Salos

Kilnūs tikslai, kurie neveda niekur

Sutinku seną pažįstamą, klausiu: „Tai ką veiki? Kuo užsiimi?“ – „Ai, žinai, vis ieškau savęs…“
Vyksta grupinė terapija. Viena garbingesnio amžiaus dalyvė ir verkia, ir juokiasi tuo pat metu. Kiek aprimusi užtraukia vaikišką dainelę. Klausiu: „Ką čia darote?“ – „Išlaisvinu savo vidinį vaiką!“

Turbūt kiekvienam ne kartą teko girdėti skambių pareiškimų – tarkim, ,,ieškau savo gyvenimo misijos“. Mano aplinkoje ypač padaugėjo ,,vaikštančių iš komforto zonos“, arba ,,dirbančių su jausmais“. O kur dar rimtais veidais skelbiami pasiryžimai ,,nuo šiol mokysiuosi mylėti save“ arba pasišventusiojo balsu ištartas ,,noriu padėti žmonėms“… Socialiai priimtina į tokius pareiškimus reaguoti supratingai linksint galva ir neišsiduodant, kad nieko nesupratai. Ir, šiukštu, nebandykite perklausti: ,,Tai vis dėlto ką tu ten veiki?“ Ir aš taip daryčiau, jei ne profesinė atsakomybė… Todėl rašau toliau. Ir pirmiausia apie tai, iš kur kyla ši gražių pagalbos sau tikslų puoselėjimo mada.

Patenkinęs savo paprastesnius poreikius neretas susimąsto, kur link judėti toliau. Jam padėti atskuba spalvinga pagalbos sau literatūros, asmeninio tobulėjimo paskaitų ir workshop’ų industrija.

Daugmaž patenkinęs savo paprastesnius poreikius ir subjektyviai įvertinęs savo laimingumo rodiklį, neretas susimąsto, kur link judėti toliau. Ir tuomet jam padėti atskuba spalvinga pagalbos sau literatūros, asmeninio tobulėjimo paskaitų ir workshop’ų industrija. Su jos paslaugiu padėjimu suformuluojami giliamintiškai skambantys, tolesnį savęs tobulinimą (savęs gydymą, augimą) liudijantys tikslai. Išvardysiu čia aštuonis populiaresnius: noriu atrasti save; noriu labiau mylėti save; noriu žinoti savo misiją; noriu atrasti savo vidinį vaiką; noriu pažinti save; noriu labiau savimi pasitikėti; noriu išeiti iš savo komforto zonos; noriu padėti žmonėms.

Tikslai lyg ir teisingi? Jie ir būtų teisingi, jei nebūtų tokie klaidinantys. Kiekvienas iš šių tikslų gali žmogų vesti augimo link. O gali ir nevesti. Štai apie tai, kada šie tikslai neveda niekur (geriausiu atveju), ir noriu pakalbėti. Beje, yra tik viena priežastis, dėl kurios tokių ir panašių tikslų siekimas baigiasi nesėkme, tai – savęs apgaulė. Savęs apgaulė iš nežinojimo arba savęs apgaulė iš nenorėjimo žinoti.

Du žmonės, taip pat suformulavę savo siekius (pavyzdžiui, abu nori pažinti save), gali pasiekti labai skirtingų rezultatų vien dėl to, kad vienam noras pažinti save reiškia norą įpūsti daugiau aiškumo į savo gyvenimą, o kitam – norą pasislėpti nuo gyvenimo iššūkių, prisidengus kapstymusi savyje. Todėl kai tikslai išsikeliami, kad padėtų ko nors išvengti, ką nors nuslėpti ar užmaskuoti, jie visada, kad ir kokios būtų pastangos, nuveda į niekur.

