Salos

Ateitis palanki šalčiui

“Ledo žmogaus” Wim Hof pasirodymas Rotterdame. 2007 m. kovo 24. Aad Villerius nuotr.

Olandas Wimas Hofas (57) su šalčiu draugauja daugiau nei 30 metų, per kuriuos pasiekė net 20 pasaulio rekordų. Ledo Žmogus įsirašė ir į Gineso rekordų knygą ledo vonioje išbūdamas 1 val. 52 min. 42 s. Mūvėdamas tik šortus ir batus, jis įkopė į Everestą, po dvejų metų pasiekė ir Kilimandžaro viršūnę, be to, – 20 °C oro temperatūroje jis basas per sniegą bėgo 42 km maratoną. Neįtikėtina? W. Hofas teigia priešingai: „Esu tikras, jog kiekvienas žmogus yra pajėgus tą atlikti.“

Kai prieš metus mama pasidžiaugė, jog kontrastinis dušas, kaitaliojant šalto ir karšto vandens sroves, padėjo sumažinti kūno apimtis, žvelgiau gan kritiškai. „Matyt, mažiau valgei“,  – pasakiau jai. Tačiau netrukus pati po taip mėgstamo karšto dušo apsiliedavau ir šalto vandens srove. Pirmieji kartai – kaip jiems ir įprasta – nebuvo malonūs. Šaltis sukaustydavo kūną, ir tik praėjus pusmečiui pajutau įgijusi adaptaciją šalčiui. Dabar šalto dušo ritualas prilygsta stipriausiai kavai ryte ir tarsi raminamieji veikia vakare.

Pradėjusi gilintis į šalčio terapiją, greitai įsitikinau, jog ji ne tik dailina kūno linijas: naujausi moksliniai tyrimai demonstruoja teigiamą šalčio poveikį gydant fizinius bei psichikos sutrikimus.

Kaip veikia šalčio terapija?
Šalčio terapija yra viena iš alternatyviosios medicinos šakų, ji vienija įvairias šalto vandens, ledo, oro procedūras. Šalčio terapijos metu organizmas išskiria streso hormonus: adrenaliną, kuris spartinta širdies ritmą, bei kortizolį, kuris reguliuoja homeostazę, skatina gliukozės, aminorūgščių ir riebiųjų rūgščių išsiskyrimą organizme.

Lietuvos sporto universiteto (LSU) docentas ir vyr. mokslo darbuotojas dr. Marius Brazaitis teigia, jog kontroliuojamas šaltis, kad ir skirtingais būdais, pasireiškia tuo pačiu principu: „Odos paviršiuje esantys receptoriai, reaguodami į šaltį, siunčia signalus į galvos smegenis. Jos veikia riebalinį audinį, aktyvina raumenų susitraukimą (drebėjimą), siaurina kraujagyslių spindį, kad būtų sulaikoma šiluma.“

„Šalčio receptoriai sužadinami 14–16 °C temperatūroje. Tačiau svarbu, kad kuo didesnis kūno plotas kontaktuotų su žema temperatūra. Šį procesą galima pasiekti žiemą būnant gryname ore mažiau apsirengus, prausiantis po šaltu dušu ar panirus į vonią. Lietuvoje vasarą vandentiekių šalto vandens temperatūra siekia apie 17 °C, žiemą nukrenta iki 8 °C. Tokia temperatūra yra pakankama, kad aktyvuotųsi receptoriai“, – aiškina dr. M. Brazaitis, kurio viena mokslinių interesų krypčių – termoreguliacinė fiziologija.

Rudųjų riebalų stimuliavimas
„Ilgą laiką buvo manoma, jog rudųjų riebalų turi tik naujagimiai, kurie neturi susiformavusio raumenyno. Organizmas, stimuliuodamas rudųjų riebalų audinį, palaiko vidinę kūno temperatūrą. Tačiau naujausi tyrimai įrodo, jog ir vidutinio amžiaus žmonės turi rudųjų riebalų, kurie gali būti aktyvinami šalčiu“, – pasakoja LSU docentas.

