Salos

Visos spalvos viename krepšyje

Kai taksi iš oro uosto mane vežė į viešbutį, tyčia atlapojau automobilio langus, kad įsitikinčiau, ar nemelavo pasakotojai, ar tikrai Balis kvepia žiedais. Tačiau viskas, ką galėjau užuosti, buvo deginamų šiukšlių smarvė. „Na ką gi, – pamaniau. – Realybė visada prisodrinta detalių, kurioms pritrūksta vietos svajonėse.“

Paplūdimiai ir nardymas
Pirmąją kelionės dalį „dedikavome“ Manggis regiono paplūdimiams, jų smėliui ir vandeniui. Lyginome juos su Meksika, kurios paplūdimių niekaip nepasisotiname, nors ir lankomės čia kiekvienais metais. Meksikos pliažų nė už ką nekeisčiau nors ir į pačią gražiausią Viduržemio pakrantę. Nei į Tailando, Jamaikos ar Bahamų paplūdimius. Ir net į visų garbinamus Havajus. Tikrai nesitrenkčiau per visą pasaulį, kad galėčiau Bobo Marlėjaus klausytis Balio paplūdimiuose. Balis mano širdį pakerėjo kitais dalykais. Pasakojimą apie juos pradėsiu nuo Žydrosios Lagūnos (Blue Lagoon Beach), kur nardymas buvo ne tik atgaiva, bet ir netikėčiausia dovana.

Nuo mano paskutinės nardymo patirties praėjo keturiolika metų, ir aš rimtai dvejojau, ar norėsiu ją pakartoti. Anoji patirtis siejosi su nerimo priepuoliu, kurį patyriau Belize (Centrinė Amerika), kai buvau panardinta trijų metrų bangos. Mano išgąstis ir nusivylimas lenkė vienas kitą ­– matomumas po vandeniu dėl audros siekė vos du metrus. Tai reiškė, kad praktiškai nieko nebuvo matyti. O aš taip norėjau apžiūrėti Didžiąją Žydrąją Skylę (Great Blue Hole)… Turbūt nardymo įrangos nuomotojai dar labiau norėjo mano pinigų, antraip nebūtų išleidę į vandenis, kur nors į akį durk.

Išradingų baliečių dėka turėjome unikalią progą nusilenkti Budai, medituojančiam vandenyno gelmėse.

Mūsų nardymo gidai Balyje – prancūzas Liudo ir ispanė Patricija – supratingai išklausė instruktažą apie mano nardymo paniką. Tačiau gidai nė trupučio nesudvejoję nuplukdė mus prie vietinio koralų rifo. Liudo mane globojo kaip savo akį. Po jo sparnu jaučiausi taip saugiai, kad nardymui įpusėjus pradėjau pamiršti, kodėl daugiau nei dešimt metų taip bijojau. Matomumas buvo tobulas, kvapą gniaužė povandeninio pasaulio grožis ir… baliečių išradingumas. Būtent dėl jo mes turėjome unikalią progą nusilenkti Budai, medituojančiam vandenyno gelmėse. Neįsivaizduoju, kaip Budos statula čia atsirado, tačiau buvo taip vešliai žaliai apsamanojusi, tarsi jau visą amžinybę čia būtų stūksojusi.

Aukos krepšeliai
Visi baliečių namai ir net pačios mažiausios parduotuvėlės turi po savo altorių ar šventyklėlę. Iš bananų lapų supintus krepšelius (vadinamus canang sari) baliečiai pripildo spalvingų žiedlapių, kuriuos  beria ne atsitiktinai, o į labai konkrečią vietą. Spalvų gama baliečiams reprezentuoja hinduizmo trejybę  – dievus Brahmą, Višnų ir Šivą. O dar jos primena, kad gyvenime yra vietos visų spalvų potyriams – geriems ir nelabai. Po žiedlapiais visada rasi arekos, betelio riešutų ir žaliąją citriną. Degantis smilkalas dedamas į patį pintinės vidurį, ir krepšelis gracingai nukeliamas ten, kur jam ir pridera atsidurti. Malda ir aukojimas yra moterų pareiga ir atliekamas tris kartus per dieną. Aš kiekvieną sykį sulėtindavau žingsnius, kad turėčiau galimybę vėl ir vėl pasigrožėti besimeldžiančių  pasišventimu ir judesių grakštumu.

