Salos

Kaip susiprasti, kad pas tėvus beldžiasi Alzheimeris?

Alzheimerį lengva atpažinti.
– Aš turiu dvi dukras, – pasakoja Maja (91) savo dukrai, atėjusiai jos aplankyti. – Mano jaunesnioji – dailininkė. O vyresnioji, deja, jau seniai pasimirė.

Pastebėjau, kad gebu palyginti tiksliai diagnozuoti Alzheimerio pradžią trimis atvejais.
Pirmasis: kai į klausimą „Balta ar juoda?“ sulaukiu atsakymo „Gerai“.
Antrasis: kai žmogus mėgina suvokti, kodėl dramblio nugara apvalaina, o palei šonus auga plokščios ausys. Gal čia kas nors ne taip?
Trečiasis: kai žiūrėdamas į leopardo paveiksliuką žmogus reikšmingai susimąsto, gal čia visai ne leopardas, o erelis danguje?

Visi trys išvardinti pavyzdžiai neišgalvoti, tikrų tikriausi. Apie „balta ir juoda“ man atsakė buvęs karo lakūnas, apie dramblį klausė buvęs mokyklos direktorius, o leopardu abejojo buvęs inžinierius. Visus tris aš pažįstu daugiau kaip dešimt metų ir, patikėkite, dar visai neseniai jie buvo visiškai adekvatūs žmonės.
Su tokiais ligoniais aš dirbu, kol jie pas mane ateina į studiją. O vėliau – kol juos atveda. Dar vėliau – kol atveža. Kol jie išlaiko bent mažiausią ryšį su aplinkiniu pasauliu ir įstengia rankose išlaikyti bent kokį instrumentą. Visiškai nesvarbu, kokį – peiliuką, vinį ar teptuką.

– Emanueli, tu juk po penkių minučių pamirši, kad man mokėjai. Aš kiekvieną dieną tavęs prašysiu man mokėti ir pagaliau praturtėsiu.
– Su manimi, Saša, nepralobsi! Galbūt aš pamiršiu, kad sumokėjau, tačiau puikiai prisimenu, kad nesu niekam skolingas.

Sergančio Alzheimeriu senio galva panaši į sūrį, kuriame nematomos pelės išgraužė skylių. Dėl šių skylių galvoje mūsų mama ar tėtė staiga tampa labai keistais žmonėmis. To keistumo pasireiškimas priklauso nuo skylių radavietės.

Sergančio Alzheimeriu senio galva panaši į sūrį, kuriame nematomos pelės išgraužė skylių. Dėl šių skylių galvoje mūsų mama ar tėtė staiga tampa labai keistais žmonėmis. To keistumo pasireiškimas priklauso nuo skylių radavietės. Na jūs juk gerai pažįstate savo tėvus? Jūs suprasite, jei bendravimas su tėvais netikėtai taps problemiškesnis nei įprastai. Pastebėsite jo arba jos asmenybės pokyčius, galbūt net degeneraciją. Pajusite, tarsi koks nelabasis viename iš tėvų būtų apsigyvenęs. Nei iš šio, nei iš to ims bjurti charakteris. Ims keistis ilgamečiai įpročiai. Pradėsite pastebėti nebūdingą abejingumą jums ir artimiesiems. Štai tada nebelaukite gamtos malonių – tučtuojau skuoskite su juo ar ja pas gydytoją!
Alzheimeris ne visada prasideda nuo atminties problemų. Ir anaiptol ne nuo aštuoniasdešimties su trupučiu. Jis gali pasibelsti ir kur kas anksčiau. Kuo anksčiau ligą diagnozuosite, tuo bus lengviau. Lengviau pirmiausia bus jums patiems.
Beje, užvis svarbiausia – neutralizuoti įtampą, kad mažiau kiltų klausimų ir liautumėtės bandę vis glaistyti staiga pakitusius santykius su tėčiu ar mama. Svarbu, kad nebesistengtumėte spręsti problemų buitiškai, kaip anksčiau.
Tai – jau nebe tas žmogus, kurį pažinojote. Jūs dėl nieko nesate kaltas. Nieko. Tiesiog tokia yra pasaulio sandara.
Svarbu suvokti, kad Alzheimeris kur kas daugiau skausmo sukelia ne patiems ligoniams, o tiems, kurie juos supa. Mes suprantame, kad jie pamiršta ir liaujasi suprasti. Mes suvokiame, kas su jais vyksta. Todėl mums, iš išorės, kur kas sunkiau nei jiems, viduje.