Pajutęs, kad eina į niekur, žmogus neretai pasibeldžia ir į psichoterapeuto duris. Pavargęs, nusivylęs, jau nusilakstęs po seminarus ir beskęstantis psichologinio-filosofinio-religinio-ezoterinio pliuralizmo jūroje. Kažkaip sunku sutikti, kad skęstančiųjų gelbėjimą reikia palikti patiems skęstantiems, todėl trumpai aptarsiu kiekvieną iš pradžioje išvardytų tikslų ir pabandysiu atskleisti, kur galėtų slypėti savęs apgaulė (ir apgaulė). Kad negaištume laiko, neklaidžiotume nežinia kur ir netryptume vietoje…

„Noriu atrasti save“
Trumpas pokalbio fragmentas. Per pirmą susitikimą Inga vos neverkė iš ją apėmusio bejėgiškumo:  „Man reikia atrasti save… Buvau tokiam seminare. Darėm praktiką „Kas aš“. Tada išsianalizavau visas savo subasmenybes, susipažinau su savo vidiniu vaiku, lyg ir ramiau pasidarė, tarsi apčiuopiau kažkokią savo ašį. Bet praėjo koks mėnuo – ir nieko neliko! Vasarą važiavau dar į tokią stovyklą, kur dvi savaites dirbome su savimi, meditavome į savo dieviškąjį Aš. Atrodė, lyg ir pajutau tą savo Aš. Bet grįžau rudenį į darbą, ir vėl tas pats! Nežinau, kas aš… Atrodo, jau tuoj ir savo vardą pamiršiu…“

Pamažu tampa įprasta, kad savęs ieškojimu užsiima ne tik paaugliai, bet ir solidaus amžiaus žmonės. Kas gi slypi po šiuo tikslu? Ir kur čia galima savęs apgaulė? Turbūt jau pačioje „užsakymo“ formuluotėje. Įsivaizduokite, sėdi prieš jus žmogus, gyvas, realus, kvėpuoja, dar ir kalba. Sako: „Nerandu savęs.“ Argi ne keista situacija? Vienas mano kolegų kažkuriam, tokią frazę ištarusiam, džiaugsmingai sušuko: „Tau pasisekė! Aš tave radau!“ – ir pašokęs džiaugsmingai apkabino apstulbusį savęs ieškotoją. Juokas juokais, bet teiginys „nerandu savęs“ yra akivaizdi nesąmonė, tad jį ir reikėtų suprasti arba kaip metaforą, arba kaip būdą nuslėpti nuo savęs tiesą apie save, o tai reiškia – melą sau.

J. P. Sartre’as knygoje „Būtis ir niekas“ rašo apie melo esmę: žmonės nemeluoja apie tai, ko nežino, kaip nemeluoja ir tada, kai skleidžia klaidingą informaciją, patys būdami suklaidinti arba apgauti. Pasak filosofo, savęs apgaule tuomet reikėtų vadinti „ciniškai sąmoningą tiesos nutylėjimą ir jos neigimą kalbant su kitais bei šio neigimo neigimą pačiam sau“.

Ieškančiojo savęs atveju tai būtų žinojimas (įtarimas, nuojauta), koks jis yra iš tiesų (paprastai tai būna savo vienišumo, bailumo, ribotumo, silpnumo ir kitų neigiamų savybių miglotas suvokimas), ir toks stiprus nenoras save tokį priimti, kad tenka griebtis savęs apgaulės. Tuomet žmogus nusprendžia, kad jis neranda savęs tikrojo. Ir kad reikia „ieškoti savęs“ tol, kol atsiras tikras aš: tobulas, geras, lydimas sėkmės, mylimas ir panašiai. Ir ieško, ir ieško: keičia darbus, partnerius, keliauja po pasaulį, medituoja, mokosi, svaiginasi…

Dar noras atrasti save gali slėpti paprasčiausią tinginystę užsiimti kuo nors konkretaus. Kartais kaip savęs ieškojimą žmogus pasąmonėje formuluoja poreikį leisti sau išgyventi jausmus, kurie yra užslopinti. Dar pasitaiko, kad savęs ieškantis tiesiog bijo gyventi, kad ir ką tai jam reikštų.

Dėl visų šių priežasčių tikslas „noriu atrasti save“, jei jis suprantamas tiesiogiai, niekur neveda.

„Noriu labiau mylėti save“
Kai tik pasigirsta dejonė „man reikėtų labiau mylėti save“, tai – jau ženklas, kad žmogui kilo didelė rizika pasiklysti. Todėl norintiems labiau mylėti save pirmiausia būtų gerai išsiaiškinti, apie kokią „meilę sau“ kalbama.

Nes natūrali „meilė sau“ kiekvienam žmogui instaliuota kartu su savisaugos refleksais. Ir meilės sau (savo poreikių tenkinimo kontekste) mes turime pakankamai, kitaip neišgyventume. Net mūsų esminiame Įstatyme taip sakoma: „Mylėk savo artimą kaip pats save.“ Čia nerašoma: „Mylėk savo artimą tik tada, kai jau mylėsi save“ arba „jei mylėsi save“. Apie meilę sau rašoma kaip apie jau esančią duotybę.

