Salos

Mano matymai

Gimiau ir užaugau Vilniuje, vaikystės vasaras praleisdama kaime, pas močiutę, kuri buvo kaimo žiniuonė, žolininkė ir būrėja. Nenuleisdavau akių, kai ji dėliodavo kortas, sakydavo užkalbėjimus ar rinkdavo vaistingus augalus, pasakodama apie antgamtines jėgas, vaiduoklius ar magiją. Viskuo tikėjau, netgi dar daugiau – gyvenau tuo, kvėpavau, mėgavausi ir net neįsivaizdavau, kad gali būti kitaip. Ar dar kitaip…

Pirmasis matymas
Būdama dvidešimt kelerių, netikėtai gavau širdies smūgį ir … patyriau sielos atsiskyrimą. Ne, ne, nemačiau tunelio, bet jutau savęs išsinėrimą iš kūno tarsi iš sunkaus ir jau padėvėto palto, ir tas nenusakomas lengvumo jausmas kylant virš miesto… Mačiau mamą, kuri palinkusi purtė mano kūną, mačiau brolį, kuris išnešęs mane iš kambario kvietė greitąją. Išgirdau, kaip pravirko mano dukra. Tada grįžau. Buvau tarsi nesava, viskas svetima, kūnas tarsi ne mano ir visa aplinka kažkokia keista, pasikeitusi, nors buvau atsiskyrusi tik keliolika sekundžių. Po šio įvykio  aplinką mačiau tarsi 3D vaizdu – viską tuo pat metu iš visų pusių. Šis nesufokusuotas matymas truko keletą dienų, o paskui viskas grįžo į savo vietas. Liko tik suvokimas, kad tai dar įdomiau, nei žinojau.

Antrasis matymas
Kitas potyris, taip pat susijęs su liga. Užklupo žaibiškas sepsis. Pajutau stiprų viso kūno skausmą, netekau sąmonės, skrandis paplūdo krauju, visi vidaus organai sutino, kraujo tyrimai buvo siaubingi. Paslika gulėjau ligoninės palatoje ir staiga pamačiau, kaip aplink lovą ratu eina mirę žmonės, ir tas ratas vis mažėja, artindamas mane anapusybės link. Tada tarsi kokia jėga sviedė mane atgal ir prabudau. Kurį laiką nesusigaudžiau, kur esu. Galvoje sukosi vienintelė mintis: likau gyva, kad padėčiau kitiems.

Trečiasis matymas
Su vaiduokliais ir neramiomis, žemės nepalikusiomis sielomis susiduriu ir Norvegijoje, kur jau septyneri metai dirbu vienoje iš gausybės slaugos ligoninių. Pasidalinsiu viena ypač ryškia akistata su kita realybe.

Buvo eilinė budėjimo naktis, per abu skyrius dirbau viena, slaugiau 18 pacientų. Mano globotiniai patys įvairiausi – vieni čia gydomi, kiti atsigauna iš ligos. Kitiems čia paskutinė stotelė prieš išeinant.

Paimu senuko rankas, mėginu jį raminti, jis kažką vapa, lūpomis ir akimis rodo į kažką… Aš žinau, tas „kažkas“ ropoja siena už manęs.

Naktis, aš prie kompiuterio, skaitinėju naujienas, susirašinėju su naktibaldomis Lietuvoje. Staiga išgirstu siaubingą beldimą, daužymą, tarsi kokia statybininkų brigada namą verstų. Pašoku nuo kėdės ir lekiu prie triukšmo šaltinio. Pakeliui šmėkšteli mintis – kaip keista, triukšmas sklinda iš palatos, kurios gyventojas – paralyžiuotas senukas. Senukas nekalba, nejuda, tik vos vos krutina rankas ir lūpas. Įpuolu į jo palatą ir nustėrstu: senukas visas dreba, mėgina sėstis ir tiesdamas rankas man kažką rodo. Jo akyse tokia baimė, kad mane išpila prakaitas. Paimu senuko rankas, mėginu jį raminti, jis kažką vapa, lūpomis ir akimis rodo į kažką… Aš žinau, tas „kažkas“ ropoja siena už manęs. Bijau atsisukti ir pamatyti, kas ten, bet mano nugara jaučia kažką didelio, siaubingo ir šalto. Ritasi šalto prakaito lašai, aš jaučiu, kaip tas „kažkas“ nustebęs žiūri į mus.