Ligai progresuojant sergantis Alzheimeriu vis labiau panėši į kompiuterį be standžiojo disko. Visai be disko. Akytės – lemputės mirksi, o atminties nėra, tik šypsena.
Kai supratau šią banalią tiesą, man tapo nelyginamai lengviau. Nejuokauju.

Ligai progresuojant sergantis Alzheimeriu vis labiau panėši į kompiuterį be standžiojo disko. Visai be disko. Akytės – lemputės mirksi, o atminties nėra, tik šypsena.
Kai supratau šią banalią tiesą, man tapo nelyginamai lengviau. Nejuokauju – aš lioviausi jautęs įtampą ir nuovargį, kuriuos kėlė bendravimas su jais. Na, beveik lioviausi.

– O ką dabar daryti? – klausia manęs linksmuolis Rafis (84), dar neseniai buvęs finansininku, kuriam plačiai šypsojosi sėkmė. Jo rankose – kaltas ir medinis plaktukas.
– Nurėžk šituos ruoželius, – braižau raudonu markeriu ant medinės lentos kelis ruoželius.
– Aha. Aišku. – Rafis ryžtingai imasi darbo.
– O ką dabar daryti? – klausia jis po dešimties minučių, įveikęs ruoželius.
– Dabar nurėžk šitas juostas! – braižau vėl beveik toje pačioje vietoje.
– O dabar?
– Rafi, tu šaunuolis! O dabar reikia nurėžti štai šitas juosteles!

Ir taip pusantros valandos. Vėl ir vėl. Rafiui nenusibosta. Tą pat akimirką, kai baigia pjauti ruoželius, jis juos pamiršta ir džiaugsmingai imasi tos pačios užduoties.
Boot, restart. Boot, restart.
Rafis nepyksta ant manęs, kad liepiu kartoti. Aš – nepavargstu. Rafis – kompiuteris be disko.

