Salos

Sau žadėjau: niekada neatleisiu mamai

Man buvo treji, kai mama į išnuomotą mašiną įsimetė mane, vienerių metų sesę ir dvi nedideles kartonines dėžes. Ji mus išvežė į kalnus už Filadelfijos ir paliko našlaičių namuose.

Ji juos vadino mažų mergaičių lopšeliu darželiu ir pakylėtu balsu nesiliovė kartojusi, kad mums čia tikrai labai patiks.

Neprisimenu, kad ji būtų aiškinusi, kodėl mus čia veža ir kuriam laikui palieka. Ir aš nežinau, kodėl ji taip pasielgė. Galbūt tai kaip nors susiję su tuo, kad tėtis mus paliko, išėjo apsivilkęs jūreivio uniformą. O gal viskas dėl nesibaigiančių mamos ir jos motinos barnių, kurie prasidėjo nuo tos akimirkos, kai močiutė apsigyveno su mumis.

Aš buvau akivaizdžiai per maža suprasti. Tiesą sakant, ir dabar tik spėlioju. Kai mamos apie tai vėliau klausdavome, ji arba kažką sapaliodavo visiškai nelogiško, arba keisdavo temą.

Sakoma, tai, kokie esame, nulėmė įvykiai iki mūsų trejų metų. Jeigu tai tiesa, aš būtent tokių metų buvau performuota. Kai patekau į vaikų namus, buvau maža mergytė, kuri, žiūrėdama į mamą, matė saulę jos plaukuose. Tačiau mama pasiėmė saulę, o mane – paliko. Tuos dvejus metus, kol čia buvau, vietoj meilės šviesos regėjau tik tamsą aplinkui. Aš džiūvau ir gesau, grimzdau į save ir savo baimes. Po dvejų metų, kai mama grįžo ir mus pasiėmė, aš jau bijojau ir jos.

Jeigu trejų metų žmogutis geba nekęsti, tai buvo būtent tas jausmas, kurį išsiugdžiau motinai keršydama, kad ji mane paliko. Paliko vieną baisioje tamsoje.

Šv. Teresės namai – tai vienuolynas, kurio sesutės karo metais suvokė, kaip našlaičiams svarbu, kad su jais kalbėtų, bendrautų. Tai tikrai nebuvo bloga vieta, tačiau man ji buvo kupina keistumų ir keistuolių. Čia niekas nekalbėjo mano kalba ir niekas neruošė man įprasto valgio. Čia moterys dėvėjo juodas ilgas sukneles, ilgus juodus galvos apdangalus ir ilgus blyškius veidus.

Pasaulis, kurį pažinojau, negrįžtamai išnyko, o kartu – ir visi sąlyčio taškai su juo. Kai sesers lovytę pastatė šalia manosios ir aš siekdavau ranka patapšnoti sesei per pilvuką, kad paliautų verkus, troškau tik viena – pati galėti verkti. Tačiau negalėjau. Kodėl? Aš neturėjau vyresnės sesės, kuri galėtų rankute patapšnoti man per pilvą. Aš neturėjau nieko. Maniau, jei leisčiau sau ką nors jausti, manyje atsivertų tokia praraja, kad į ją puolusi niekada nebegrįžčiau.

Gyvenau tarsi pagal klasikinį PTSD (potrauminis streso sindromas) apibūdinimą: kiekvieną naktį užmigdama vėl ir vėl matydavau savo motiną. Kaip ji tolsta nuo manęs savo rausvais aukštakulniais ir kaip kas žingsnį jos grakštūs bateliai kelia dulkių debesis į dangų.

Šv. Teresės namuose mano širdelę užgulė neapykantos ir baimės akmuo. Toks didelis ir sunkus, kad netgi pati susilaukusi vaikų nesijutau ganėtinai stipri jį nuritinti. Buvau kupina nuoskaudų – suaugusi trejų metų vaiko neapykantos versija. Ir, nepaisant visų išbandytų terapijų – meno, pokalbių, kvėpavimo ar darbo, – niekaip negalėjau palikti našlaičių prieglaudos. Tamsa, kuri apgaubė Šv. Teresės namuose, niekur nuo manęs nesitraukė.

Tačiau maždaug po 50 metų gyvenimas keisčiausiu būdu pakišo pasikartojimą – aš vėl atsidūriau vienuolyne.

Užsirašiau į 10 dienų meditaciją Tutzinge, Vokietijoje. Ir vėl atsidūriau keistoje aplinkoje, tarp moterų juodais galvų dangalais ir juodais sijonais. Valgiau nepažįstamą maistą ir klausiau nepažįstamos kalbos. Tačiau šį sykį viskas buvo kitaip. Dabar aš galėjau verkti.

