Salos

Balio Balansas

Dievai pasitarė ir sugalvojo, kad jiems reikalingas gyvybės eliksyras. Višnu nurodė, kad dievai kartu su demonais turi sumaišyti jūrą, o tai bedarant iš jos iškilo daug įvairių dalykų, taip pat stebuklingas vanduo. Dievai su demonais pasiėmė Madaros kalną ir ėmė juo maišyti. Vargo vargo, bet rezultato – jokio. Tada dievas Indra ėmė medituoti ir jūros vanduo virto pienu. Dievai ir demonai maišė toliau, net sviestą suplakė, bet rezultato – jokio. Ir staiga iš jūros iškilo saulė bei mėnulis, iškilo baltais drabužiais vilkinti deivė, iškilo brangakmenis, kurį dabar nešioja dievas Višnu ant savo krūtinės, iškilo dar viena deivė su ąsočiu, kuriame ir buvo gyvybės eliksyras Tirtha Amertha. Demonai iš karto atėmė ąsotį iš deivės, bet Višnu pasivertė dailia mergina ir išviliojo jį gudrumu. Visi dievai atsigėrė to vandens ir tapo nemirtingi, spėjo gurkštelėti ir vienas demonas, bet, vandeniui dar nė nepatekus į kūną, dievai nukirto jam galvą. Kadangi nuo eliksyro tapo nemirtinga, toji galva vis gainiojasi saulę ir mėnulį, o kai pagauna, jiedu užtemsta. Supykę demonai kilo į mūšį su dievais, tačiau Višnu ėmė medituoti, o tuo metu jo ginklas nugalėjo demonus.

Tai – vienas iš daugybės hinduistinių pasakojimų, plačiai žinomų Balio saloje. Gal ir jūs atkreipėte dėmesį, kad kai tik reikia išspręsti kokią problemą, dievai eina medituoti? Mano pirmasis saloje sutiktas Ketutas (o čia beveik ketvirtadalis gyventojų turi tokį vardą, reiškiantį „ketvirtas“) mokė taip pat: jei susipyksti su kaimynu – eini medituoti, jei nesutari su žmona – eini medituoti, jei tau liūdna – eini medituoti. Ketutas keliasi prieš aušrą ir kasdien medituoja.

Balį ypatinga vieta daro vietos gyventojų dvasingumas, toks natūralus ir paprastas.

Balio saloje tikrai daug kas įkvepia atlikti dvasines praktikas. Žinoma, čia netrūksta jogos ir meditacijos centrų, bet, mano nuomone, Balį ypatinga vieta daro vietos gyventojų dvasingumas, toks natūralus ir paprastas. Kiekvienas kaimas čia turi po tris šventyklas, kiekvienas namas čia turi po šventyklą. Bet viena labiausiai pastebimų Balio salos ypatybių – visur (šventyklose, parduotuvėse, viešbučiuose, namuose, ant automobilių ir gatvėse) padėti specialūs aukų krepšeliai iš gėlių, ryžių ir smilkalų. Kodėl jie čia tokie svarbūs?

Viena labiausiai pasaulyje žinomų knygų, bet visiškai nežinoma už Azijos ribų, yra indų epas Mahabharata (straipsnio pradžioje minima istorija yra iš jos). Kelis kartus ilgesnė nei Biblija, sudaryta iš daugiau kaip 100 tūkstančių posmų, ji pasakoja dviejų šeimų istoriją. Per jos kulminaciją, dar vadinamą Bhagavad-Gita, herojui Ardžunai pasirodo Krišna ir nurodo, ko Dievas tikisi iš aukos: „Paaukok man su pasišventimu lapą, gėlę, vaisių arba vandens, tai daryk su tyros širdies meile, ir aš priimsiu.“ Baliečiai šios instrukcijos laikosi iki šiol, dėdami aukas į krepšelius, nupintus iš kokospalmių lapų. Priklausomai nuo progos ir nuo aukojimo vietos krepšelis gali būti paprastesnis arba specialesnis, o per dideles šventes įdedama net keptų ančių ar kiaulių. Tokia auka vadinama banten arba banten tegeh. Padaryti tokį krepšelį yra lyg padaryti nedidelę asmeninę auką – žmogus skiria savo laiką, įdeda pastangų, mintimis dėkoja Dievui. Tai – lyg viena iš meditacijos formų.