Kaip elgtis, jei mamai ar tėčiui diagnozavo Alzheimerį? „Atmintukė“ nedirba. Bet kas gi šiandien, be vakarykščio dolerio kurso, ką nors prisimena? Kojos rankos yra, tyrimai dar pakenčiami – na ir ko daugiau reikia?
Didžiausia iš klaidų – mėginti priminti tėvams, kad pamiršta, priekaištauti jiems dėl užmaršumo ar keistos elgsenos ir tikėtis, kad tokiu būdu jie suvoks problemą. Rezultato nebus. Todėl dramatizuoti situaciją ir beprasmiška, ir pavojinga – juk ji dėl to į gera nepasikeis. Na kas nors juk turi tai suprasti.
Leiskite jiems toliau ramiai gyventi ir būti tokiems, kokie tapo.
Žinoma, kompiuteris be disko. Tačiau juk savas. Giminingas ir artimas.
„Pas mane į svečius atėjo draugė, sėdim su ja, šnekamės. Staiga atsiveria durys, į kambarį įšlepsi mama ir klausia: „Tania, o kodėl tu man pasakei, kad aš numiriau?“ – guodžiasi man. Tai priimti ramiai, žinoma, nėra lengva. Bet štai ką reikėtų suprasti: jie, tėvai, dabar pasaulį mato kitaip, kur kas paprasčiau nei jūs. Netrukdykite jiems ir patys nesigraužkite. Jie gali pamiršti jūsų vardą, gali ir išvis nepažinti. Jūs tai nuliūdins ir išgąsdins. O juos – vargu bau.
Jums dabar kur kas sunkiau negu jiems. Reikia nenuleisti nuo jų abiejų akių. Netgi daugiau nei abiejų.
„O kokia tavo specialybė? – klausiu Elenos (80), kurios vyras Mejeris (84) susirgo Alzheimeriu. „Aš – ikimokyklinio amžiaus vaikų psichologė, – atsako ji. – Ir dabar vienas toks ikimokyklinukas įsikūrė mano namuose.“
Trumpai tariant, noriu pasakyti dvi žinias. Vieną blogą, kitą – gerą.
Blogoji: bendrauti su tėvais jums prireiks kur kas daugiau dėmesio ir kantrybės. Kur kas daugiau.
O geroji… Sąžiningai? Alzheimeris suteikia daug laiko atsisveikinti su artimu žmogumi – po truputį, žingsnis po žingsnio, diena iš dienos, kol lėtai užges atmintis ir intelektas.
Žinau, tai sunku girdėti, tačiau tokia yra tiesa. Atleiskite.
Jehudai – 92-eji. Anksčiau jis buvo mano grupės seniūnas ir rūpinosi dirbtuvėmis, ruošdavo jas užsiėmimams. Dabar jis jau nebegali būti seniūnu. Viskas, ką šiuo metu sugeba, – tai plaktuku daužyti į pramuštuvą, kad medinėje lentelėje atsirastų nedidelė duobutė. Daugiau jis nieko nebegali. Prieš savaitę mes kartu į lentelę įkalėme keturias nedidukes vinis. Aš laikiau vinį, o Jehuda kalė. Buvo linksma.
Kartais Jehuda apskritai negali dirbti, tada tiesiog sėdi ir žiūri priešais save. Aš nežinau, kas tuo metu vyksta jo galvoje.
Jis žiūri ir tyli, kartais tyliai glosto man ranką ir nenuleidžia nuo manęs akių.
Dabar Jehuda pas mane atgabenamas invalido vežimėlyje. Mes pažįstami maždaug penkiolika metų. Tačiau manęs jis beveik neprisimena.
– Jehuda, kaip sekasi?
– Puikiai!

Keturios taisyklės, kurios padės sklandžiai bendrauti su senstančiais tėvais
Žinote, nors ir kaip mes mylėtume savo tėvus, nors ir kaip būtume jiems beprotiškai dėkingi, kad kadaise mus pagimdė, išaugino ir išauklėjo, – yra ribos. Žmogaus kantrybė ir galimybės turi ribas. Mums darosi be galo sunku juos pakęsti. Kartoju: nepaisant visos meilės ir pagarbos.
Kad neperžengčiau šitos savitvardos ribos ir neprarasčiau dvasios stiprybės, aš išsiugdžiau keturias pagrindines bendravimo su senyvais tėvais taisykles.
Labai seniai, praėjusio amžiaus 8-ąjį dešimtmetį, buvo rodomas toks sovietinis filmas apie karą, pavadinimu „Išgyventi iki aušros“. Iš jo ir sužinojau šias keturias taisykles. Štai jos, padedančios man kiekvieną dieną bendraujant su seniais išgyventi iki aušros.

Pirma taisyklė. Modernizuojami nesiduoda
Ką nors keisti beprasmiška. Niekada nesistenkite „pagerinti“ senių. Nesistenkite jų perkalbėti, keisti jų pažiūrų, neįkalbinėkite sveikai gyventi ar tiesiog pakeisti įpročius. Net jeigu tie įpročiai jus baisiausiai erzintų. Pavyzdžiui, pomėgis nuolatos švilpauti tą pačią melodiją tam tikru paros metu.
Senių „pagerinti“ neįmanoma. Tačiau įmanoma beprasmiškai eikvoti savo jėgas ir energiją. Senyvas žmogus neturi jėgų keistis. Jis negali savyje pakeisti nieko.
Svarbiausia, kas paverčia žmogų seniu, – tai trūkumas: plastiškumo, lankstumo. Kartu ir fizinio. Tačiau kur kas labiau psichologinio. Seniai yra seniai, nes daugiau nebegali keistis, lavintis. Ir jų nereikia versti to daryti. Mūsų pagrindinis išbandymas bendraujant su senstančiais tėvais – išmokti juos mylėti (na, bent jau pakęsti) tokius, kokie jie yra, ir nesistengti, kad jie būtų tokie, kaip mes norime.
Žodžiu, kokius gavome, tokius gavome. Ir nieko jau „nepagerinsime“.