Pirmas septynias retryto dienas verkti nesilioviau. Meditacijų praktikos atvėrė prisikaupusių tylos ašarų saugyklas, ir nuoskauda liejosi upeliais. „Tiesiog sėdėk ir paleisk ašaras, – sakė man meditacijos mokytojas. – Taip tu išlaisvini pasąmonę ir save.“ Aš supratau, kad kartu paleidžiu ir slopintą sielvartą, kuriuo su niekuo negalėjo pasidalinti trejų metukų mergaitė aname vienuolyne. Ašaros plūdo, o kartu užliejo ir nenusakomas, palaimingas palengvėjimas.

Aštuntą retryto dieną, per rytinę meditaciją, kai sėdėjau apsunkusiais vokais, mano minčių lauko pakraštyje kažkas blykstelėjo. Iš pradžių nė nenutuokiau, kas tai galėtų būti. Nebuvau tikra tuo, ką matau. Nebuvau tikra, ar apskritai ką nors matau. Tačiau vaizdinys kartojosi, aš pradėjau įžiūrėti laivo siluetą bekraštėje jūroje. Iš savo paukščio skrydžio mačiau, kaip sklaidosi rūkas, colis po colio apnuogina laivo denį. Sulig kiekviena meditacijos valanda laivas vis labiau artėjo.

Galiausiai jis taip priartėjo, kad galėjau įžiūrėti žmonių maišalynę denyje. Minia buvo labai neryški, blyškių rudų atspalvių žmonės. Sekundės dalį mano žvilgsnis užkabino krovininį denį, o grįžtelėjusi atgal pamačiau, kad viena galva iš minios atsukta tiesiai į mane. Galva buvo apmuturiuota skara, dengė net smakrą, tik akys buvo įsmeigtos – tiesiai į mane.

Man širdis sustojo.

Mačiau blyškų veido ovalą savo mamos, kai ji buvo maža mergaitė. Aš žinojau daugybę savo mamos gyvenimo detalių: Italijos ilgesys, nerimas mokykloje, emigracijos neviltis. Ir galop susinaikinimas su Alzheimerio pagalba. Jos bežodžiame žvilgsnyje perskaičiau viską – praradimus, viltis ir svajones, apie kurias nieko anksčiau nežinojau. Ir jos esatis mane persmelkė kiaurai.

Atsitraukiau nuo našlaičių namų nuoskaudų ir staiga susivokiau: mano mama buvo toks pat žmogus kaip aš. Ir ne man leista teisti gyvenimą, kurį ji gyveno. Spontaniškas reginys padovanojo tai, ko ieškojau visą gyvenimą, – atleidimą. Jis liejosi nepaliaujamai, be pastangų ir mano meldimo. Nuo manęs – jos link. Nuo jos – į mane. Atleidimas ir atsiprašymas, kad ją taip karčiai stūmiau nuo savęs visą gyvenimą.

Užuojautos palaima persmelkė mane kiaurai.

Vėliau daugybę kartų grįžau prie laivo reginio. Blėso emociniai prisiminimai iš vaikų namų. Jie nebeužėmė nei frontalinės, nei centrinės atminties dalies. Jie tirpo, o kartu atkibo ir šitiek nešiotos nuoskaudos.

Netrukus pradėjau jausti dėkingumą prieglaudos globėjoms vienuolėms. Ir vienuolėms, kurios rengė retrytus. Ir mamoms, kurios priverstos rinktis be pasirinkimo. Galiausiai lioviausi mačiusi, kaip nuo manęs tolsta mamos rausvi aukštakulniai. Vietoj jų pradėjau matyti mažą mergaitę su skarele. Kaip mudvi kartu stovime ant atleidimo laivo denio. Susikibusios rankomis.

http://www.elephantjournal.com/?s=Carmelene+Siani
https://kindnessblog.com/, http://betterafter50.com/
http://thetattooedbuddha.com/and
https://www.facebook.com/StoryBelly/?ref=hl

Leave a Reply

2 Komentarai on "Sau žadėjau: niekada neatleisiu mamai"

Pranešti apie
avatar
Rūšiuoti pagal:   Naujausi | Seniausi | Geriausiai įvertinti
Kristina
Svečias

Persmelkė kiaurai. labai labai.

ačiū.

Rūta
Svečias

Ačiū tau už atleidimą. Už laivą. Už laisvę apie tai rašyti, o man dabar didžiulį džiaugsmą skaityti. Ačiū jums

wpDiscuz
mm

Carmelene Melanie Siani

Esu 75-ių metų moteris, kuri pradėjo publikuoti savo rašinius 2015, per savo 73 metų gimtadienį. Aš rašau apie gyvenimą ir jo pamokas, apie viltis ir kryptis. Esu tikra, kad kiekviena pamoka atveria naują kelią, o mūsų visata sudaryta ne iš atomų, bet istorijų.
“Esu laiminga, kad mano istorijas skaitys ne tik Huffington Post, The Reader, Elephant Journal ar Better after 50 auditorija, bet ir “Salų” skaitytojai Lietuvoje. Skaitys kalbantys ir nekalbantys mano gimtąja kalba, bendrins mano prasmes ir galbūt atpažins savąją”.

Follow us

Don't be shy, get in touch. We love meeting interesting people and making new friends.