Žiedlapių krepšelių apstu visur – prie altorių, kur jie aukojami dievams. Tiesiog prie kelio, kur jie skirti saugoti nuo avarijų. Juos kasdien mes rasdavome šalia savo nakvynės durų ir ant kiemo žolės. Jie mums primindavo, kad šeimininkai meldžiasi ir už mus. Piktiesiems dievams krepšeliai paliekami ant žemės, geriesiems – aukščiau.

Šventieji šaltiniai
Mūsų viešbučio teritorija Sebatu miestelyje (Ubudas, centrinė salos dalis) buvo kaip labirintas, kuriame nuolat pasiklysdavome. Nepykdavome, nes tai buvo nuostabu – klaidžiodami kiekvieną kartą atrasdavome kažką nauja. Tai apsamanojusią dievų ar demonų statulą, tai nematytą fontaną ar vandens lelijų tvenkinį.

Kai pasiekėme Sebatu, jau buvo vakaras, tačiau man knietėjo bent akies krašteliu, tegu pro uždarus vartus, pamatyti Gunung Kawi šventyklos šaltinius. Nustebau ir kartu apsidžiaugiau, kad pagrindiniai vartai buvo plačiai atlapoti. Apsižvalgiau, nebuvo nei sargo, nei kasininko, tad nedvejodama įsliūkinau vidun. Didžiai klystate, jei įsivaizduojate, kad pasinėriau į šventą tylą. Šventyklos teritorija plyšavo nuo jaunatviško krykštavimo, taškymosi vandeniu. Moterų zonoje šešios vyresnio amžiaus balietės šampūnais trinkosi plaukus, muilino kūnus. O vyrų – gal dvidešimt paaugliukų – siautėjo, kvatodami įsibėgėdavo ir šokinėdavo į versmių baseiną. Šventų šaltinių vandenyse baliečiai kvailiojo lyg mūsiškiai vaikai mokyklos baseine.

Kitą dieną laisvai prasmukti jau nepavyko – prie vartų budėjo ir sargas, ir bilietų pardavėjas. Užmačiau vos kelis vyresnio amžiaus vyrus. Jie kaip ir pridera šventoje vietoje, buvo panirę į sielos valymo ritualus. O moteriškių suskaičiavau vos dvi. Viena jau baigė praustis ir ruošėsi išeiti, o antroji muiluotais plaukais lipo į baseiną. Sau tyliai nusistebėjau, kas per betvarkė, kodėl šventieji šaltiniai naudojami eiliniam prausimuisi. Ir čia susigriebiau, kad mąstau kaip komforto zonos gyventoja. Patogumų išlepinti mes pamirštame, kiek daug pasaulyje žmonių savo namuose neturi net čiaupo su tekančiu vandeniu. Tad kaip smerkti, kad šventieji šaltiniai jiems pirmiausia yra prausimosi, o tik po to maldos vieta.

Visai kitaip jaučiausi Tirta Empul šventykloje, garsėjančioje savo jauninančiais, sveikatinančiais, raminančiais ir dvasiškai apvalančiais šaltiniais. Čia driekėsi įspūdingos eilės: jauni ir seni, vyrai ir moterys, visi troško palįsti po drakonais, spjaudančiais šventą versmių vandenį, kad išvalytų savo nuodėmingas sielas.

Kol mėginau susizgribti, ką ir kaip daryti, prie manęs prisigretino balietis šventikas. Ir užklausė, ar nenorėčiau karmos valymo ceremonijos. Žinoma, apsidžiaugiau. Jis pasiūlė sudalyvauti meditacijoje, kurią svarbu atlikti prieš maudynes. Buvau tikra, kad prašys aukos, tad pradėjau atsiprašinėti, teisintis, kodėl neturiu pinigų. „O kas kalba apie pinigus?“ – šventikas suokalbiškai šypsojosi, ir perklausė, ar aš turiu laiko, tikrai niekur neskubu. Šiai ceremonijai būtina neskuba, nesiblaškymas, visiškas pasišventimas. Kitaip jokių stebuklų nebus.

Po maudynių versmėse jaučiau neįtikėtiną lengvumą, galva buvo skaidri, kaip niekad aiški. Mano kūnas vibravo, švytėjo nauja energija.

