Salos

Mados dieta

Aš protestuoju prieš vartojimą. Protestuoju prieš greitąją madą ir tuos kalnus drabužių, kurie lieka po išpardavimų ne vienoje ekonominės klasės parduotuvėje. Kodėl jų tiek lieka? Kur jie keliauja? Ar juos vėliau vis tiek visus išperka? O jeigu jie perdirbami, tai kokiu būdu ir kaip atrodo naujas jų gyvenimas? Vieningos informacijos nėra. Skaičiai apytiksliai, praskiesti gražiais žodžiais apie ekologiją, labdarą, darbo vietas. Nutylint pelną, dėl kurio sukasi (mados) pasaulis.

Kokia mano protesto forma? Tiesiog nebeperku naujų drabužių.

Aš esu stilistė. Greit jau bus 20 metų, kai dėl savo darbo pobūdžio stebiu ir tyrinėju visų mados ir stiliaus prekių parduotuvių asortimentą, o įgytos akademinės drabužių dizaino žinios provokuoja formuluoti tam tikras išvadas. Deja, greitosios mados ir apskritai vartojimo kultūros nenaudai.

Tikiu, mano protesto forma skamba mažų mažiausiai keistai, kai šalia – tokios galimybės mėgautis begaliniu vis naujesnių madingų daiktų srautu, ir tuo skatinama užsiimti nuo ryto ligi vakaro. Neslėpsiu, man tai labai patinka. Bet aš mėgstu tik gražius daiktus. Mėgstu tuos, kurie gaminami su atida ir meile. Kuriais puoselėjamos tradicijos, pasakojamos istorijos. Kurie byloja apie meistriškumą, iš kurių žiburiuoja tobulumo kibirkštis. Tokie daiktai niekada neatrodo kaip eksperimentas ar pretenzija. Juos galima laikyti meistro profesionalumo pareiškimu, statuso deklaracija ir estetinio malonumo šaltiniu stebėtojams iš šalies. Prisipažinsiu, esu iš tų istorijos muziejų lankytojų, kurie laužo taisykles ir pažeidžia saugaus stebėjimo zoną, kad prišliaužtų pažiūrėti, kaip ir koks pamušalas buvo naudotas siuvant karališką surdutą. Man tai labai svarbu. Man svarbu kažkieno istorija, žmogaus meistriškumo galimybių įrodymas.

Nesu šventoji. Buvo metas, kai gyvenau beprotišku tempu gausiai vartodama IR prastus daiktus, jei drabužių parduotuvėse jie pasirodydavo bent kiek verti dėmesio ir tą akimirką galėdavo nutildyti nerimą, ilgesį ar gerų emocijų stygių. Maža to, net abejodama jų kokybe iš pat pradžių, aistringai kūriau jiems reklamą, pati ja tikėjau ir vartojau dar daugiau, nepaisydama nuojautos, kuri ragino pagaliau sustoti, nes tai jau darosi nesveika. Nieko keista, kad persisotinau. Drabužių, batų, rankinių, bižuterijos – visų tų greitai pagaminamų vienam sezonui skirtų daiktų, kurie niekada neteikia ilgalaikio džiaugsmo ir pasitenkinimo savo pasirinkimu.

STOP signalas įsijungė patyrus, kad tikrai nėra kuo rengtis, nors spinta prikimšta iki viršaus. O širdį suskaudo, kai išsikuopusi ir išrūšiavusi spintos turinį suvokiau, kad nelabai yra kur jį prasmingai panaudoti. Taip, kam nors ką nors padovanojau, paaukojau, pasilikau tik tuos daiktus, kuriuos tikrai dėvėsiu, nesvarbu, iš kur mados vėjai papūstų. (Žinau žinau: mada – gražus, prestižinis žaidimas. Tik leiskite man žaisti savo smėlio dėžėje, su savais žaislais ir pagal savas taisykles!)

Didžiosios mano daiktų dalies neprireikė niekam, nė „Caritui“. Tad sukišau viską, net  kadaise tokius gražius, o po kelių skalbimų pašluoste virtusius marškinius, kuriuos indų vaikučiai rankytėmis karoliukais siuvinėjo, į šiukšlių maišą ir atidaviau tėvui bičių aviliams žiemą šiltinti. Bent tiek naudos.