Šį faktą 2014 m. patvirtino Jungtinės Karalystės mokslininkai. Jie teigia, jog suaugusieji taip pat turi rudųjų riebalų, kurie stimuliuojami degina kalorijas.. Fizinis aktyvumas ir termogenezė (veikianti kūną šaldant ar vėsinant) – esminiai rudųjų riebalų audinį veikiantys stimulai. Štai kodėl šalčio terapija yra rekomenduojama mažinant antsvorį  ar gydant nutukimą.

Šaltis vs farmacija
JAV biochemikė dr. Rhonda Patrick analizavo šalčio terapijos poveikį gydant ligas. Anot jos, šalčio procedūros mažina organizme vykstančius uždegiminius procesus, kurie skatina įvairių ligų vystymąsi:

  • Šaltis stimuliuoja noradrenalino išsiskyrimą kraujyje. Sumažėjęs jo kiekis lemia kognityvinių funkcijų silpnėjimą, suprastėjusią koncentraciją, nuovargį, prastą nuotaiką; jo trūkumas sąlygoja depresiją. 1 valandą praleidus 14 °C šaltyje, 530 % padidinamas noradrenalino ir 230 % dopamino kiekis kraujyje. Nors šis lygmuo pasiekiamas laikinai, galima manyti, jog šalčio terapija naudinga gydant psichikos susirgimus.
  • RBM3, baltymus koduojantis genas, suaktyvinamas 16 °C temperatūroje. Šie baltymai gerina smegenų sinapsių funkciją. Tai leidžia daryti hipotezę, jog šalčio terapija palanki Alzheimerio, Parkinsono ligų gydymui.
  • Reguliarios šalto vandens procedūros (eksperimento metu 6 savaites tiriamieji 3 kartus per savaitę gulėdavo 5 °C temperatūros voniose) padidina baltųjų kraujo kūnelių kiekį, tarp jų ir T limfocitus, kurie žudo virusines ir navikines ląsteles. Šalčio terapija gali pasitarnauti ir vėžinių susirgimų gydymui.

Manoma, jog šalčio terapija pasiteisintų ir gydant diabetą, nes šaltis didina jautrumą insulinui bei gerina toleranciją gliukozei.

„Šalčio nauda organizmui – visapusiška, – komentuoja dr. M. Brazaitis. Manoma, jog šalčio terapija pasiteisintų ir gydant diabetą, nes šaltis didina jautrumą insulinui bei gerina toleranciją gliukozei. Sportininkai po intensyvaus fizinio krūvio kojas mirko vandenyje su ledukais – tokios procedūros gerina raumenų funkciją, mažina jų pažeidą. 2014-aisiais atlikome aklimatizacijos bandymą, kurio metu tiriamieji 16 dienų kasdien po 2–3 valandas išgulėdavo 14 °C temperatūros vandens voniose. Po procedūrų dalyviai gebėjo atsiminti daugiau informacijos, greičiau reagavo į išorinius dirgiklius, be to, pagerėjo jų raumenų funkcionavimas. Todėl galima manyti, jog šalčio procedūrų taikymas pagerintų ir išsėtine skleroze sergančiųjų būklę, padidintų jų darbingumą, sumažintų nuovargį.“

Gydymas ekstremaliu šalčiu
Iš gausaus kiekio šalčio terapijų išsiskiria krio metodas – šalto oro terapija. Gydymas šalčiu buvo žinomas dar senovės Egipte, tačiau nuo XIX a. pab. itin žemos temperatūros oras pradėtas taikyti kliniškai. Tuo metu iki –190 °C temperatūros atšaldytas oras (vadinamasis skystasis oras), naudotas tik tam tikrais įrenginiais, buvo pripažintas kaip efektyvi priemonė įvairių odos pažeidimų gydymui. Vadinamoji kriochirurgija – odos audinių gydymas šalčiu – sparčiai tobulėjo, ir jau XX a. pab. šis metodas paplito visame pasaulyje.

Dabar skirtingi krioterapijos būdai taikomi ne tik dermatologijoje, bet ir reabilitologijoje, kosmetologijoje bei psichikos sutrikimų gydymui. Krioterapijos veikimo esmė – trumpalaikis odos atšaldymas šaltomis azoto dujomis (nuo –100 °C iki –175 °C), taikant skirtingas metodikas.

