Salos

Kaip Danija ruošiasi Alzheimerio bumui

„Hai, Helga, kaip šiandien laikaisi?“ – pasibeldusi Kristina įeina į 85-metės Helgos butą vienuose Danijos senelių namuose. Nuo įprasto būsto šis vizualiai skiriasi tik tuo, kad Helga guli specialiai pritaikytoje lovoje. Ant sienų – pačios senutės jaunystėje siuvinėti paveikslai, artimųjų nuotraukos. Moteris serga Alzheimerio liga ir visą laiką miega. „Bet ji yra išlaikiusi savo charakterį, netgi humoro jausmą. Nes širdis Alzheimeriu neserga“, – sako man Kristina, užverdama vienas iš daugybės durų, už kurių specialiose lovose ar vežimėliuose ilsisi žmonių likimai.

Kristina Čepukaitytė-Nielsen (35 m.), mano gera bičiulė, profesionali žurnalistė, su kuria kadaise dirbome vienoje redakcijoje Šiauliuose, dabar gyvena Danijoje, Frederisijos mieste, ir mokosi medicinos sesers profesijos (pusketvirtų metų bakalauro studijos). Minėtuose senelių namuose ji atliko gerontologijos praktiką. Tai, ką ji kalba, man beprotiškai įdomu, tad įjungiu diktofoną, ir mudvi šnekučiuojamės… apie senatvę, seselių profesijos prestižą Danijoje ir požiūrį į šį darbą Lietuvoje, „užpakalių valymą“, ateinantį demencijos ligų bumą ir Kristaus meilę.

Seselės darbas – nuo lopšio iki karsto

– Kristina, esi žurnalistė. Kodėl nutarei keisti profesiją? Juk galėjai, pavyzdžiui,  rašinėti straipsnius iš Danijos?
– Taip, galėjau rašyti – ir kartais tai darau, nes viena kitam netrukdo. Iš savo žurnalistinio etapo branginu patirtis, susijusias su žmonėmis, bendravimu – socialine prasme – žurnalistika apima labai daug. Kita vertus, tai buvo gan arogantiškas laikotarpis su nemažai privilegijų ir galiausiai – paradoksalu – tam tikru atotrūkiu nuo paprastų žmonių. Taigi ilgainiui ėmiau galvoti apie „apčiuopiamesnes“ profesijas, norėjau save aiškiai pozicionuoti Danijoje ir imtis čia gerbiamos veiklos. Mano dabartinių studijų metu ypač akcentuojama profesinė savigarba ir etinė medicinos sesers darbo pusė.

– O kas yra seselė?
– Seselės darbas – nuo lopšio iki karsto, jis apima daugybę funkcijų: ir suteikti būtiną pagalbą, ir apmalšinti kančią, ir tiesiog žmogiškai pabūti šalia. Tai ir ligų profilaktika, ir sveikatinimas, ir praktinė veikla, ir akademiniai užmojai.

Naujausia Danijos statistika skelbia, kad labiausiai pasitikima seselės profesija. Antroje vietoje – teisėjai, o gydytojai – treti. Žurnalistai, beje, treti nuo galo, juos lenkia tik politikai ir mašinų perpardavinėtojai. Ir nors medicinos seserų darbas nėra itin gerai apmokamas, čia jis prestižinis. Danijoje seselės priklauso profsąjungai, turi savo žurnalą, rengiami įvairūs susitikimai. Tai svarbus darbas – juk tavo rankose žmogus. Stebiu, kaip ligos akivaizdoje pacientai praranda kritinį mąstymą, ir tada jie taip pasitiki tavimi, kad kartais darosi baisu.

Seselių profesija iki slaugytojų ikonos, anglų aukštuomenės dukros Florence Nightingale laikų XIX a. viduryje net neegzistavo.

Beje, įdomus faktas: seselių profesija iki slaugytojų ikonos, anglų aukštuomenės dukros Florence Nightingale laikų XIX a. viduryje net neegzistavo. Slauga užsiimdavo nemokytos moterys, dažnai ir laisvo elgesio, neturtingos, kurioms darbas su ligoniais buvo kaip alternatyva šalia darbo pasilinksminimų srityje. Danijoje seselių profesijos, kuri pradžioje buvo apibrėžiama labiau kaip amatas, pradėta mokyti prieš 150 metų, o profesinė sąjunga susikūrė daugiau nei prieš 100 metų. Sąjunga gyvuoja iki šiol ir labai daug prisidėjo, kad amatas taptų atskira profesija ir seselė nebebūtų laikoma tik dešiniąja daktaro ranka.