Didžiosios mano daiktų dalies neprireikė niekam, nė „Caritui“. Tad sukišau viską, net  kadaise tokius gražius, o po kelių skalbimų pašluoste virtusius marškinius, kuriuos indų vaikučiai rankytėmis karoliukais siuvinėjo, į šiukšlių maišą ir atidaviau tėvui bičių aviliams žiemą šiltinti. Bent tiek naudos.

Paskutinį savo stichiško mados vartojimo istorijos tašką padėjau užpernai viešėdama Niujorke. Tąsyk jaučiausi įkvėpta megapolio ir nusiteikusi gausiai daiktų medžioklei VISKO pilnose Manhatano  parduotuvėse. Man patiko šis procesas. Turėjau savų šventų šopingo ritualų. Ir taip jau nutiko, kad pirmiausia aplankiau didinga Amerikos istorija dvelkiantį LEVI`S džinsų butiką Times aikštėje. Užsidariau persirengimo kabinoje su gal 10 porų džinsų ir šokau matuotis. Pirmoji pora netiko. Nusimaunant akis stabtelėjo ties etikete, kurioje buvo parašyta: „Care for our planet: wash less, wash cold, line dry, donate or recycle.“ Oho! Retas reiškinys, kad pelno siekianti organizacija švaistytųsi tokiomis susimąstyti verčiančiomis frazėmis!

Taigi sėdžiu  nuleistomis kelnėmis pasaulio centre, prieš akis – vaizdas kaip paskutinę gyvenimo akimirką: tie 10 000 litrų vandens, kurių prireikia vieniems džinsams pagaminti, kaitroje dirbantys medvilnės rinkėjai Afrikoje, nevėdinamose patalpose siuvantys vaikai ir mes, laimingi ir patenkinti garsių etikečių medžiotojai… O tada – mintis, skaudi it peilio dūris: jei jau net daugelio liaupsinamas gamintojas garsiai kalba apie Žemės resursų tausojimą, vadinasi, žala planetai padaryta tokia didelė, kad nebepadoru apsimesti, neva nieko nevyksta. O gamybos mastai, matyt, tokios kiekybės ir kokybės, kad jau patys gamintojai pasijuto sėdį ant tiksinčios bombos, kuri tuoj tuoj juos ištaškys, jei jie nestabdys, nesulėtins šio proceso. Ir didelis pelnas, ir pelnytas prestižas – viskas lėks į kosmoso prarają. Bet… gamina jie sau toliau, nes tiesiog negali negaminti.

Visai nesistebiu, kad „H&M“, bene didžiausias pigios ir greitos mados prekių pardavėjas, jau kurį laiką tęsia akciją su pretenzija į ekologiją ar sąmoningesnį vartojimą: pirkėjai raginami nešti į jo firmines parduotuves senus drabužius, juos priimant suteikiama nuolaida naujiems pirkiniams. „H&M“  teigia, kad atnešti daiktai bus perdirbami. Ir tikrai – kai kurių jų drabužių etiketėse jau pažymėta, kad jie yra pasiūti iš perdirbtos medžiagos. Pranešta, kad ir „Zara“ imasi panašios kartotinio naudojimo ir perdirbimo sistemos. Ir dar keli vardai. Puiku, sveikintina, tačiau tai vis tiek neatleidžia nuo atsakomybės. Nes niekas jokioje vitrinoje nemojuoja vėliava: „Ei, norėkite mažiau! Pirkite saikingiau! Taupykite! Rinkitės atsakingai!“

Ar esate lankęsi parduotuvėse baigiantis išpardavimų sezonui, kai viskas kainuoja 70–80 proc. mažiau? Ar matėte, kokios šūsnys drabužių vis dar lieka nenupirktos?

Ar esate lankęsi parduotuvėse baigiantis išpardavimų sezonui, kai viskas kainuoja 70–80 proc. mažiau? Ar matėte, kokios šūsnys drabužių vis dar lieka nenupirktos? Tie daiktai nuo pirkėjų prisilietimų, matavimosi, dėliojimo iš vienos vietos į kitą, kasdienio lyginimo garais, kad atgautų prekinę išvaizdą, ją praranda galutinai. Atkeliavus naujoms kolekcijoms, senieji daiktai pradeda naują kelionę per Outlet parkus, internetines parduotuves, dalis grįžta gamintojams, dalis atitenka perdirbėjams. Labai tikiuosi, kad nenupirkti daiktai nebaigia gyvenimo sąvartynuose.