Antra taisyklė. Kosminiai akmenys
Kad galėtume bendrauti su senstančiais žmonėmis, būtina užsiauginti ciniškus žvynus, kurie padėtų minimalizuoti asmeninius nuostolius, sutaupyti jėgų ir išsaugoti sveikatą. Jeigu norime padėti tėvams, būtinai turime išmokti laikyti atstumą.
Kaip tai galėtų atrodyti? Įsivaizduokime mokslininką. Tarkim, jis tyrinėja kosminius akmenis. Nors ir kaip būtų pametęs galvą dėl gamtos, jam pakanka proto nerinkti šitų akmenukų į degtukų dėžutę ir nekišti naktį sau po pagalve, kad bet kada panorėjęs išsitrauktų, apžiūrinėtų ir svajotų apie kitus pasaulius. Jis – profesionalas. Jis dirba apsirengęs specialiu kostiumu ir užsimovęs specialias pirštines, o šie nuostabūs akmenys sudėti į specialią hermetišką stiklinę kolbą. Baigtas kriukis.

Štai taip bendraukite ir su tėvais. Jeigu norite likti reikalingi savo artimiesiems, nesusižeiskite įnikę į juos. Nebijokite paviršinio, negilaus bendravimo. Jei tik galima, venkite temų, kurios yra jums skausmingos ar tiesiog emociškai sudėtingos. O jeigu jų vis dėlto iškiltų, neįsitraukite visu pajėgumu, išlaikykite atstumą. Dar svarbiau – jokiais būdais nesistenkite įrodyti savo tiesų, jeigu jas dėl kokių nors priežasčių tėvai atmeta. Jų požiūris kitoks – ir ačiū Dievui. Koks skirtumas. Keičiame temą. Pereiname prie ko nors kito.
Bet jeigu įkliuvote ir vis dėlto netyčia susižeidėte (dvasiškai, juk suprantate), jokiu būdu to neparodykite. Nedemonstruokite nuoskaudų. Kitaip būsite suvalgyti su visais kauliukais. Čia veikia (nepatikėsite!) kažkoks senovinis, pirmykštis kraujo kvapo pojūtis. Vos tik tėvai per ginčą pajunta, kad jų žodžiai arti tikslo, – jų agresija sustiprėja. Kodėl? Nežinau. Toks dėsnis.
Tokiais atvejais aš įprastai naudoju patikrintą superveiksmingą būdą – niūniuoju sau mintyse: „А нам все равно / А нам все равно“.
Nejuokauju, tikrai padeda.
Nerodykite, kad susižeidėte. Greičiau sugis.

Trečia taisyklė. Bumerangas
Tai toks žaidimas. Taisyklės paprastos. Reikia priimti neigiamą energiją, į mus nukreiptą nepelnytų priekaištų, beprasmių pamokslavimų ir kitokių nesklandumų pavidalu; kuo greičiau pakeisti šios energijos minusą pliusu, ir galiausiai ją grąžinti teigiamos energijos pavidalu. Skamba sudėtingiau, nei yra iš tikrųjų. Tarkim, seniai išprovokuoja barnį. Tą akimirką labai svarbu priešais save matyti ne apsukrų oponentą, stiprų ir agresyvų priešininką, o seną, ligotą ir bejėgį žmogų. Iš esmės tokį, koks jis yra iš tiesų.
Žinoma, sunku susivaldyti ir palikti tėvų agresiją be atsako. Beveik neįmanoma. Tačiau sunku (atkreipkite dėmesį!) tik pirmąją sekundės dalį. Taip, per šią dalelę tenka iš visų jėgų tramdyti beprasiveržiantį teisėtą pyktį, kad pasielgtume priešingai – atremtume puolimą teigiama energija (bumerangas!), – bet jau nuo antros sekundės mums tai padaryti taps kur kas lengviau. Lengviau todėl, kad nepasidavėme provokacijai. Kad susivaldėme. Kad išvairavome. Kai patys vairuojame, kitaip ir negalėtume pasielgti. Konkrečiai – atsakome juokeliu. Arba nukreipiame temą kur nors kitur. Arba neišgirstame. Arba nutylime. Ir vėl – nuleidžiame juokais. Bet kokia kaina. Nepasiduodame. Negirdime kaltinimų, pretenzijų, kitokių bandymų susidoroti. Nereaguojame. Nieko rimtai neįrodinėjame. Ir neįsižeidžiame. Mes visą laiką prisimename tai, kas svarbiausia. Mes neturime priešininkų – yra tik mums artimi pagyvenę žmonės. Tad nėra ant ko pykti. Kad oponento neįžeistume ir palaikytume, mes netgi galime suvaidinti apsišaudymą. Jokių problemų! Galime ant jų rėkti, galime garsiai staugti. Tačiau tik tuo atveju, jei mūsų susierzinimas, neigiamos emocijos yra tik vaidinamos.
Beje, čia reikėtų šiek tiek papildyti. Niekada ir niekas mūsų taip stipriai neišvargina bendraujant su senyvais žmonėmis kaip mūsų pačių nuoširdus emocijų proveržis.
Kai tik išmoksime neirzti ir išvengti skandalų, bendravimas su seniais iškart taps kur kas mažiau konfliktiškas. Patikrinta.