Senuko akys paklaikusios, mudu susikibę už rankų, jis mėšlungiškai įsikabina ir prisitraukia mane. Aš pati bijau krustelti. Jo baimė didelė, mano baimė didelė, net nežinau, kieno didesnė. Aš bijau kalbėti, bijau tylėti… pradedu dainuoti. Kažką norvegiškai, paskui lietuviškai. Mano balsas trūkčioja, aš užsimerkiu ir dainuoju.

Dundesio nebegirdžiu. Kai įlėkiau į palatą, jis dar tikrai buvo.  O dabar spengiančiai tylu. Aš tyliai tyliai dainuoju toje šaltoje tyloje. Lopšinę keičia daina apie meilę, daina apie ilgesį. Dainuoju ilgai, gerą valandą ar pusantros. Senukas nurimsta, užmiega. Ištirpsta ir mano baimės. Atsigręžiu į sieną… švinta. Palata tuščia, tik mudu dviese, vis dar laikomės už rankų. Švelniai paleidžiu senuko rankas ir  tebedainuodama išeinu į koridorių. Po valandos prasidės kita pamaina. Žinau, kad niekam negalėsiu papasakoti, kas nutiko.

Tos pačios dienos vakare senukas išėjo. Bendradarbės pasakojo, kad išeidamas jis šypsojosi, buvo labai ramus. Vėliau pasidomėjau senuku, pasirodo, jis buvo orkestro dirigentas ir kompozitorius.

Mama, močiutė ir aš
Man kokie penkeri. Esu kapinėse, prie močiutės kapo. Močiutės, kurios niekada nesu mačiusi – ji mirė, kai manęs dar nebuvo. Beje, ir mano mamai tuomet buvo vos keliolika. Mano mama savo mamą prisimena labai miglotai, jos vaikystės prisiminimus sujaukė karas, badas ir skurdas.

Už kapinių tvoros žydi gėlės. Man regis, tai pienės. Jų priskinu, merkiu prie močiutės kapo. Skubu vieną į kitą nuvalyti savo delnus, kol mama nepamatė, kad jie susitepę.  Tačiau jaudinuosi be reikalo, mama visiškai nekreipia į mane dėmesio. Mano akyse mama ima mažėti. Ji tarsi tirpsta, traukiasi, kol galiausiai virsta mergaite. Vos vos didesne nei aš. Ji verkia ir šaukiasi savo mamos.

Apsidairau. Kapinėse mes dviese. Aš ir mama. Mama ir aš. Mano regėjimas tetrunka akimirką, ir vėl matau savo suaugusią mamą. Matau savo delnus, kurie vis dar susitepę. Prie močiutės kapo atsainiai pamerktos linksta pienės, mama kalba poterius ir lengvas pavasario vėjas nusineša ką tik patirtą reginį.

Man šešiolika. Tuoj gausiu pasą. Netikėtai sužinau, kad turiu antrą vardą. Antrasis mano vardas toks pats, kaip močiutės, kurios nesu mačiusi. Tas vardas man tarsi pakerta kojas… Aš jį jau girdėjusi. Na, taip, žinoma, girdėjusi. Tai mano močiutės vardas. Ir kitos merginos bei moterys nešioja šį vardą. Tačiau aš jį esu girdėjus kitaip. Kaip savo vardą. Kitos manęs vardą.