Beje, kai pasakau, kad mokausi seselių profesijos Danijoje, jaučiu susižavėjimą ir palaikymą, o kai apie tai išgirsta Lietuvoje, manęs klausia: „Tai tu mokaisi, kad galėtum užpakalius valyti?“

Danija ruošiasi Alzheimerio bumui

–  Gal danų pagarba seselėms susijusi su pagarba senukams?
–  Čia pirmiausia gerbiamas žmogus: ir naujagimis, ir brandaus amžiaus. Tačiau senėjimo problema, kaip ir visuose Vakaruose, yra aktuali. Danai tam ruošiasi, nes daugėja ir sergančių senatvinėmis ligomis. Pavyzdžiui, demencijos ligos, dažniausiai Alzheimeris, seniau nebuvo taip paplitusios, nes žmonės taip ilgai negyveno, o ši liga pakerta vidutiniškai apie 65–70-uosius metus ir senstant rizika ja susirgti tik didėja. Sulaukus 90 metų, rizika susirgti Alzheimeriu išauga iki 20 proc., o yra paskaičiuota, kad jei žmogus išgyveno iki 80-ies, jis greičiausiai sulauks ir 90-ies. Taigi ilgaamžių daugėja, todėl Danijoje pradedama ieškoti sisteminio problemos sprendimo. Iš tiesų Alzheimeriu sergančių pacientų slauga yra labai sudėtinga. Kuriami Alzheimerio globos namai, kur dirba specialiai paruoštos slaugės. Būkime atviri, ne visi pajėgūs rūpintis tokiais ligoniais. Šis darbas reikalauja išskirtinės kantrybės.

Ypač senų žmonių slaugoje atsiskleidžia seselės darbo specifika. Jos vaidmuo – kiek motiniškas: ir už rankos palaikyti, ir patylėti, ir išlydėti į nebūtį, ir šeimą paguosti. Kai tik pradėjau mokytis, vienas draugas pasakė: norėčiau, kad mane slaugytų seselė, kuri norėjo būti sesele, o ne seselė, kuriai nepavyko tapti gydytoja. Vėl kalbame apie sąmoningą pasirinkimą.

– Kas svarbiausia slaugant Alzheimeriu sergančius pacientus?
– Profesorius Tomas Kitwoodas, demencijos ligonių slaugos tyrinėjimo pradininkas, domėjosi, kokios galimos metodikos bei išeitys, ir pastebėjo, kad palaikant žmogaus identitetą, paguodžiant, integruojant į veiklą, paskatinant paciento būklė būna geresnė.

Alzheimerio liga sergantis žmogus neturi kognityvinės atminties, tačiau turi labai gilią emocinę atmintį. Toks žmogus gali neprisiminti, kas įvyko šįryt, bet jei jį aprėksi, dvi dienas verks, neprisimindamas, dėl ko taip daro.

Alzheimerio liga sergantis žmogus neturi kognityvinės atminties, tačiau turi labai gilią emocinę atmintį. Toks žmogus gali neprisiminti, kas įvyko šįryt, bet jei jį aprėksi, dvi dienas verks, neprisimindamas, dėl ko taip daro. Jeigu suteiksi jam dešimties minučių „žvaigždžių valandą“, jis galės tuo gyventi visą parą. Todėl esame mokomi ir skatinami kiekvienam demencija sergančiam senukui suteikti bent penkių minučių „žvaigždžių valandėlę“ – palaikyti už rankos, paglostyti galvą, padaryti masažą ar drauge išgerti kavos. Pavyzdžiui, jei pacientas blaškosi ir nori pas seniai mirusią mamą, reikėtų jį palaikyti: taip, tikrai, kaip tau gerai, kad turi mamą. O jei nerimauja, kad pamiršo verdantį puodą, pasakyk, jog nueisi ir išjungsi viryklę. Prieštaraudamas tik draskysi širdį, nes kognityvinė tiesa neegzistuoja. Kitaip sakant, meilė įsimena ilgam.