Gali skambėti absurdiškai, tačiau būtent iš meilės sau kyla ir dauguma psichologinių problemų. Psichodinaminėse teorijose tai vadinama gynybiniais mechanizmais, kurie saugo ir gina žmogaus psichiką, vertę ar įsitikinimus nuo skaudžių patyrimų, kitų intervencijos.

Pavyzdžiui, po akivaizdžiai mazochistiniu elgesiu galime aptikti ganėtinai efektyvų būdą savimi pasirūpinti. Atrodytų, aukų auka, ant savo pečių velka visų artimųjų bėdas – ji tai jau tikrai savęs nemyli! Bet taigi ne. Myli, ir dar kaip myli. Ir nesvarbu, kad dejuoja ir skundžiasi, kaip jai sunku, kaip jos niekas nevertina. Visa tai vėlgi iš savęs apgaulės repertuaro, nes ši sunki aukos būtis yra būtent tai, ko jai reikia. O jai reikia būti svarbiai ir reikalingai, jausti savo galią kontroliuoti kitų gyvenimus (auka juk gali kaltinti?) ir taip užsitikrinti, kad nebus atstumta.

Kam dar kyla mintis pradėti save labiau mylėti? Darboholikams – dėl savo vidinių poreikių tenkinimo įstrigusiems veiklumo spąstuose. Visuomenės veikėjams – besiaukojantiems žmonijos labui dėl savo poreikio būti įtakingiems ir svarbiems. Vadovams – dėl savo poreikio valdyti nebepavelkantiems atsakomybės naštos. Ir visiems kitiems, iš meilės sau ir savo poreikiams privedusiems save prie išsekimo ribos.

Todėl meilės sau siekis, kai meilė sau suprantama kaip dar aktyvesnis savo egoistinių poreikių (malonumo, naujų įspūdžių, saugumo, galios, valdžios, svarbos, įtakos, reikšmingumo…) tenkinimas,  skamba pavojingai.

O jei keltume klausimą, kam man reikia dar daugiau meilės sau? Galbūt išaiškėtų, kad ne meilės sau man reikia, o saiko jausmo arba savo atsakomybės ribų suvokimo. Gal problemų priežastis – ne per maža, o pernelyg didelė meilė sau? Jei meilė suprantama kaip dar didesnis dėmesys savo sąmoningiems  ir pasąmoningiems poreikiams.

Be abejo, tikslas „mylėti save“ gali būti ir labai vaisingas. Tik tada nevertėtų pamiršti, kad tikra meilė sau augina, nuskaidrina, apvalo, kad tai – ne dar didesnis savęs lepinimas, o teisingas griežtumas sau, sąžiningas savo ydų pripažinimas ir pastangos tobulėti.

Ar apie tokią meilę sau svajojame? Jei ne. Tuomet ir šis tikslas veda į niekur.

„Noriu žinoti savo misiją“
Savo misijos (pašaukimo) paieškos – irgi potencialiai klaidinantis tikslas. Juo žmonės susidomi, kai nebepajėgia atsakyti nė į vieną iš šių klausimų: kas aš? ką aš čia veikiu? kur aš einu? Kai dėl to, ką daro, nebemato prasmės, kai ima kilti abejonių, ar vis dar verta gyventi… Misija tuomet ima atrodyti kaip išsigelbėjimas, kaip likimo dovana, kurios vis dar laukia ir nesulaukia. ,,Jei tik aš žinočiau, kokia mano misija, juk galėčiau ir pasimokyti dar ko nors, ir į didesnį miestą išvažiuočiau gyventi, – dalijasi Jūratė. – Gal man skirta žmones gydyti – iš kur galiu žinoti. Va, jaučiu, mokytojauti – tai ne man, o kas man – nežinau…“

Misijos, arba savo pašaukimo, paieškų priežastys labai įvairios, dažniausiai jos slepia puikybę, kuri tyliai šnabžda: „Tu toks svarbus ir unikalus, tikrai į šią žemę atėjai ne dėl to, kad būtum mūrininku (taksistu, namų šeimininke…).“