9-ajame dešimtmetyje Europai susipažinus su japonų išradimu – kriosauna, pradėta taikyti viso kūno krioterapija. Šiandien viso kūno krioterapijos metodas lyginamas su ledo voniomis ar šalto vandens procedūromis. Kriosaunoje (–100 °C ar žemesnės temperatūros aplinkoje) užtrunkama apie 2–5 minutes: žmogus turi mūvėti pirštines, apatinius rūbus, ausų, nosies, burnos kaukes, sausus batus ir kojines tam, kad būtų sumažinta galima žala sveikatai. O ji – išties reali. „Kriosaunoje naudojamas tik oro šaltis, todėl gerai nenusisausinus kūno galima patirti odos nudegimus“, – sako dr. M. Brazaitis.

Nors viso kūno krioterapija susilaukia ir prieštaringų vertinimų dėl sąlyginai didelės rizikos patirti sveikatos sutrikimų, ekstremalaus šalčio terapija itin mėgstama sportininkų, taip pat naudojama ir reumatinių bei kitų autoimuninių ligų gydymui.

Nors viso kūno krioterapija susilaukia ir prieštaringų vertinimų dėl sąlyginai didelės rizikos patirti sveikatos sutrikimų, ekstremalaus šalčio terapija itin mėgstama sportininkų, taip pat naudojama ir reumatinių bei kitų autoimuninių ligų gydymui. R. Patrick, lygindama šalčio terapijos metodus, krioterapiją išskyrė kaip efektyviausią terapijos būdą dėl šalčio taikymo viso kūno paviršiaus plotui bei itin žemos temperatūros, nebūdingos žmogaus organizmui. Biochemikė pastebėjo, kad krioterapija efektyvi, kai reikia sumažinti skausmą; mokslinis tyrimas, atliktas su profesionaliais sportininkais, įrodo šios terapijos naudą raumenų funkcijos gerinimui, uždegiminių procesų mažinimui.

Ledo terapija – tik įkaitinus kūną
„Ledo voniose temperatūra siekia apie 2–4 °C, joje išbūnama kelias minutes. Odos receptoriai į tokią temperatūrą daugeliu atveju reaguoja skausmingai, todėl į šaltą vandenį (su ledu ar be) dažniausiai lendama prieš tai gerai įkaitinus kūną, pavyzdžiui, po pirties, – teigia dr. M. Brazaitis. – Žmogui, nesiadaptavusiam prie tokio šalčio, procedūros metu dėl per didelio adrenalino išsiskyrimo kraujyje padidėja širdies infarkto tikimybė, – tai tampa viena staigaus skendimo atviruose vandenyse priežasčių.“

Biologijos mokslų daktaras dar priduria, kad ilgiau būnant (apie 20 min.) 2–4 °C temperatūros vandenyje, kūnas gali patirti hipotermiją, kuri gali sąlygoti ir organizmo sistemų disfunkciją.

„Kita vertus, labai abejoju, ar buitinėmis sąlygomis ši procedūra yra lengvai pritaikoma: daugeliui žmonių psichologiškai sunku panirti į tokios žemos temperatūros vandenį“, – mano dr. M. Brazaitis.

Šaltis gali būti ir žalingas
„Šalčio terapijos procedūrose taikomas kontroliuojamas šaltis tam, kad būtų išvengta neigiamo poveikio sveikatai, – patikslina dr. M. Brazaitis. Pavyzdžiui, vėjas pasižymi skvarbumu, todėl esant –10 °C temperatūrai ir 20–30 m/s vėjo greičiui, jaučiama nuo –30 °C iki –35 °C temperatūra. Svarbu žinoti, jog esant tokiam vėjo greičiui rizika išlieka ir esant aukštesnei oro temperatūrai (10–0 °C), todėl po maudynių atvirame vandens telkinyje galima labai pakenkti organizmui: skvarbus vėjas gali persismelkti per išorinius audinius, sušaldyti vidinius organus, kurie atšildami pradės tinti – taip pasireiškia organų disfunkcija.“