Kai pradėjau studijuoti, tiksliai nežinojau, ko tikėtis iš šio profesinio pokyčio, bet vidinis, psichologinis pokytis manyje jau įvyko. Šios studijos ir praktika davė visai kitokį supratimą apie slaugą. Ir net tai, kas vyksta už lango, jau matau kitaip. Pavyzdžiui, mūsų kaimynai, su kuriais susipažinome prieš 12 metų. Tada jiems buvo apie 60, ką tik išėję į paankstintą pensiją. Kokia graži pora! Kaip jie mylėjo vienas kitą: jis gamindavo kalendorius su jos jaunystės nuotraukomis, abu vaikščiodavo į žygius, rinkdavo aukas onkologiniams ligoniams, keliaudavo, dalyvavome ir jų auksinėse vestuvėse… Ir vis pamojuodavo man per langą, visada su šypsena, visada žvalūs. O dabar stebiu, kaip prasideda ligos, kaip jis vis važinėja į ligonines ir šlubuoja, laistydamas savo pomidorus. Žiūriu ir galvoju: kas, jeigu jiems atsidūrus senelių namuose (o ten atsiduriama, kai negali savimi pasirūpinti) niekas nepasidomės, kokie jie buvo? Juk tie seni kūnai – tarsi savęs pačių vaiduokliai, iškreipti paveikslai tų, kurie tuose kūnuose gyvena.

Nuotraukų albumai senelių namuose

– Gal todėl senelių namuose mačiau daug albumų, jaunystės nuotraukų? Ar tai padeda nepamiršti, kad kūnas turi istoriją?
– Mano praktikoje buvo tokia pora. Jis ją vežiodavo ratukuose, ji jį plūsdavo ir kartais jam trinkteldavo. Abiem po aštuoniasdešimt penkerius, jai – Alzheimeris, o jis niekuo neserga, atsikraustė į senelių namus tik dėl jos. Kartą susitinku šią porą ir sakau: „Man atrodo, jaunystėje jūs buvote tikri gražuoliai.“ Matytumei, kaip jie apsidžiaugė, pasikvietė mane arbatos, bendravome valandą, jie išrodė visus nuotraukų albumus. Sužinojau, kad jis turėjo savo logistikos firmą, kad jie turėjo didžiulį puikų namą, kaip auklėjo vaikus, kokia ji buvo graži, liekna ir kokius sijonus dėvėjo. Tik viena valanda, ir tu nebegali į tą moterį žiūrėti tik kaip į beprotę senutę. Todėl labai svarbu palaikyti pacientų identitetą, nepamiršti, kas jie buvo.

Pavyzdžiui, manoji Helga, kuri visą gyvenimą, iki pat 70-ies, dirbo virėja, o dabar serga Alzheimeriu, valgo tik dribsnius su razinomis ir pienu ir tik kartą per dieną. Ji buvo įpratusi vadovauti, viską spręsti pati, todėl labai svarbu tai palaikyti. Nors ji nebeprisimena savo vardo, bet yra itin užsispyrusi ir nedaro to, ko nenori. Nusivedžiau kartą Helgą į koncertėlį, kur dainavo keturmečiai nykštukų kepurėlėmis. O ji ir rėkia tiems vaikams: „Jūs manote, kad gražiai dainuojat. Noriu namo!“ Ir tai yra tikroji Helga – niekada neištekėjusi ir nesusilaukusi vaikų, niekada nuo jų neapsaldavusi. Kitą kartą aš jos klausiu: „Helga, ką norėtum veikti?“ Ji pažiūrėjo į mane, šyptelėjo ir tarė: „Veikti? Kiek įmanoma – nieko.“ Ir ji visą laiką miega.

O štai kita pacientė, kurios Alzheimeris pažengęs, turėjo šešis vaikus, minėtame koncerte pasijuto kaip rojuje.

Per praktiką ligoninėje sutikau dar vieną močiutę, kuri verkė ir verkė. Buvusi šokėja, o dabar neįstengia nuo kėdės atsistoti. Sako, negalinti su tuo susitaikyti. Šiems žmonėms sunku priimti ir tai, kad patys nė užpakalio negali nusivalyti. Todėl viena profesinių rekomendacijų yra tokia: dirbti kuo greičiau ir su tam tikra elegancija, kad viskas atrodytų sklandu ir lengva.

– O tavo pačios transformacija padirbėjus ligoninėje, slaugos namuose? Ar neslegia?
– Tai sritis, kur matau daug skausmo, ligų – čia matyti šviesą sunku. Pažįstu nemažai seselių, kurios lengvai depresuoja. Ir aš to bijau. Gal dėl to nemažai gydytojų ir seselių skrupulingai nesilaiko sveikos gyvensenos – nes pamato, jog išsigelbėjimo vis tiek nėra.