Ketvirta taisyklė
Tai netgi ne taisyklė, greičiau priesakas ar netgi už visas ankstesnes taisykles viršesnis dėsnis. Besijuokiantis senis nepavojingas. Juokeliu, netgi nelabai vykusiu, galima numalšinti bet kokią įtampą, kuri kyla bendraujant su senyvu žmogumi.
Tai – pats slapčiausias kovinis ginklas. Džiudžitsu. Kaip svarbiausią magišką ginklą aš visada turiu pasiruošęs juokingų istorijų ir anekdotų. Žinote, kiek kartų mane gelbėjo štai kad ir ši paprasta istorija?
Anūkas žiūrinėja seną šeimos albumą ir klausia senelio: „Seneli, juk esi tikras džentelmenas, sakyk, tai kodėl šioje nuotraukoje tu sėdi, o močiutė stovi?“ – „Matai, anūkėli, – atsako senelis, – čia mus nupaveikslavo kitą rytą po vestuvių. Tą rytą aš jau negalėjau stovėti, o tavo močiutė – sėdėti…“
Štai taip. Ši istorija man padėjo daugybę kartų. Ir ne kartą ja naudojausi bendraudamas su tuo pačiu pašnekovu. Seniams būdingas nuostabus gebėjimas daugybę kartų klausytis tos pačios istorijos ar juokelio ir džiaugtis.
Jeigu jums atrodo, kad bendraujant su seniais juokai nereikalingi, vadinasi, jūs nieko dar nesupratote. Juokeliai – nepamainomas būdas be konfliktų bendrauti su bet kuria amžiaus grupe. Juokas nuginkluoja. Beje, kad ir kaip būtų keista, geriausiai veikia storžieviški juokeliai. Seniams tokie patinka, jiems visiškai nedrovu.
Šiurkščiais juokeliais aš kiekvieną dieną išlaviruoju iš labai sudėtingų situacijų. Besijuokiantys žmonės kuriam laikui pamiršta ligas, savo bejėgiškumą akistatoje su gamta ir tai, kad prieš minutę ketino su jumis bartis. Jiems ir patiems patinka pažvengti.
– Žinai, – garsiai piktinasi 78-metis Vulfas per mano užsiėmimą. – Kai jaunas buvau, mano akys buvo mėlynos, o pimpalas raudonas. Dabar atvirkščiai.
Visi kvatoja galvas atlošę.
Ir šimtamečiai berniukai, ir devyniasdešimtmetės mergaitės.

Originalas: http://splash.project-splash.com/posts/kak-ponyat-chto-kvashim-roditelyam-postuchalsya-alcgeymer/587fi42c589

Leave a Reply

Komentuokite pirmas!

Pranešti apie
avatar
wpDiscuz

Follow us

Don't be shy, get in touch. We love meeting interesting people and making new friends.