Savo misijos ieškotojų gretas sėkmingai gausina įvairūs nepaprastų gebėjimų konsultantai, paslaugiai pranešantys, kad tikrai esi ne šiaip pilka asmenybė, o brandi siela. Arba kad praeitoje reinkarnacijoje buvai dvasinis Mokytojas, Cezaris ar Šventoji Klementina. Jiems talkina visa komanda asmenybės ugdymo meistrų, jie sako: „Tu gali! Tu turi neatskleistą potencialą, tik sužinok savo misiją – ir pirmyn!“ Betgi jei nebūtų poreikio – nebūtų ir pasiūlos…

Kam žmogui ta misija – lyg ir aišku. Žinodamas savo misiją, jis galėtų atsakyti į visus tris klausimus: ir kas aš, ir ką aš čia veikiu, ir kur einu. Turėdamas misiją, žmogus jaustų gyvenimo prasmę ir savo vertę. Bet štai kodėl tos misijos turi būti itin reikšmingos ir ypatingos – neaišku.

Kodėl paprastam žmogui netinka bendrai visiems krikščionims siūlomi misijų variantai? Pavyzdžiui, kuo blogos misijos mylėti artimą arba vykdyti Dievo valią? Arba mažiau pakylėtos – palikti po savęs ką nors vertingo, tarnauti kitų labui, užauginti vaikus… Kokios dar misijos žmonės ieško? Regis, ir per misijos paieškas neapsieinama be savęs apgaulės.

J. P. Sartre’as rašo, kad savęs apgaulė yra ne tik melas pačiam sau, bet ir kvailas tikėjimas (pranc. Mauvaise foi). Kad žmogaus sąmonė yra linkusi save apgaudinėti pasitelkusi tikėjimą, tokį tikėjimą, kuris skubiai prilyginamas žinojimui.

Ir tai tiesa. Pabandykite savo tikrojo pašaukimo ieškančiai pardavėjai pasakyti, kad jos misija – būti gera pardavėja. Kaip jūs drįstate! Ji taigi tikrai žino, kad būti pardavėja – ne jos gyvenimo misija.

Kartais man kyla įtarimas, kad misijos paieškos slepia vengimą atlikti savo paprastas pareigas. Kol iš tingėjimo, puikybės, baimės ar dar dėl kokių kitų priežasčių nesinori prisiimti atsakomybės už tai, ką privalu daryti, nes dabar esu pardavėja (tėvas, mama, duktė ir t. t.), tol galima tempti misijos paieškų gumą. Todėl šis tikslas irgi veda į niekur.

„Noriu atrasti savo vidinį vaiką“
Dar vienas madingas pagalbos sau tikslas. Pažiūrėkime į šį tikslą sveiko proto akimis. Kam, žmogau, tau tas vidinis vaikas? Ar tai poreikis turėti slaptą žaidimų draugą? O gal tai noras regresuoti į vaikystę, nes suaugusiųjų pasaulis – ne tau? Gal tai būdas slapta mėgautis vaikiškais džiaugsmais, pavyzdžiui, giliai viduje pabūti truputį spontaniškam, džiugiam ar žaismingam? Bet kodėl gi to negalima daryti atvirai, visu savo suaugusiu kūnu? O gal tai poreikis pačiam save pasūpuoti, paglostyti galvelę ir leisti nedaryti to, ką suaugęs privalo daryti?

Įvairiausių minčių kyla, kai išgirstu žmogaus poreikį pažinti (atrasti, pajausti) savo vidinį vaiką. Jei jau taip to norisi, tai iš pradžių jį ten reikėtų susikurti. Panašiai turbūt kaip tapti nėščiam (-iai). Susikurti savyje kažką, kas atstovautų neįmanomoms realybėje misijoms. Nebūtų apkerpėjęs baimėmis ir nuoskaudomis. Matytų gyvenimo spalvas arba perkeltų į tuos gerus laikus, kai niekas nerūpėjo; o gal dar dalins gerus patarimus, kaip elgtis? Kokių tik užsakymų žmonės neprikuria tam mistiniam ,,vidiniam vaikui“. Seka jam (sau?) pasakas ir veda jį pasivaikščioti. Žvelgiant visai kritiškai, grynų gryniausia šizofrenija. Švelniau tariant – asmenybės skilimas. Kam tada žmogui, kuris ir taip jaučiasi kaip bet kaip sumestas iš atskirų, viena su kita nederančių detalių, kurtis dar vieną funkcinį vienetą? Kodėl negalėtų pabandyti kaip nors pajudėti vientisumo ir vidaus bei išorės harmonijos link? Kodėl negalėtų pasimokyti savo dideliame didelio žmogaus gyvenime truputį daugiau pažaisti, pasijuokti ar pasisupti galų gale? Kam tie vidiniai dariniai, niekaip nevedantys į vientisumą ar didesnę brandą.