Užtikrinau, kad laiko turiu. Šventikas man padavė aukos krepšelį su degančiu smilkalu, prisakęs jį laikyti širdies lygyje, pradėjo meditaciją. Meditacija buvo paprasta, tačiau nepaprastai nuoširdi ir žemiška. Nebuvo menkiausios užuominos apie rimtį, kurią taip stipriai akcentuoja ir pervertina krikščioniškas pasaulis. Čia meditacijos ašimi buvo lengvumas, nesusireikšminimas. Aš meditavau patį gyvenimą. Su jo visomis nesąmonėmis, netobulybėmis. Meditacija mane taip įžemino, kad po jos atėjo aiškumas. Aš susivokiau, ko noriu. Ko ieškau. Ko visada ieškojau. Ko man trūksta labiausiai, kuo norėčiau save užpildyti. Ir sau palinkėjau, kad tai išsipildytų.
Vėliau su tuo pačiu krepšeliu buvau palydėta prie laukiančių nuodėmių valymo. Suskaičiavau – iš viso 14 šaltinių. Prie visų grūstis, o prie dviejų – nė dvasios. „Pirmieji dešimt yra gyvųjų karmai, nuodėmėms valyti, – aiškino šventikas. O vienuoliktą ir dvyliktą geriau praleisti, nes jie skirti laidojimams, mirusiųjų karmai valyti. „Kaip gerai, kad paaiškino, – prunkštelėjau. – Juk tikrai būčiau pradėjusi nuo tų, kur nėra eilių.“
Po maudynių versmėse jaučiau neįtikėtiną lengvumą, galva buvo skaidri, kaip niekad aiški. Tarytum transo būsenoje būčiau… Niekad nieko panašaus nesu patyrusi. Mano kūnas vibravo, švytėjo nauja energija. Visas kūnas. Aš buvau ekstazėje.

Šiandien, kai prisimenu tą mistinį potyrį, galvoju, jog jį lėmė ne tiek sakralūs vandenys, kiek mano įsijautimas, nuoširdūs ketinimai. Panašų poveikį juk dažnai patiriu ir po maudynių Nemune.

Hileriai ir diena be planų
Nereikia šventų šaltinių – eilių Balyje šiandien pilna visur. Per pastarąjį dešimtmetį ši rojaus sala virto „gyvenimą keičiančia prabangos kelione“. Bravo, Elizabeth Gilbert, puikiai pasidarbuota! Bestseleris „Valgyk, melskis ir mylėk“ išpopuliarino Balio hilerius visame pasaulyje ir šiandien turistai pas juos vežami sausakimšais autobusais.
Ir mane buvo įgėlusi populiarių paieškų musė. Aš irgi ruošiausi pas hilerius. Kol viena britė, saloje gyvenanti virš trisdešimt metų, netikėtai pakeitė mano ketinimą.

Išgirdusi, kad domiuosi hileriais, britė po mandagios pauzės prapliupo: „Kas darosi su tais vakariečiais? Kodėl visiems reikia hilerių? Vietiniai baliečiai į hilerius kreipiasi, kai turi didelių problemų, kurių savarankiškai nesugeba išspręsti. Vakariečiai lekia šiaip, iš smalsumo, kaip pas kokius masažuotojus. Tu turi problemą ar tiesiog ieškai pramogos? Jei nori dvasinio potyrio, važiuok į atokią šventyklą ir pabūk pati su savimi. Tai bus daug prasmingiau, nei bendrauti su hileriu, kuris tavęs nepažįsta.“
Britės komentaras tarsi įgarsino mano pačios abejones. Ir aš apsisprendžiau – hilerių neieškosiu. Ir išlaisvinau dieną nuo visų planų.

Diena be planų buvo vienas iš gražiausių Balio potyrių. Sau leidome pasiklysti Ubude, išnarstėme nevaikščiotas gatves, mėgavomės masažu  porai senuose karalių rūmuose. Turėjome smagią ir informatyvią baliečių maisto gaminimo užsiėmimą, kuriam vadovavo jaunutis, be galo profesionalus šefas. Neturėjome mažiausios abejonės, kad taip skaniai ir sumaniai gaminti gali nebent prestižinės kulinarų mokyklos absolventas. „Mane tėvas išmokė, – šefo atsakymas nustebino. – Aš pradėjau gaminti dar būdamas vaikas. Mano tėvas ruošdavo maistą įvairioms religinėms šventėms, o aš būdavau šalia.“