Akivaizdu, jau dabar visko tiek per daug, kad tikriausiai šiandien pagamintų ir nė karto nedėvėtų drabužių pakaktų kelioms Žemės populiacijoms po kelis garderobo komplektus visiems sezonams. Teoriškai nė vienam pasaulio žmogui neturėtų stigti drabužių. Maisto ir vandens trūksta, bet drabužių turėtų pakakti visiems.

Štai kodėl viešėdama Niujorke nebeužėjau daugiau į jokią parduotuvę – ir atradau laisvę… nepirkti.

TIKRI drabužiai – istorija
Regis, atbukinti gausos, kurioje gyvename, ir patys pamiršome tausoti turimus daiktus, ir vaikų nebemokome jų saugoti. Atkreipkite dėmesį, kaip pasikeitė drabužių dėvėjimo įpročiai!
Dar praėjusio amžiaus viduryje mūsų mamos ir močiutės net po paprasta medvilnės suknele vilkdavosi apatinuką, o be apatinių marškinėlių neapsieidavo nė dienos. Ką jau kalbėti apie dar ankstesnius laikus, kai segėti vieną ar net kelis pasijonius buvo padorumo reikalas, kai etiketas neleisdavo atsipalaiduoti ir po suknelėmis buvo privalu segėti korsetą, o dar anksčiau – ilgus apatinius marškinius, kurie kai kuriais atvejais būdavo tokie gražūs, kad „atidirbdavo“ ir kaip viršutinio drabužio dekoras. Šitie dalykai kalba ne tik apie madą ir stilių. Jie kalba ir apie lėtesnį vartojimą. Toks drabužių dėvėjimas, išlaikant saugų ir pagarbų atstumą, buvo garantija, kad jie laikys ilgiau. Kai kurie apdarai net keliavo iš kartos į kartą, kol galiausiai pateko į muziejus. Ir niekam nekildavo klausimų, kam reikia pamušalo, papildomo audinio sluoksnio, pakietinimų, kantų, peltakių, kodėl drabužis sunkus ir pan. Tokia buvo mados kultūra. Ceremoninga, sudėtinga, lėta, graži ir nevaranti iš proto dėl nuolatinių pokyčių.

Mano senelis tarpukariu ir pokario metais buvo keliaujantis siuvėjas. Ne bet koks! Šiomis dienomis jo meistriškumą tiksliausiai apibrėžtų kutiurjė titulas – savo gaminius jis SUKURDAVO ir ATLIKDAVO laikydamasis visų savo profesijos taisyklių. Net medvilnines sukneles dailindavo pagal aukščiausius kokybės standartus: paslėptos siūlės, dvigubi palankai, preciziškai suformuoti raukiniai, įsiuvų peltakiavimas rankomis… O paltai! Išmuštomis siūlėmis, preciziškai dygsniuotais pakietinimais, analogiškai sumodeliuotu pamušalu. Ir sutanos. Arba uniformos. Viskas pagal meistrystės garbės protokolą, kuris bet kuriam siuviniui suteikia geidžiamą ilgaamžiškumą. Senelis niekada nenaudodavo prastų audinių. Mesdavo tokius į šalį pykdamas ir sakydavo, kad jie neverti jo įdedamo darbo, nepriimdavo užsakymo išvis. Jo daiktai buvo skirti ypatingai progai arba… visam gyvenimui.

Bet čia jau istorija. Kas turi laiko šiandien gilintis į maksimalios drabužių kokybės ir jų ilgaamžiškumo paslaptis? Žinoma, dar egzistuoja aukšto lygio specializuoti mokslai, tačiau paprastas pirkėjas, skubantis paskui naujo mados klyksmo aidą ir pirkdamas pigiai, nė nepastebi, kad jo kasdienės suknelės, švarkai, kelnės, net paltai – be pamušalo, o jeigu jis ir yra, tai tinkamai nepritvirtintas. Kad gausybė drabužių susiūti per plonais siūlais, per retais dygsniais, kad kai kur tvirtinamųjų siūlių apskritai trūksta, kad audiniai glamžosi, traukiasi ir deformuoja siluetą…
Greitoji mada spjovė ant klasikinės lėtojo siuvimo technologijos – daiktai kepami pačiu pigiausiu, pačiu lengviausiu ir pačiu greičiausiu būdu, mojant ranka į visus kokybės principus. Tegu tuo užsiima kutiurjė, jei jie dar neišnyko kaip kadaise dinozaurai.