Kas čia per noras nešiotis savyje vidinį vaiką? Mano manymu, tai noras nieko nekeisti realybėje. Vaizduotės žaidimai daug įdomesni ir malonesni nei rizikingi realūs bandymai šiek tiek labiau išsilaisvinti iš savo nuoskaudų ir baimės džiaugtis gyvenimu.

„Vidinio vaiko“ terminas populiarus ir tarp psichologų. Savo išskirtiniu dėmesiu šiam vidinio pasaulio simboliui jie aktyviai propaguoja infantilią savo klientų regresiją, užuot  padėję ugdyti brandesnį gebėjimą džiaugtis, būti laisvesniems, smalsesniems, atviresniems pasauliui.

Stevenas Volinski, prabilęs apie tamsiąją vidinio vaiko pusę, rašo: „Šitas vidinis vaikas, kuriam taip ilgai buvo priimta vos ne melstis, yra tik stebėtojo sukurtas, laike sustingęs darinys.“ Ir todėl darbas su vidiniu vaiku yra tik dar viena savęs apgaulė (na, šiuo atveju ir apgaulė), nes tai, ką įvairios psichologinės mokyklos siūlo įsivaizduoti kaip vidinį vaiką, tėra vaikystės nuoskaudos ir neišgyventi jausmai, kuriuos ir be papildomų vizualizacijų įmanoma išgyventi esamuoju laiku. Svarbiausia – žinoti, kad ne mistinis vidinis vaikas, o pats žmogus saugo savo nuoskaudas ir verčia jas rigidiškais veiksmais savo dabartiniame gyvenime, ir kad jis pats gali tai pakeisti, be jokių dirbtinių vaizdinių.

Todėl tikslas atrasti savo vidinį vaiką taip pat priskirtinas prie beprasmiškų, nebent jį performuluotume štai taip: ,,Aš noriu gyventi linksmiau, džiaugsmingiau, noriu būti laisvesnis ir spontaniškesnis, noriu būti smalsus ir nuoširdus, noriu, kad mano vaikystės nuoskaudos nelemtų nei mano veiksmų, nei santykių su kitais.“

Ir būkime kritiškesni, kad galėtume į bet kokius siūlymus išgydyti mūsų vidinį vaiką mandagiai atsakyti: ,,Ačiū, nereikia“, užuot puolę į šizofrenines vizualizacijas.

„Noriu pažinti save“
Iš tiesų tai – vienas geriausių tikslų, kuriam verta skirti laiko. Bet… Yra pora išimčių:
1) Jei šis tikslas nemaskuoja vengimo gydytis tikrai rimtas sielos ligas.
2) Jei tai netampa tikslu savaime, kai savęs pažinimas virsta gyvenimo būdu ir nuolatiniu kapstymusi savyje. Beje, patologiniai savęs kapstytojai labai mėgsta lankytis pas psichologus. Ypač tokius, kurie kantriai ir subtiliai analizuoja menkiausius sielos virpesius. Tokių klientų terapijos trunka daugel metų be jokių apčiuopiamų rezultatų, nes jų tikslas – paties savęs pažinimo procesas (dažnai graudulingas ir kančios paženklintas) nekeliant sau klausimo, kas iš to.

Vis dėlto pažinti save yra gerai. Kodėl? Todėl, kad pažinęs save žmogus gali gyventi kur kas sąmoningiau. Gali nebebūti kaip ta dauguma, apie kurią rašė Oscaras Wilde’as: ,,Dauguma žmonių yra kiti žmonės. Jų mintys – kieno nors kito nuomonės, jų gyvenimas – pamėgdžiojimas, jų aistros – citatos.“ Pažinęs save, žmogus geriau supranta savo veiksmų ir pasirinkimų motyvus, savo jausmus; tada jis tampa laisvesnis rinktis, išmoksta reaguoti į išorines aplinkybes; tuomet jis žino, ko nori. Pažindamas save žmogus stiprina asmeninę vidinę jėgą, todėl tampa įgalus nepaisyti svetimų nuomonių apie save, atsisakyti svetimų lūkesčių ir reikalavimų, ką jam galvoti, ko siekti, kaip gyventi, su kuo gyventi ar kuo būti… Galbūt atranda savo stipriąsias puses ir realizuoja jas, kurdamas kokią nors naudą kitiems.