– Kiek tau padeda ar trukdo žurnalistika?
– Žurnalistinė patirtis padeda reflektuoti, žiūrėti į viską plačiau, matyti visumą, nes net akinius žmogui nuvalyti yra slauga. Štai guli žmogus, inkstai atsisakė, padėtis sudėtinga, aparatų prijungta, vaistų prilašinta, o akiniai nevalyti savaitę. Paėmiau ir nuvaliau – kaip apsidžiaugė vyriškis, labiau nei dėl tų inkstų! Juk kartais net neaišku, kas vargina labiau: skaudanti koja ar nenukirpta marškinėlių apykaklės etiketė.

Medikui profesionalui būtina išmanyti ir aktyviai taikyti komunikacijos modelius, nes medicinos darbuotojas yra atsakingas už bendravimo rezultatą. Bendravimo tikslas – užmegztas ryšys ir paciento pasitikėjimas.

Paradoksalu, bet iššūkiu man tapo komunikacijos egzaminas. Medikui profesionalui būtina išmanyti ir aktyviai taikyti komunikacijos modelius, nes medicinos darbuotojas yra atsakingas už bendravimo rezultatą. Bendravimo tikslas – užmegztas ryšys ir paciento pasitikėjimas. Čia daugybė niuansų: kaip įeisi į namus, kaip užkalbinsi, kokia bus tavo kūno kalba ir mimika, kaip atspindėsi žmogaus nerimą ir kaip jis atsipalaiduos, stebėdamas atsipalaidavusį tave. Svarbiausia bendraujant – sąmoningumas, tikslingumas. Gal dėl to man ir sunku „persilaužti“, nes atrodė, kas čia tokio – esu komunikabili, mandagi, nenusikalbu. Tačiau bendrauti aktyviai yra darbas, reikia patirties ir tai nėra jokia duotybė. Žurnalistikoje dažniau gelbėjo smalsumas, plepumas ir buvo svarbiau išmanyti masinio poveikio priemones, o dabar tenka mokytis ne tik kaip kalbėti, bet ir kaip tylėti būnant su vienu žmogumi.

Ligoninėse guli pacientai, senelių namuose – piliečiai

– Senelių namai – Lietuvoje vis dar karštų diskusijų objektas ar net tabu. Viena vertus, lyg ir negarbė vaikams, atidavusiems tėvus į senelių namus. Kita vertus, vis daugiau žmonių jau dabar svarsto būdus, kur leis senatvę, kai nebegalės savimi pasirūpinti. Kaip gyvena danai senelių namuose?
– Esminis principas – žmonės gyvena savo namuose. Kai žmogus guli ligoninėje, galiu jį vadinti pacientu ir jis yra mano svečias, o kai jis gyvena senelių namuose, jis yra pilietis ir aš esu jo svečias. Negaliu įeiti nepasibeldusi. Tai yra žmonės, kurie nuomojasi butą, o mes užkaišome nišas, kur jie nesusitvarko patys.

Beje, manau, jog labai neteisinga ir priežiūros reikalaujančiam žmogui nenaudinga stigmatizuoti atidavimą į slaugos namus. Šis stereotipas vis dar gajus Lietuvoje – manoma, kad tai savotiškas atsikratymas artimuoju. Bet kas geriau: kai senolis leidžia savo dienas vienui vienas namuose, o vaikai plėšosi bandydami suderinti savo darbus ir asmeninius gyvenimus su giminaičio priežiūra, ar kai senolis gali oriai leisti savo dienas, gaudamas tinkamą priežiūrą ten, kur juo pasirūpina kvalifikuoti ir tam paruošti darbuotojai? Manau, svarbu kalbėti ne tik apie naujus vaikų darželius, bet ir apie slaugos namų trūkumą.