Man keturiasdešimt. Kažko trūksta. Nėra pilnatvės, laimės, meilės. Gyvenimas jaukiasi, mintys blaškosi, santykiai… Santykių nebėra. Ieškau, brendu į save, gilyn. Tarsi į upę. Kojas pagauna verpetas ir užsupęs bloškia į vandenį. Matau save tarsi iš šono. Toji aš skalbia drabužius. Kažkokio vyro drabužius. Tas vyras man svetimas. Tačiau skalbiu tarsi būtų savas. Pasižiūriu į savo rankas. O, Dieve, tai ne mano rankos… ne mano rankos.

– Valerija, – kažkas šaukia, – Valerija.

Upė išmeta mane į krantą. Kūną krato konvulsijos. Grįžtu į save. Vaje, kur čia buvau nubridus… Protas protestuoja, priešinasi tam, ką išvydau, širdis pašėlusiai daužosi.  Aš žiūriu į savo rankas. Jos mano. Tokios baltos, nenuskalbtos, nesudiržę…

Žiūriu į savo mamą ir žinau – ji buvo mano duktė kažkada…

Man per keturiasdešimt. Kartu su mama esu prie močiutės kapo. Jaučiuosi labai keistai. Čia palaidota Valerija. Bet jos ten seniai nebėra… Ji jau seniai išėjo… kad vėl gyventų. Žiūriu į savo mamą ir žinau – ji buvo mano duktė kažkada… Aš jos duktė dabar. Čia ir dabar. Mama tampa maža mergaite. Apkabinu ją. Kaip dukrą ir kaip mamą. Keista ir gera. Ji to nežino. Ji to negalėtų suprasti… Aš pati to nesuprantu.

Prisiimu savo antrą vardą. Jaučiuosi puikiai. Tarsi jo būtų trūkę. Gyvenimo ir būties dėlionė supaprastėja. Laikas prisiliečia ir atsisloksniuoja prisiminimai. Duona, sviestas, duona. Aš prisimenu badą, kurio šiame gyvenime nesu patyrusi… Duona, sviestas, duona… Atsikandu gyvenimo. Ragauju gyvenimą. Mėginu pajusti jo visą skonį. Nepažįstami prieskoniai ir vilioja, ir baugina. Jų neieškau,  tyčia nenoriu. Skalsiau, kai gaunasi netikėtai…

Leave a Reply

1 Komentaras on "Mano matymai"

Pranešti apie
avatar
Rūšiuoti pagal:   Naujausi | Seniausi | Geriausiai įvertinti
Kristė C.N.
Svečias

Nemėgstu tų visų “tunelio” istorijų, bet ši kažkaip užkabino ir įtikino. Galbūt, kad mergina nuoširdžiai prisipažįsta – aš bijau ir pati nesuprantu, kas darosi. Bet vis dėlto nenuneigia savo intuicijos ir žinojimo, kad ir beprotiško, jog tiesa yra nebūtinai faktinė. Sėkmės rašant toliau.
Kristina

wpDiscuz
mm

Jurga Jurgulienė

Esu medicinos sesuo. Aštuntus metus dirbu Norvegijoje, slaugos namuose. Paauglystėje norėjau būti vaikų darželio auklėtoja, tačiau paklausiau mamos ir įgyvendinau jos svajonę.
Aš – trijų vaikų mama, kuri kartais pasvajoja apie ketvirtą, o į savo vaikų svajones nesikiša.
Domiuosi proto ir kūno galimybėmis, sielos kelionėmis. Energijomis, žinutėmis, kurias atneša sapnai, kasdieniai ženklai ar situacijos. Rašau eiles, praktikuoju Reiki, medituoju, kalbuosi su žmonėmis, savimi ir Kūrėju. Antrinu R. Tagorei, kuris sakė, kad kiekviena siela, pražydusi Žemėje, reiškia, kad Dievas vis dar nenusivylė Žmogumi.

Follow us

Don't be shy, get in touch. We love meeting interesting people and making new friends.