Nepaisant viso šio savęs pažinimo gėrio, labai svarbu atsakyti ir į tokį klausimą: ,,Kai jau pažinsiu save tiek, kiek noriu, kas toliau? Ką toliau su visu tuo veiksiu?“ Nes savęs pažinimas, kad ir koks jis būtų vertingas, yra visą gyvenimą trunkantis procesas. Ar nebus taip, kad galų gale teks atsisveikinti su šiuo pasauliu tokiam gerai save pažinusiam, bet daugiau nieko ir nenuveikusiam? Neretai klausiu savęs pažinimu užsiėmusio: ,,Kas man iš to, kad tu save pažįsti?“ Klausiu ne dėl to, kad man būtinai iš jo ko nors reikėtų, o tik dėl to, kad priminčiau ir apie kitų žmonių egzistavimą. Kad savęs pažinimas neliktų tik egoistinis savęs tobulinimo pomėgis. Juolab kad ir savęs pažinimas be kitų nelabai įmanomas. Juk pažįstame save ne oloje sėdėdami ar mandalas piešdami, o per santykį, tarnystę, pareigas.

Todėl net ir sveikų motyvų vedamą savęs pažinimą būtų protingiau susiaurinti iki konkrečios srities ir konkretaus tikslo. Kad bent jau pačiam tikslo siekėjui būtų aišku, kam jam to reikia ir kaip konkrečiai tas pažinimas pagerins, pavyzdžiui, jo asmeninius santykius ar akademinius pasiekimus.

„Noriu labiau savimi pasitikėti“
Palyginti populiarus tikslas, gal greičiau skundas, kurį dažnai girdžiu: „mano labai menka savivertė“ arba ,,aš labai savimi nepasitikiu“. Toks pareiškimas irgi slepia ne vieną savęs apgaulės faktą.

Kartais žmogus deklaruoja nepasitikėjimą savimi kaip pasiteisinimą, kodėl jis nieko nedaro. Ir taip tokiu socialiai patraukliu argumentu maskuoja arba tinginystę, arba bailumą. Pats šventai tikėdamas tuo, kad jei tik labiau pasitikėtų savimi, iš karto susirastų geresnį darbą arba susipažintų su jam patinkančia mergina.

Dar viena giliau slypinti savęs apgaulė. Deklaruodamas, kad nepasitiki savimi, žmogus tarsi leidžia suprasti, kad tai – toks jo ypatumas, kuris neleidžia ir jam pačiam, ir kitiems pamatyti, koks jis iš tiesų šaunus ir daug galintis. Bet dažniausiai jis pats aiškiai žino (bent jau įtaria), kad nėra nei ko rodyti, nei ko pamatyti. Ir jei būtų sąžiningas, pats sau pripažintų, kad nėra už nepasitikėjimo savimi besislapstantis genijus ir kad iš tiesų jis neturi jokio faktinio pagrindo pasitikėti savimi. Nes pasitikėjimas savimi remiasi faktais, o ne plepalais, savitaiga ar iliuzijomis apie save.

Todėl jei išsikeliame sau tokį tikslą – noriu labiau pasitikėti savimi, – reikia ką nors konkrečiai ir nuveikti, sukurti, padaryti, nugalėti, laimėti, pasikeisti galų gale… Ir atsisakyti iliuzijos, kad visa tai padarysime tik tada, kai labiau pasitikėsite savimi.

„Noriu išeiti iš savo komforto zonos“
Gyvuoja tradicija šį tikslą ištarti garsiai, su tam tikru patosu. Tuomet visada norisi paklausti: „Tai kam eiti iš tos savo zonos, jei ten komfortiška?“ Ar neprieštarauja tai sveikam protui? Dėl ko reikia atsisakyti komfortiško buvimo? Nebent komforto zonos samprata būtų tapatinama su saugumo jausmu, pataikavimu savo baimėms ar pokyčių vengimu. Tačiau tokiu atveju kokia čia komforto zona? Žmogus, būdamas savo komforto zonoje, turėtų jaustis vientisas, harmoningas, veikiantis pagal savo gebėjimus, mylimas ir mylintis. Galų gale laimingas. Jei tokių dalykų nėra, kodėl komforto ieškojimas vadinamas išėjimu iš komforto zonos?

