Salos

„Noriu tau padėti“

O kas, jeigu kiekvienas, atėjęs į šį pasaulį, kartu atsinešame ir nuveiktinų darbų sąrašėlį su tuščia grafa varnelėms sudėti? Baigti mokyklą, įstoti į aukštąją, sukurti šeimą, padaryti karjerą. Patenkinti mamos lūkesčius, tėčio lūkesčius, dar močiutės, klasės auklėtojos; draugų…

Ypač svarbios grafos: būti geram, padėti vargšams, klausyti vyresnių ir panašios.
Apie pagalbą vargšams norėčiau kiek išsiplėsti. Ir šį kartą atstovausiu vargšo interesams.

– Noriu tau padėti.
– Ar tikrai?
– Iš tiesų tai nenoriu. Tačiau noriu, kad manytum, jog noriu. Ir slapčia viliuosi, kad niekada to manęs nepaprašysi…
Ypač man patinka, kai prie klausimo ,,Kuo galėčiau padėti?“ priderinama veido mina: susklembti antakiai, specialus užuojautos vargstantiems žvilgsnis ir į rūpestingą brūkšnį sučiauptos lūpos.

Dabar įsivaizduokime, kad tokį klausimą pateikiame sunkiai sergančiam ar į gilią emocinę skylę smukusiam žmogui. Pati esu sunkiai ir ilgai sirgusi, gilioj emocinėj skylėj lindėjusi, todėl žinau, koks „malonumas“ apima, kai rūpesčio raukšlėmis išvagotas geradario veidas palinksta virš tavęs su klausimėliu: „Kuo tau galėčiau padėti?“ „Eik su ta savo pagalba…“ – norisi kuo toliau pasiųsti. Ir nėra sveikatos, kad galėtum paaiškinti, kodėl nieko nereikia.

Bet galiu viską paaiškinti dabar. Kai tos pagalbos taip mirtinai nebereikia.

Spėčiau, tokius klausimus barsto žmonės, kuriems rūpi pliusiukas grafoje „padėjau vargšams“. Jie akylai seka, kam kas blogai, ir, kaip koks gailestingumo ir užuojautos įsikūnijimas, savo dideliam džiaugsmui staiga aptinka tave! Bejėgį, sergantį. Bingo! Misija „ligonį pagydyk“ tampa įmanoma. Prisistato kaipmat ir pateikia kodinį geradario klausimą, į kurį neįmanoma atsakyti. Negavę atsakymo, paapgailestauja: ,,Nu tu matai, nepriima žmogus mano pagalbos“, tačiau pliusiuką padeda. Daugiau nieko ir nereikėjo: pasiūliau – atsisakė, geradario misija baigta.

Labai liūdna, kai suvoki, kad pagalbą siūlantis vargu ar apsidžiaugtų išgirdęs: „Taip, prašau, padėk man.“

Būtent dėl tokio sintetinio motyvo pareiškimas „noriu tau padėti“ ir yra toks atstumiantis. Net jei pagalbos iš tiesų labai reikėtų. Labai liūdna, kai suvoki, kad pagalbą siūlantis vargu ar apsidžiaugtų išgirdęs: „Taip, prašau, padėk man“.

– Pasėdėk su manimi šį vakarą, nes vakare man būna sunkiausia.
– Išvirk man sriubos, nes pačiam per sunku.
– Išplauk grindis mano kambaryje, nes pats nebepajėgiu.
– Pažiūrėk su manimi kvailą filmą ir nesakyk man, kad jis kvailas.
– Parnešk man iš parduotuvės pomidorų, nes kai mane pykina, tik jie padeda.
– Nuvežk mane prie upės, nes labai pasiilgau buvimo gamtoje.
– Nupirk man gyvų gėlių, nes jos praskaidrina man nuotaiką.
– Nekalbėk su manimi apie savo bėdas, nes tai man nepadeda.
– Palydėk mane pas gydytoją, nes vienam eiti nejauku.
– Išvirk man arbatos…

Pagalbos alkstantis puikiai žino, ko jam reikia, ir dažniausiai tai būna labai paprasti, banaliai buitiniai dalykai. Bėda, kad pagalbą siūlantys visaip kaip vengia ką nors konkretaus išgirsti. Jau išvardinau iš savo patirties, kokios pagalbos žmogui dažniausiai reikia. O dabar dalinuosi pavyzdžiais, kokios pagalbos realiai sulaukiau.

– Tu būtinai dar nueik pas gydytoją X;
– Tu daugiau ilsėkis;
– Tu mažiau dirbk;
– Siunčiu tau straipsnį, paskaityk, ten apie tavo ligą rašo;
– Tu jei ką, skambink…
– Oi kaip man tavęs gaila, nuoširdžiai užjaučiu / apkabinu / bučiuoju;
– Melsiuos už tave;
– Būtinai aplankysiu, kai tik pasijusi geriau.

„Visos visuomenėje egzistuojančios taisyklės, normos ir kriterijai skatina kuo daugiau laimėti kitų žmonių sąskaita“ , – sako dvasinis mokytojas O. M. Aivenhov. Silpnų, sergančių žmonių sąskaita galime laimėti tikrai nemažai mūsų puikybei reikalingų taškų, patvirtinančių mūsų, kaip geradarių, statusą. Užtenka brūkštelėti kokią žinutę: „Man labai tavęs gaila, labai norėčiau kuo nors padėti. Jei ką, skambink, kuo galėsiu, tuo padėsiu“, – ir taškas laimėtas.

Visiems, labai norintiems padėti, drįsčiau patarti. Jei iš tiesų nori padėti ir jei iš tiesų gali padėti, tai tiesiog imk ir padėk, be jokių kontrolinių klausimų: „kuo tau galėčiau padėti“; „ar galėčiau…“; „norėčiau padėti…“; „jei tik tu leistum…“. Įsisąmonink: jei žmogus tau pranešė apie savo bėdą, tai tas „jei ką“ jau yra dabar, nereikia laukti dar kokių nors specialių prašymų.
Tiesiog imk ir padėk: pabūk, išvirk, išplauk, išklausyk, nušluostyk, nupirk, paskaityk, pamaitink, aprenk, palydėk, patylėk…

Tik nereikia patarinėti, raginti, auklėti, moralizuoti, mokyti, gailėti – nes tai nėra pagalba. Jei tik tiek gali, geriau nepadėk. O savo norą padėti įvardink kaip nors kitaip.

Leave a Reply

Komentuokite pirmas!

Pranešti apie
avatar
wpDiscuz
mm

Lina Vėželienė

Esu psichologė, psichoterapeutė, pedagogė, ,,Gyvosios psichologijos“ tinklaraščio autorė, sakralinių šokių mokytoja. Vedu intensyvaus patyrimo psichoterapines grupes, konsultuoju individualiai ir dirbu psichoterapinį darbą privačioje praktikoje. Baigiau du universitetus, mokiausi keturiuose institutuose. Iki apsistojau ties psichologija teko padirbėti siuvimo fabrike siuvėja, mokykloje mokytoja, valstybės tarnyboje vyriausia specialiste, kolegijoje direktore.
Karts nuo karto sau primenu Šri Aurobindo pastebėjimą: ,,Žmonės kapstosi smulkių žinių fragmentuose ir kuria iš jų ribotas trumpalaikes filosofines sistemas. O virš jų galvų tuo metu aidi savo akinančius margaspalvius sparnus išskleidusios bagalinės išminties juokas“.
http://www.gyvojipsichologija.lt/

Follow us

Don't be shy, get in touch. We love meeting interesting people and making new friends.