Šiandien labiausiai girdimas mados ir stiliaus kontekstas yra kitoks: gyvenk greitai, mylėk karštai, mirk apsalęs nuo spalvotų svajonių ir su fejerverkais. Todėl ir daiktų tokiai gyvenimo kakofonijai turi būti daug, greitai padaromų, greitai išperkamų, greitai sudėvimų, greitai pakeičiamų naujais.

Šiandien labiausiai girdimas mados ir stiliaus kontekstas yra kitoks: gyvenk greitai, mylėk karštai, mirk apsalęs nuo spalvotų svajonių ir su fejerverkais. Ar kaip nors panašiai. Todėl ir daiktų tokiai gyvenimo kakofonijai turi būti daug, greitai padaromų, greitai išperkamų, greitai sudėvimų, greitai pakeičiamų naujais. Ir tesisuka tos spalvotos karuselės! Tenesustoja! Daugiau triukšmo!
Dėl pardavimų ir didesnio pelno daiktai siuvami pigiausios darbo jėgos šalyse – Kinijoje, Bankoke, Tailande, Indijoje ir t. t. Ir juos siuva ne rimti siuvėjai, o bet kas, pasiekiantis siuvamosios pedalą. Dažnai šį darbą atlieka vaikai ar tiesiog atsitiktiniai žmonės iš gatvės, valandą pamokyti, kaip atlikti vieną ar kitą operaciją. Jie, dažnai badaujantys, negaluojantys, ir gamina tai, ką matome spindinčiose vitrinose. Klausimas: ką transliuoja vargo sąlygomis pagamintas daiktas? Ar tikrai tai, ką skaitome žėrinčiuose reklaminiuose stenduose?
Laukinis konsumerizmas – ta varomoji jėga, dėl kurios kasdien vis pasiuvama milijonas T-shirt marškinėlių, nors kiekvienas jų turime gal po tuziną dar nedėvėtų. Ir kiekvienas naujas milijonas vis toks pat, neįdomus, nepatvarus, dažniausiai bet kaip sukirptas ir bet kaip susiūtas. Ir kiekvienas jų pirkėjas žino: na, pora skalbimų, ir – viso gero! Tačiau kam reikia tiek nuobodžių basic drabužių?

Tradicijos veiksnys
Kuo ypatingi garsių mados namų ar aukštos reputacijos dizainerių drabužiai? Ar jie geresnės kokybės? Ar jie dėl to ir brangesni? Dažniausiai taip. Be abejo, pasitaiko išimčių, klaidų ir nesėkmių, bet vis dėlto solidesnis vardas – tai ir kokybės ženklas. Dizainerių ir jų mados namų kūryba bei gamyba grįsta ilgametėmis žiniomis ir tradicijomis. Kiekvieni namai turi savo paslapčių, atrastų genialių sprendimų, išieškotų proporcijų, tinkamiausių audinių konkretiems modeliams, patikimų audinių gamintojų ir tiekėjų. Ir žinių. Jos kartu su tradicijomis branginamos labiausiai. Todėl vardiniai drabužiai, tie, kurie gaminami tuose namuose arba lojaliose dirbtuvėse, ir kainuoja nemažai. Kiekvieni mados namai saugo savo reputaciją, o ši taip pat kainuoja ir… neatpinga baigiantis sezonui. Štai šioje terpėje mados meistrų sukurti drabužiai yra ilgaamžiai ir gali būti nenukainojami ištisus sezonus. Pirmą kartą pristatyti jie laikomi mados ir stiliaus naujienomis, vėliau tampa legendomis, dar vėliau – relikvijomis. Ir, paradoksas, laikui bėgant gali vis labiau brangti! Jei džiaugiatės e-bay aukcione išpešta originalia „Dior“ palaidine už 20 dolerių, greičiausiai veltui džiaugiatės: smarkiai nukainojami tik kokybiški padirbiniai ar pigesnėmis sąnaudomis pagamintos versijos.
Amžini daiktai visada bus brangūs. Kiekvienas drabužius kuriantis dizaineris, savo amato virtuozas, patvirtins: gero daikto per pusvalandį nesukursi. Nė per dieną nesukursi. Kad drabužis ar aksesuaras įgytų išliekamąją vertę, jo kūryba – tai ištisas procesas: nuo meditacijos, kruopščių matavimų, pamatavimų iki apdovanojimo verto finalo. Į tai įdedama daug energijos. Atitinkami ir tos energijos mainai – finansiniai. Galop toks juk yra visatos dėsnis.