Tokia lingvistinė nesąmonė sukuria valios paralyžių. Aš verčiu save išeiti iš komforto zonos, kuri iš tiesų net nėra komforto zona, o vadindamas savo varganą egzistenciją komforto zona, prarandu net ir galimybę įvardyti, kas man nebepatinka mano gyvenime ir ką realiai turėčiau keisti. Klaidingi tikslai neveda niekur. Gal dėl to jie ir kuriami, kad iš tikrųjų viskas liktų taip, kaip yra, nereikėtų vargintis dėl realių pokyčių, o iš šalies atrodytų, kad stengiamasi. „Aš nusprendžiau išeiti iš savo komforto zonos!“ – skamba išdidžiai. O kai tokio ėjiko paklausi, kas blogo buvo tavo komforto zonoje (jau nonsensas!), kad iš jos reikėtų išeiti, atsakymo nėra. Jei nežinau, kur iš tiesų esu šiandien, tai kur aš galiu nueiti? Jei nežinau, kas manęs nebetenkina mano šiandienėje komforto zonoje, kaip aš galiu žinoti, ko norėti? Stipriai klaidinantis tikslas.

М. Heideggeris savo veikale „Būtis ir laikas“ rašo, kad apgaulės esmė yra ką nors nuslėpti. Tai reikštų, kad kažką (kas turi būti matoma) pastatyti priešais kažką (kas turi būti nematoma), tuo pačiu pateikiant tai kaip ne tai, kas jis yra. Iš to reikėtų daryti išvadą, kad tas, kuris meluoja, neišvengiamai žino tiesą, bet siekdamas savo asmeninių tikslų esamą tiesą pridengia melu, kurį pateikia kaip naują tiesą. Tik savęs apgaulės atveju ir meluojantis, ir apgautasis – vienas ir tas pats asmuo.

Kokių asmeninių tikslų gali siekti žmogus, pabėgimą iš esamos situacijos vadinantis išėjimu iš komforto zonos? Kadangi vaikščioti iš komforto zonos populiariausia tarp perkančių ugdomojo vadovavimo paslaugas, galima daryti išvadą, kad asmeniniai tikslai būtų tokie: saugoti savo stipraus ir drąsaus žmogaus įvaizdį, vengti garsiai pripažinti, jog kažkas yra nebe taip sėkminga ir blizgu, kaip norėtųsi, kad būtų, arba baimė pripažinti savo trūkumus, silpnybes.

Juk išeiti iš komforto zonos gali tik drąsūs ir bebaimiai? O apie problemas kalba tik nevykėliai? Net jei performuluotume šį tikslą į logiškiau skambantį, pavyzdžiui: „Aš aiškiai žinau, kad ten, kur esu dabar, jau nebėra jokių problemų ar sunkumų, kurių nesugebėčiau įveikti ar nuo kurių norėčiau pabėgti, todėl noriu išbandyti savo galimybių ribas ir priimu naujus iššūkius“, net jei tai būtų tiesa, vis tiek labai siūlyčiau atsakyti sau į porą klausimų: kam man to reikia ir kokiose konkrečiose srityse noriu išbandyti savo galimybes? Ir kol formuluosite aiškius atsakymus, rekomenduočiau verčiau jau likti esamoje komforto zonoje.

Nors savo galimybių ribas visada verta plėsti. Turintis drąsos tą daryti žmogus įgyja ir daugiau drąsos gyventi, įgyvendinti drastiškesnius sumanymus, auga ir tobulėja. Atsikrato nemažai baimių, rigidiškumo. Įvertina realias savo galimybes, o tai sumažina polinkį į savigraužą, savikritiką, savęs apgaulę. Plėsdami savo asmenines ribas, tampame laisvesni, savarankiškesni, atviresni sau ir pasauliui. Imame labiau pasitikėti savimi ir kitais.