„Raumeningo Proto“ tinklaraštininkas Simas Balčiūnas šalčio terapija susidomėjo prieš 4 metus, įkvėptas W. Hofo ir Timo Ferrisso darbų. Jis sako: „Eksperimentavau su šaltu dušu, ledu papildytomis šalto vandens voniomis ir įsitikinau, kad visa tai veikia. 18 val. pasinardinęs šaltoje vonioje su ledu, po kelių valandų miegodavau it užmuštas. Šaltis gerina miego kokybę, nes vėstantis kūnas išskiria daugiau melatonino (miego hormono). Beje, miegas vėsioje aplinkoje taip pat yra daug kokybiškesnis. Šaltis sukelia organizmo stresinę reakciją – ne veltui po šalto dušo žmonės sako, kad jaučiasi energingesni. 10 minučių šalto dušo paspartina organizmo metabolizmą iki 3 kartų, suaktyvina nervų sistemą, išskiria daug hormonų, – tarp jų ir serotoniną.“

Simas teigia, jog dabar žiemą kūnas šaltyje patiria mažesnį stresą ir diskomfortą, nes šilumos gamyba keičia savo formą: reaguojant į šaltį sparčiau deginami riebalai. „Šaltis – toks pirmykštis stresorius, manau, jog jis yra būtinas žmogaus kūnui. Net ir po 4 metų rytinio šalto dušo procedūrų, kartais būna dienų, kai norisi pasimuliuoti. Diskomforto baimė nedingsta, bet gal ir gerai: psichologiškai labai sveika pradėti dieną įveikiant savo baimę“, – sako Simas ir pataria kiekvienam išeiti iš komforto zonos išbandant šalto vandens (ar vandens su ledu) terapiją:

  • Jei šaltas dušas jus gąsdina, pirmas dvi savaites prauskite tik veidą šaltu vandeniu. Vėliau stikline šalto vandens apliekite stuburą – pažadinsite vidinę energiją. Prieš lįsdami po šaltu dušu, apšilkite šiltu vandeniu, paskui šalto vandens srove apliekite pėdas, kojas ir kilkite aukštyn kitomis kūno dalimis.
  • Į 800 litrų vonią prisileidus šalto (8–16 °C) vandens ir papildomai pridėjus 2 kg ledo kubelių, būkite joje neilgiau 20 minučių. Į vonią prisileidę šalto vandens (kartodami procedūrą galite įdėti ir ledo), įmerkite kojas 2 minutėms. Po to leiskite vandeniui apsemti krūtinę ir pagulėkite dar 5 minutes, iškišę rankas į paviršių iki riešų. Paskutines 3–5 minutes galite įmerkti ir rankas. Jei šaltį pakęsti sunku, mūvėkite pirštines – šis metodas sumažina šalčio pojūtį visam kūnui.
  • Kontrastinė terapija leidžia atlikti „kraujagyslių mankštą“: kaitinant kūną kraujagyslės plečiasi, atiduodamos šilumos perteklių. Šaldant kūną, kad išlaikytų šilumą, kraujagyslės siaurėja. Toks kraujo varinėjimas skatina sveikatingumą.

Sveikos gyvensenos klubo „Anykščių vaivorykštė“ pirmininkė Kristina Kiaušaitė (35) į Baltijos jūrą žiemą paniro būdama 16 metų: „Tada su Anykščių sveikuoliais vykome į šventę Palangoje, kur pirmą kartą išbandžiau maudynes jūroje. Nors sunkiai toleruoju šaltį, maudynės man padėjo jį priimti lengviau. Žmonės klausia, ar man nešalta – žinoma, kad šalta, tačiau pojūtis išlindus iš šalto vandens  atperka viską. Ta atsipalaidavimo, skaidrumo būsena, kai viso kūno tonusas pakyla, iškart pagerina savijautą.“

„Mano dvylikametė dukra Faustina į Baltijos jūrą kartu su sveikuoliais įlindo būdama 5-erių. Nuo pat mažens jai leisdavau ir basomis per sniegą vaikščioti, voliotis, ir šaltame vandenyje taškytis. Vaikystėje ji praktiškai nesirgo“, – pasakoja sveikuolė.