Greitoji mada, deja, gimsta ne iš tradicijų ar genialaus kūrybinio impulso. Ji išnyra iš kažkur nuaidėjusio mados fakto šešėlio, iš meistrų eskizų kopijų ir didelio noro greitai pasipelnyti. Čia visada ieškoma pačių pigiausių sprendimų siekiant didžiausio pelno. Taupoma audinių, dizaino, modeliavimo, sukirpimo ir siuvimo sąskaita. Ar pastebėjote, kad dažni medvilniniai marškinėliai išskalbti nutįsta? Ne, jūs gerai džiaunate – tiesiog jie kreivai sukirpti. O kaipgi kitaip – juk tuo pat metu paskubomis kerpant 50 sluoksnių slystančio trikotažo egzistuoja beveik 100 proc. tikimybė, kad audinys šiek tiek pasislinks ir bus nukirpta ne pagal siūlą. Arba… akcentuojamas skinny kelnių stilius. Jų pilnos pigesnių drabužių parduotuvės, nes tai – KARŠTA tendencija! Tikrai? Aptempti džinsai siuvami ne tik moterims, bet ir vyrams, ir vaikams. Ir kartais taip, kad net grakšti kaip laivelis laibos paauglės pėda beviltiškai įstringa apatiniame klešnės sąsiauryje. Neapdairus dizainas? Klaida? Ne. Greičiausiai tai itin ekonomiškas sprendimas – kai taupoma audinio sąskaita. Kiekvienas bent kiek gebantis siūti žino: standartiškai klojant optimalaus pločio kelnių lekalus, iš vieno audinio pločio galima sukirpti tik vienas kelnes. O štai labai pasistengus ir „patobulinus“ dizainą – net pusantrų. Vadinasi, trejas skinny kelnes galima pasiūti iš dviem kelnėms skirto audinio kiekio. Štai kaip ekonomiška! Be to, masinėje gamyboje kiekvieno darbininko atlyginimas priklauso nuo konkretaus išdirbio, tad normalu, kad procesas dažnai forsuojamas, apie kokybę nė negalvojant. Todėl dukart išskalbtas toks gaminys braška, traška, skiriasi per siūles, praranda formą. O koks dizainas! Ar pastebėjote, kad viskas tik paprastėja: kas antras modelis – vos 4–5 siūlės, štai ir visa išmonė. Vaizdas yra, ir pakanka.

Laikantis tokios nuostatos, greitosios mados daiktai gaminami taip, kad iš išorės pakenčiamai atrodytų, atitiktų gražaus drabužio ar juo kuriamo įvaizdžio įspūdį. Bet tik įspūdį. Ne šiaip sau tiek dirbama juos reklamuojant – reikia daug sumanumo, kad pigus abejotinos kokybės daiktas pristatomas atrodytų geriau, nei iš tikrųjų. Žinoma, dėl to stengiasi visa armija kūrybingų reklamos specialistų: rengiamos įspūdingiausios reklamos kampanijos su gražiausiais modeliais, įspūdinga aplinka, samdomi geriausi fotografai ir didelė įvaizdžio kūrėjų profesionalų komanda, sekamos gražios asociatyvios istorijos, o kartu sukuriama ir papildoma vertė. Jūs to daikto tiesiog geidžiate ir perkate. Šiandien kaip už naujovę mokate 1000, o jei vis dėlto atsilaikote iki sezono pabaigos – 50 piniginių vienetų. Nors iš tikrųjų jis kainuoja tik 10, o gal 5. Šiurkštus palyginimas, bet skatinantis suklusti.

Paradoksalu, bet daiktų, kurių atsiradimo istorija prasminga, nereikia reklamuoti. Jie ir be garsių ditirambų geba tapti vieno žmogaus stiliaus ar viso laikotarpio mados istorija.

