigiau Lietuvių kalbos studijas Vilniaus universitete. Dirbau dienraštyje, TV laidų redaktore, viešųjų ryšių specialiste. Tada išsikėlėme į vienkiemį ir praradau norą dirbti mieste, užtat atradau mitybos mokslo sritį. Studijuoju, rengiu paskaitas, rašau ir vis labiau stebiuosi, kaip Dievas tobulai sukūrė žmogų, gal tik paskubėjo duoti jam laisvą valią. Hobis – kūrybinis rašymas. Rašau tokį keistą užmirštą žanrą – humoreskas.

Follow us

Don't be shy, get in touch. We love meeting interesting people and making new friends.