„Noriu padėti žmonėms“
Šis, atrodytų, kilnus tikslas populiarumu lenkia visus kitus. Deja, lenkia ir savo klaidumu. Kad ir ką sumanytų nuveikti žmogus, paklaustas, kam jam to reikia, dažniausiai sako: „Noriu padėti kitiems.“ Iš kur tokia altruizmo epidemija? Kai Mis Pasaulis ant scenos su ašaromis akyse kalba apie savo misiją padėti žmonėms, tai gal ir atitinka projekto siužetą. Bet mūsų, ne-mis-pasaulių, gyvenimai nevyksta pagal šou scenarijus. Tai kodėl mes, kad ir ko imtumės, iškilmingais veidais mojuojame žmonijos gelbėtojų vėliavomis? Jei einu į daktarus – tai tik todėl, kad galėčiau padėti žmonėms; jei daliju sriubą benamiams – irgi tik todėl, kad padėčiau žmonėms. „Kam tau tos papildomos studijos? – klausiu mokytoja dirbančios trijų vaikų mamos. – „Kad galėčiau padėti žmonėms!“ Ar tikrai? O gal (jeigu sąžiningai), kad pabėgtum nuo buities?

O gal aš irgi rašau straipsnius, kad padėčiau žmonėms! Nesąmonė. Kai kurie mano straipsniai kenkia žmonėms. Aš rašau, nes man patinka rašyti. Rašydama aš pati sau susidėlioju mintis ir pati sau apibendrinu savo patirtį, kad ji neužgriūtų manęs kaip nevaldomas chaosas. Taip susitvarkau, prasivalau, atlaisvinu vietos kam nors naujam. Pirmiausia man pačiai reikia to, ką aš darau.

Tvirtinimas, kad ką nors darau (mokausi, organizuoju), nes noriu padėti žmonėms, savęs apgaulės pilnas tiek pat, kiek ir puikybės. Savęs apgaulė – tai, kad ši deklaracija neretai slepia nenorą padėti sau. O puikybė – tai, kad padėdamas kitiems žmogus gali jaustis didesnis, galingesnis, išmintingesnis už tuos vargšus, kuriems reikia jo pagalbos.

Beje, šį tikslą labai lengva „pataisyti“. Tiesiog formuluokime taip: „Aš noriu padėti sau, bet jei tai darydamas padėsiu dar kam nors, bus nuostabu. Kai man reikės pagalbos, galbūt kas nors irgi pagelbės.“

„Visi, kurie pasaulio istorijoje atliko nors ir menkiausią vaidmenį, visi, kurie bent kada nors patyrė laimę, visi, kurie bent ką nors padovanojo pasauliui, buvo dieviškai egoistiški, gyveno dėl asmeninių interesų. Visi be išimties.“ Richardas Bachas

Kad ir ką siūlytų pagalbos sau knygų autoriai ir asmeninio tobulėjimo guru, vis dėlto atsargiai ir atsakingai formuluokime savo tikslus, nes kitaip visą gyvenimą gali tekti ieškoti savęs arba, galutinai pasiklydę savęs pažinime, liksime vieniši, bet visa širdimi atsidavę savęs mylėjimui. Ir dar gali tekti palikti savo komforto zoną ir padėti žmonėms ieškoti jų misijos… Ar mums to reikia?

Leave a Reply

Komentuokite pirmas!

Pranešti apie
avatar
wpDiscuz
mm

Lina Vėželienė

Esu psichologė, psichoterapeutė, pedagogė, ,,Gyvosios psichologijos“ tinklaraščio autorė, sakralinių šokių mokytoja. Vedu intensyvaus patyrimo psichoterapines grupes, konsultuoju individualiai ir dirbu psichoterapinį darbą privačioje praktikoje. Baigiau du universitetus, mokiausi keturiuose institutuose. Iki apsistojau ties psichologija teko padirbėti siuvimo fabrike siuvėja, mokykloje mokytoja, valstybės tarnyboje vyriausia specialiste, kolegijoje direktore.
Karts nuo karto sau primenu Šri Aurobindo pastebėjimą: ,,Žmonės kapstosi smulkių žinių fragmentuose ir kuria iš jų ribotas trumpalaikes filosofines sistemas. O virš jų galvų tuo metu aidi savo akinančius margaspalvius sparnus išskleidusios bagalinės išminties juokas“.
http://www.gyvojipsichologija.lt/

Follow us

Don't be shy, get in touch. We love meeting interesting people and making new friends.