Kas toliau?
Esame užversti mados informacija. Tai – spaudimas. Prieš kelerius metus dar šiaip ne taip gebėjome tą informacijos srautą rūšiuoti, atsirinkti iš jo, kas rūpi, o šiandien tos vis naujos senos naujienos virsta per kraštus kaip putos iš puodo, kuriame amžinai kunkuliuoja kvapi saldi uogienė. Nėra jokios pauzės, nebeturime laiko apmąstyti, ką sužinoję, ir susidaryti savo nuomonę. Naujų sezonų (jų gal jau 8 per metus) kviesliai provokuoja atnaujinti savo garderobą šimtais naujų daiktų, nors apskritai žmogui, anot vieno Japonijoje atlikto eksperimento, pakanka jų 127, įskaitant pagalvę ir arbatinį šaukštelį.
Esame užsivertę daiktais, iš jų nuolat naudojame tik mažąją dalį. Išmintingieji visada laikosi bazinių daiktų taisyklės – geriau turėti mažiau, bet kokybiškų. Apie tai rašyta ir kalbėta tūkstančius kartų, tačiau kiek iš mūsų gebame atsispirti įtaigai atsinaujinti, turėti daugiau?
Jokia revoliucija, jokie triukšmingi protestai esamos situacijos akimirksniu nepakeis. Tai, kad šiandien gyvename greitojo maisto, greitosios mados, greitųjų santykių, greitojo meno ir kitų trumpalaikių reiškinių laikais, – ilgamečio mūsų pačių įdirbio nuo pramoninės revoliucijos laikų pasekmė. Atgal kelio nebėra, nes procesas greitėja geometrine progresija. Pokyčiai galimi tik pakeitus požiūrį ne vien į madą, bet ir į gyvenimą apskritai. Ir pradėti kiekvienas turėtume nuo savęs – keisdami savo gyvenimo įpročius.
Nesiūlau staiga viską mesti ir nieko nevartoti. Nesiūlau atsisakyti mados ir jos grožio teikiamų malonumų. Sausas asketiškumas – ne išeitis. Puoškimės! Mados žaidimai turi prasmę. Mada, kaip meno raiška, taip pat yra prasminga. Tik darykime tai atsakingai, sąmoningai, galvodami plačiau. Lavinkime skonį, nesitaikykime su kompromisais, rinkimės gražius, mums tinkamiausius daiktus, domėkimės profesionalų rekomendacijomis, jauskimės verti tik to, kas geriausia, tapkime savo stiliaus ikonomis. Mums nereikia keistis vos tik kam nors paliepus. Niekas nesmerks, jei visą gyvenimą dėvėsime tuos pačius drabužius ar puošimės tais pačiais papuošalais. Mums nereikia tiek daug, kiek teigiama. Bet ir tiek, kiek reikia, gali būti nuostabiausia! Be to, tais savo daiktais galime dalintis, keistis, juos galime dovanoti, nuomoti, perdaryti, sukurti iš naujo, rūšiuoti, aukoti, panaudoti kitu rakursu.
Peržiūrėkite spintas – tegu jose lieka tik vertybės!

Taigi siūlau savo mados dietą. Kas pasikeitė, kai nebeperku naujų drabužių?

1. Tiek, kiek turiu šiandien, taip pat atrodo per daug.
2. Turimus daiktus prižiūriu kruopščiau, skalbiu taupiau, vaikai tapo tvarkingesni.
3. Mano namuose – erdviau ir švariau. Erdviau ir švariau mano galvoje.
4. Dingo nerimas – tikrai nieko nenutinka, jei kelias dienas iš eilės tarp žmonių pasirodau tais pačiais drabužiais. Mano savivertei dėl to nei šilta, nei šalta.
5. Nebekyla klausimas „Kuo rengtis?“ – visada žinau, kuo pasipuošiu.
6. Frazė „Sutinka pagal išvaizdą…“ šiandien man nebeaktuali.
7. Keliauju be lagamino – lengviau.
8. Suvokus, kad drabužių kiekis proto neprideda, atsirado lėšų investicijoms. Į knygas, paskaitas, įspūdžius. Dabar spalvotas mano gyvenimas, o ne sijonų kolekcija spintoje.
9. Lioviausi kritikuoti kitų išvaizdą – ilgainiui man VISI tapo gražūs.

NUOMONĖS
Kodėl šiandien parduodami drabužiai dažnai yra tokios prastos kokybės? Kas lemia tokią trumpą jų dėvėjimo trukmę? Ar garsus vardas garantuoja kokybiškesnį gaminį?