Kristina kasdien praktikuoja šalto dušo procedūras, žiemą bent kartą per savaitę neria į eketę ar neužšalusią Šventosios upę: „Šaltas vanduo man padeda atrasti ryšį su savimi, sustiprina vidinę energiją, sveikatą, suteikia jėgų gyventi. Esu emocijų žmogus, todėl vanduo sumažina įtampą, atpalaiduoja.“

Moteris prisimena, kai prieš keletą savaičių pajutusi viruso simptomus, kas kelias valandas lindo po šaltu dušu. Pašnekovė sako, jog procedūros tarsi pažadino imunitetą, užkirto kelią ligai.

„Renkantis šalčio terapiją svarbu pajusti, ar ji jums tinka. Prieš šalto vandens terapiją svarbu iš lėto, lengvais fiziniais judesiais sušildyti kūno raumenis. Neriant į atvirą vandens telkinį žiemą svarbu pasirūpinti tinkama natūralios medžiagos apranga, kad būtų patogu ją nusiimti. Išlindę iš vandens, pirmiausia sušildykite kojas apsiaudami tinkamu apavu ar pasitiesdami rankšluostį. Jei prausitės po šaltu dušu, kūną apliekite nuo apačios iki viršaus. Ties nugara naudinga ir ilgiau paleisti šaltą srovę, nes šioje vietoje kaupiasi įtampa. Šaltas vanduo padeda „išvibruoti“ neigiamas emocijas“, – patarimais dalijasi Kristina.

Šalčio terapija tinka ne visiems
„Šalčio terapijos priemonių turėtų vengti žmonės, turintys alergiją šalčiui ar tam tikrų neurologinių susirgimų. Ypač jei būdingi spąstikos (raumenų ir sausgyslių įtampos sukelti) priepuoliai, – pabrėžia dr. M. Brazaitis. Beje, šaltis padidina hiperventiliaciją, o tai gali sukelti astmos priepuolius.“

Šalčio terapijos priemonių turėtų vengti žmonės, turintys alergiją šalčiui ar tam tikrų neurologinių susirgimų. Ypač jei būdingi spąstikos priepuoliai.

Mokslininkas teigia, jog vaikams ir vyresnio amžiaus žmonėms dėl silpnos organizmo termoreguliacijos reikia taikyti mažiau intensyvias šalčio procedūras. „Manau, jog ledo kambariuose atliekama mankšta, joga ar pilateso pratimai mažiau apsirengus, būtų netgi efektyvesnė procedūra nei kriosaunos, kurios yra labai brangios“, – sako dr. M. Brazaitis.

Post scriptum
Pirmosiomis dienomis atlikdamas šalčio terapijos procedūras žmogus patiria diskomfortą: juntamas nerimas, gali suprastėti miego kokybė (sunkiau užmigti, pasireiškia gausesnis prakaitavimas), esant žemesnės temperatūros aplinkos sąlygoms vidinė kūno temperatūra gali pakilti. Vėliau šie simptomai dings, o savijauta – tik gerės.

Leave a Reply

1 Komentaras on "Ateitis palanki šalčiui"

Pranešti apie
avatar
Rūšiuoti pagal:   Naujausi | Seniausi | Geriausiai įvertinti
Silvija
Svečias

Is savo praktikos zinau kad yra zmoniu alergisku salciui.bukite atsargus.ilindus i salta ekete gali stipriai isberti.oisgerus 3-5laip. Vandens galima uzdusti.

wpDiscuz
mm

Domantė Juknonytė

Šiuo metu studijuoju žurnalistiką ir rašau sveikatos, socialinėmis temoms. Skirtingi žmonės ir jų patirtys mane įkvepia, stebėdama ir bendraudama atrandu ryšį su savimi ir aplinka. Domėjimosi sritys laikui einant keičiasi, tačiau rašymas man išlieka kasdiene terapija, per kurią mokausi save geriausiai išreikšti.

Follow us

Don't be shy, get in touch. We love meeting interesting people and making new friends.