Kadaise Indonezijos turizmo ministras svajojo apie holivudinį filmą, kuris galėtų pritraukti daugiau turistų į Balio salą. Pasirodžius Elizabeth Gilbert knygai „Valgyk, melskis ir mylėk“ ir Juliai Roberts suvaidinus to paties pavadinimo filme, Balį užplūdo savęs ir meilės ieškančios moterys.

Kadaise Indonezijos turizmo ministras svajojo apie holivudinį filmą, kuris galėtų pritraukti daugiau turistų į Balio salą. Pasirodžius Elizabeth Gilbert knygai ir Juliai Roberts suvaidinus to paties pavadinimo filme (jei kas nežino, jis vadinosi „Valgyk, melskis ir mylėk“), Balį užplūdo savęs ir meilės ieškančios moterys. Kai yra paklausa, yra ir pasiūla. Vietiniai šamanai (vadinami oranbitarais) susibūrė į Baltosios magijos kaimelį (White Magic Village), kuriame už nustatytą kainą gali išburti jums ateitį ir pasakyti, kiek šansų pakliūti po žavingo nepažįstamojo ratais ir sutikti amžiną meilę. Bet į tokią vietą manęs nenuvedė smalsumas, rinkausi aplankyti vienintelę aukščiausiąją šventikę moterį ir gauti jos palaiminimą.

Apie Idą buvau girdėjusi iš savo draugės, kuri gana smulkiai papasakojo, kokį įspūdį tiek jai, tiek kitoms keliautojoms padarė šventikės atliekamos apeigos. Atvažiuojame pas ją gal kiek pavėlavę, turime persirengti ir apsirišti sorongus (tokios skraistės privalomos einant į bet kurią salos šventyklą, taip paslepiami savi „nešvarumai“). Prisėdame prie kitų ir klausomės Idos giedamų mantrų. Jos  istorija labai įdomi: jaunystėje ją staiga ištiko koma, bet be jokių išorinių aplinkybių ir lygiai taip pat be jokio įsikišimo ji iš jos atsigavo. Prabudo mokėdama sanskritą ir galėdama skaityti šventąsias knygas. Ida tapo šventike ir dabar apvalo bei laimina tuos, kurie pas ją ateina.

Kai Ida pakviečia, pirmos prieina dvi jaunos merginos, lydimos savo mokytojos iš jogos centro. Ida toliau meldžiasi ir ima gausiai pilti vandenį ant jų. Merginos atsilošia, bet iš nugaros jas prilaiko mokytoja. Mano draugė pasakojo mačiusi, kad per tokį apvalymą žmonės ima drebėti, šaukti ar patiria keistų pojūčių. Bet man kvapą užėmė tik tada, kai tekant vandeniui pasijutau nebegalinti įkvėpti. Vandens buvo tikrai gausiai, tad neatsitiktinai važiuojant čia būtina pasiimti drabužių pamainą. Po ceremonijos visi dalyviai su Ida susirinkome į paviljoną sode ir dar šiek tiek pameditavome. Džiaugiuosi susipažinusi su šia ypatinga moterimi kaip tik per savo gimtadienį.

Baliečiai sako, kad žmogaus gyvenimas skirtas pusiausvyrai palaikyti ir neleisti tapti viršesniam blogiui arba gėriui.

Mes mėgstame viską skirstyti į balta ir juoda, į gera ir bloga, labai dažnai pamiršdami, kad visada yra centras, kuris subalansuoja abi puses. Baliečiai to nepamiršta niekada. Jie sako, kad žmonijos paskirtis nėra sunaikinti blogį. Žmogaus gyvenimas skirtas pusiausvyrai palaikyti ir neleisti tapti viršesniam blogiui arba gėriui.