 Kačių kava ir gaidžių tradicija
Baliečių maistui negailėčiau ditirambų. Jis ne tik labai skanus, bet ir pigus. O su kava reikalai kitokie. Ačiū australams, kad parodė, kur saloje skaniausia kava. Beje, vietiniai baliečiai, įskaitant aukštuomenę, geria tirpią kavą ir galvos nesuka. Neabejoju, kad Balio turistai žino, jog ten galima įsigyti brangiausios pasaulyje kavos. Tai Kopi Luwak kava, kurios pavadinimas kilęs nuo į katę panašaus gyvūnėlio – palminio musango – pavadinimo. Kažkoks gudročius, pamatęs, kad palminiai musangai ėda prinokusias kavos pupeles, nusprendė kavą gaminti iš pupelių, kurios perėjo fermentaciją šių padarėlių žarnyne. Mano vyrui labai rūpėjo paragauti prabangios kavos. Aš, kad ir nenoromis, tam pasidaviau. Susimokėję 10 dolerių už puodelį, net trečdalio jo išgerti neįstengėme. Kavos skonis buvo tiesiog keliantis šiurpą. Kita vertus, ko galima tikėtis iš gėrimo, pagaminto iš nesuvirškintų kavos pupelių, surinktų Indonezijos žinduolio išmatose…

Dėl skonių nesiginčysime. Kol vieni geria kavą iš kačių išmatų, kiti pamišę dėl gaidžių kovų.

Dėl skonių nesiginčysime. Kol vieni geria kavą iš kačių išmatų, kiti pamišę dėl gaidžių kovų. Gaidžiai, naujos dienos skelbėjai, yra neatsiejama Balio įvaizdžio dalis. Baliečiai tiki, kad gaidžiai nubaido blogąsias dvasias, todėl šių paukščių esama visur – pintuose narvuose prie namų, kiemuose ir gatvėse. Gaidžių kovos yra svarbi salos tradicijų dalis, ir niekam nė motais, kad jos jau trisdešimt metų kaip liovėsi būti legalios. Įstatymai pralaimi tradicijoms.

Šambala
Budizmo filosofijoje dažnai minima Šambalos karalystė. Tai mistinė vieta, kur gyvena nušvitusieji. Dažnai pasvajoju, kokia būtų palaima įsikurti oazėje, kur žmonės vertina tikrąsias, ilgalaikes vertybes. Rūpinasi vieni kitais. Neskirsto skausmo į svetimą ir savo, suvokia, kad laimės nebus, jei galvosi vien apie save. Baliečiai neužtrenkia durų, neatsitveria nuo to, kas nepatinka. Jie gėlėmis dabina taikos ir susitaikymo auką.

Balis toli gražu ne Šambala. Tačiau nė vienoje iš pasaulio lankytų vietų nejutau tiek dvasingumo, ramybės, kilnumo, sveiko orumo ir pagarbos kitiems. O kartu – besąlygiško gerumo, atjautos, gamtos ir žmonių kuriamo grožio.

Kiekvieną kartą einant pro aukos krepšelį nosį ir akis glamonėja degantis smilkalas ir šviežiai nuskinti žiedlapiai. Nepriklausomai nuo to, ar skubėdavau, ar ne, negalėdavau susilaikyti nesustojusi, kad ir vėl, bent kelioms sekundėms, prisiminčiau, jog mes esame neatskiriami. Kaip dievai, taip ir žmonės. Visi esame maža dalelytė didžiulės spalvotos dėlionės. Everything happens to everyone („viskas atsitinka visiems“) – skelbia vienos Balio kavinės afiša.

Balis iš tiesų kvepia žiedais. Tačiau skubant to galima ir nepastebėti.

Leave a Reply

Komentuokite pirmas!

Pranešti apie
avatar
wpDiscuz
mm

Aušra Štarka

Esu odontologė, sveikos gyvensenos šalininkė. Be to, jogė, kurios aistra – jogos ir meditacijos studijos, pasąmonės erdvių tyrimas. Esu didelė meno gerbėja, gyvenimo blyksnių gaudytoja, fotografė, kuri be galo myli jodinėjimą, keliones ir gamtą. O visų labiausiai – žmones.

Follow us

Don't be shy, get in touch. We love meeting interesting people and making new friends.