Rūta JURKŪNAITĖ-BRUOŽIENĖ
Dizainerė, meno licenciatė, VDK ir VDU UCLAN dėstytoja

Greitoji mada gali pasiūlyti tik stilingą plagiatą už prieinamą kainą.
Kuriamų produktų tikslas – atitikti vartotojiškos visuomenės poreikius: greitai, pigiai ir madingai. Tokia šio laikotarpio tikrovė, ir nederėtų dėl to pykti ar sau meluoti, kad turi būti kitaip. Greita, pigi mada nulemta būti trumpalaikė. Tokie gaminiai nespėja tapti nebemadingi, jie tiesiog susidėvi. Tai lemia nekokybiški audiniai, greitas mados permainų tempas ir jaunas vartotojas, kuris alkanas naujovių, bet… jautrus kainai.
Noriu aiškiai įvardyti: kokybiškas darbas, gera medžiaga, tad ir ilgaamžis drabužis negali būti pigūs. Nepriekaištingą kokybę garantuoja tik darbui skirtas laikas. Net garsūs vardai šiandien nėra orientuoti į gaminio ilgaamžiškumą. Žinoma, jų kokybės standartai yra gerokai aukštesni nei smulkiųjų ženklų, tačiau ir čia kokybė nėra atsiejama nuo kainos ir dizaino santykio. Net ieškodamos partnerių tolimose Rytų šalyse, kurios asocijuojasi su prasta kokybe, įmonės stengiasi išsaugoti gerą vardą ir, tikiu, investuoja į kokybės priežiūrą.

Sonata BYLAITĖ
Dizainerė, juvelyrė

Kiekvienas, kartą vilkėjęs aukštos kokybės drabužį, visada jaus skirtumą tarp meistro sukurtojo ir pasiūlytojo per juodą išpardavimą kažkurioje parduotuvėje. Stebiu į pasaulį paleistus savo drabužius. Daugelis jų jau švenčia dešimtmetį ir vis dar atrodo puikiai! Autorinis darbas, sukurtas individualiai, konkrečiai asmenybei, visada turės savo kainą, išliekamąją vertę ir unikalų autentiškumą. Tą reikia žinoti, vertinti, be to, reikia nusiteikti lėtam naudojimui ir didesnei investicijai. Mat kiekvienas autorius turi savo braižą, techniką, ją daugybę metų tobulina, brandina, kol ši išsiskiria savitumu ir tampa atpažįstama nepriklausomai nuo mados tendencijų. Vienetiniai daiktai ilgainiui tampa vertybe, žmonės juos renkasi dėl pamėgto stiliaus ir kokybės. To nesuprantančiam niekaip neįsiūlysi brangaus daikto, jis visada matuos pagal tai, kiek iš pažiūros panašus produktas kainuoja per išpardavimus.

Žydrūnė GRIGONYTĖ
Dizainerė

XX amžiaus gaminiai laikė daug ilgiau nei dabar, o drabužiai, pagaminti Europoje, turėjo solidų kokybės ženklą. Kodėl? Dėl žaliavų kokybės. Mes dar atsimename senelių ir tėvų pasakojimus, kad buvo laikai, kai geras siuvėjas paltus persiūdavo išvertęs audinį į kitą pusę. Gaminys vėl atrodydavo kaip naujas. Šiomis dienomis to nebėra. Didžiausias kokybės priešas – prasta žaliava. Dažnai ji ir netinkamai sandėliuojama, todėl atsiranda pirmarūšės, antrarūšės, trečiarūšės ir netinkamos naudoti žaliavos. Mes nė neįsivaizduojame, iš ko pagamintus drabužius perkame ir ko galime tikėtis. Manau, būtų sąžininga, jei gamintojai pirkėjus informuotų, kokia žaliava naudota jų drabužiams, – taip būtų galima numanyti, kiek jie bus tinkami dėvėti.

Leave a Reply

Komentuokite pirmas!

Pranešti apie
avatar
wpDiscuz
mm

Vaida Virbalaitė

Pasaulio stebėtoja, gražių akimirkų kolekcionierė, momento estetikos ieškotoja. Mama, drabužių dizainerė, menotyrininkė. Mane užveda mintis: jei nori kuo nors būti – būk, o ne – atrodyk. Esu kuriantis žmogus. Tikiuosi, galintis įkvėpti ir kitus.
Aš atgimstu, kai tik prisimenu, kad nėra jokios gyvenimo repeticijos, yra tik pats gyvenimas. Su visu dievišku grožiu, dovanomis ir atsakomybe.

Follow us

Don't be shy, get in touch. We love meeting interesting people and making new friends.