Visos trys jėgos gyvena kartu, na o hinduistų dieviškoji trejybė – Brahma, Višnu ir Šiva – organiškai įsilieja į paprastą kasdienį baliečių gyvenimą. Žmogaus kūną jie skirsto į tris dalis – galvą, kūną ir kojas, o žmogaus gyvenimą – į gimimą, gyvenimą ir mirtį. Baliečiai turi net tris skirtingas kalbas – pirmoji vartojama bendraujant su artimaisiais, antroji – su nepažįstamais, o trečioji skirta kalbėtis su šventikais, aukštesne kasta ar tiesiog šventiesiems reikalams – ceremonijoms ar dievams – aptarti. Netikite? Štai vanduo įvardijamas trimis skirtingais žodžiais: yeh, toya ir tirtha.

Kai kurie baliečiai taip tos pusiausvyros ieško, kad net stengiasi nieko neįleisti į dviejų aukštų pastatą, kad kas nors nešvaraus neatsidurtų virš jų galvos. Balyje gyvenimas kupinas prietarų, tad kartais sunku net suvokti, kaip jie išvis gali normaliai gyventi – taip, kaip mes tai suprantame. Pavyzdžiui, drabužiai laikomi nešvariais, ypač jei yra sutepti purvu ar krauju, itin blogai, jei sutepti moterų menstruacijų krauju. Na, o išskalbti jie vis tiek laikomi energiškai nešvariais, nes nežinia, ar prieš išskalbiant jie nebuvo sutepti krauju ar purvu; negalima eiti po išdžiaustytais skalbiniais ar greta jų ir net matyti kitą einant po jais – tai irgi gali sukelti galvos skausmą. Bet yra ir praktiškų tokių prietarų pritaikymų: savo lauką galima aptverti virve ir ant jos sukabinti skalbinius – joks pašalietis nelįs.

Jei kapstytume giliau, ne veltui XX a. pradžioje Balyje moterys vaikščiodavo nuogomis krūtinėmis, o atvykę vakariečiai salą vadino tyru žemės rojumi. Jei ne mes, vakariečiai, gal moterys iki šiol vaikščiotų pusnuogės…

Balyje esu buvusi tris kartus, pastarąjį kartą praleidau beveik mėnesį, ir tikrai dar mielai ten sugrįžčiau. Ši sala mane įkvepia! Įkvepia ne užsirašyti į jogos užsiėmimus ar pasižadėti kas rytą medituoti, o džiaugtis akimirka, savo gyvenimu ir dalintis šypsenomis.

Leave a Reply

Komentuokite pirmas!

Pranešti apie
avatar
wpDiscuz
mm

Gabrielė Štaraitė

Kelionių organizatoriaus „Travel Planet“ bendrasavininkė ir vadovė. Savo profesinę karjerą prieš 20 metų pradėjau kelionių agentūroje, vėliau pasukau į marketingą – dirbau reklamos agentūroje, banke. Keliavau ir organizavau keliones draugams – kartais atrodė, kad dirbu tik tam, jog galėčiau keliauti. Tada negalvojau, kad į kelionių verslą teks ir vėl sugrįžti.
Vis dėlto, motinystės atostogų metu, ieškodama veiklos sau, prisiminiau pažįstamų raginimus užsiimti tuo rimčiau. Taip pamažu kelionės tapo ne tik mano hobiu, bet ir pagrindine veikla. Manau, kad keliauti reikia nuo mažumės, tad ir savo dukras kasmet pratinu – jokių poilsinių kelionių.
Credo: Žmonės visą savaitę laukia penktadienio, visus metus – vasaros, visą gyvenimą – laimės. Aš – keliauju

Follow us

Don't be shy, get in touch. We love meeting interesting people and making new friends.