– Kai lankėmės senelių namuose, užmečiau akį į alaus ir vyno butelius, kuriuos buvo ketinama patiekti vakarienei. Ir tabako kvapų būta. Ar jie ir rūko savo kambariuose?
– Turime gyventoją, kuris surūko po pakelį cigarečių per dieną. Jis sėdi visą dieną vežimėlyje ir rūko. Uždedame jam specialią nedegią prijuostę, o valytoja, vakare išplovusi grindis, išpurškia grindis specialiu skysčiu. Iš medikamentų spintelės kas rytą paduodame jam vaistus ir pakelį cigarečių. Būna ir taip: aš stoviu su dviem inhaliatoriais ir laukiu, kada jis baigs rūkyti, kad susipurkštų vaistus nuo plaučių ligos. Tai yra jo teisė. Žinoma, bute teko pastatyti oro filtrą, už kurį jis turėjo susimokėti, ir yra sutarta, kad prieš įeinant personalui jis dešimt minučių nerūkys bei atsidarys langą. O buvusi alkoholikė, serganti Alzheimeriu, pusę dešimtos ryto jau klausdavo: „Kur mano vynas?“ Ir nešdavo seselės vyną bei likerius, nes tai jos teisė. Ligoninėje, žinoma, kitaip.

– Žinai, man visai nebaisu būtų gyventi tokiuose senelių namuose. O tau?
– Ir aš nebijau, tik viskas priklauso nuo to, kas pas tave ateis. Užtat ir stengiamasi ruošti slaugytojas ir seseles griežtai pagal vieną kurpalių. Kad kuo mažiau priklausytų nuo asmenybės ir kuo daugiau – nuo profesionalumo.

Pastebėjau, kad darausi tarsi sausesnė. Šis darbas turi tiek rėmų ir taisyklių, kad daraisi kaip kareivis; jaučiu, kaip keičiasi mano asmenybė, aš netgi kalbu kitaip. Sakiau savo dėstytojai, kad jaučiuosi, lyg iš manęs norima nuleisti visą kraują ir aš nebeturiu savasties. Tiek įsitempiu, kad net kavą gerdama galvoju: pagal kokį modelį aš geriu? Bet dėstytoja užtikrino, kad kraujas grįš.

Bažnyčia yra senelių namuose

– Esu lankiusis senelių namuose ir kitose socialinės rūpybos įstaigose Švedijoje, dabar susipažįstu su daniška praktika. Kaip manai, kodėl Skandinavijos šalys turi tokį išskirtinį požiūrį į žmogų? Kas, tavo manymu, trukdo tai perkelti į Lietuvą?
– Slauga pirmiausia yra artimo meilė. Paradoksalu, bet dauguma danų yra ateistai, jie neina į bažnyčias, tačiau praktikuoja aukščiausią meilės rūšį. Tuo tarpu pas mus, Lietuvoje, sausakimšos bažnyčios, mes ir meldžiamės, ir mišias transliuojame per Kalėdas, bet turime visiškai kitokią sistemą. Manau, nebūtinai bažnyčioje sėdintys Kristaus meilę išpažįsta. Didesnė bažnyčia – kaip praktinė atjauta, kaip artimo meilė – gyva senelių namuose.

Kita vertus, iš kur mums mokytis, jei ne iš kitų? Atvažiavusi į Daniją aš irgi buvau kitokia. Niekam nepakenkė naujas požiūris į pasaulį. Svajoju, kad mes, išvykusieji iš Lietuvos, grįšime įgiję geros praktikos, ją diegsime savo šalyje ir taip ne tik sumažinsime prarają tarp Lietuvos ir Skandinavijos, bet ir sukelsime didesnį domėjimąsi slauga, galbūt netgi turėsime savų teoretikų ir auginsime šios socialiai svarbios srities specialistus, kurie didžiuosis savo darbu.

Kalbino Nijolė Koskienė
Foto: Kristinos Laurinaitytės©

Leave a Reply

Komentuokite pirmas!

Pranešti apie
avatar
wpDiscuz
mm

Nijolė Koskienė

Esu Nijolė ir esu žurnalistė. Baigiau Lietuvių kalbos studijas Vilniaus universitete. Dirbau dienraštyje, TV laidų redaktore, viešųjų ryšių specialiste. Tada išsikėlėme į vienkiemį ir praradau norą dirbti mieste, užtat atradau mitybos mokslo sritį. Studijuoju, rengiu paskaitas, rašau ir vis labiau stebiuosi, kaip Dievas tobulai sukūrė žmogų, gal tik paskubėjo duoti jam laisvą valią. Hobis – kūrybinis rašymas. Rašau tokį keistą užmirštą žanrą – humoreskas.

Follow us

Don't be shy, get in touch. We love meeting interesting people and making new friends.