Salos

Pajausk mane, paliesk mane

Viešpatie, kaip pasiilgau vyro šalia. Jau keleri metai kaip jo nėra. Iš pradžių lyg ir netrukdė – ilsėjausi nuo nuolatinių konfliktų ir vidinės sumaišties, kuriais buvo pažymėti mano buvę santykiai. Vėliau vis aštriau ir aiškiau pradėjau jausti kažkokį savo lyg ir neužbaigtumą. Ėmiau pasigęsti poros, antrosios pusės (gal – antro smegenų pusrutulio?). Antros širdies, antro balso, maudžiančiai trūkstamos grandies. Ilgėjausi to jausmo, kurį pajunti, kai kas nors paima tavo ranką einant. Jausmo, kuris užklumpa, kai prisiglaudi.

Apie prisiglaudimus galėčiau pasakoti ir pasakoti. Ar prisimenat, koks tai jausmas, kai gali prisiglausti su visišku – absoliučiu – pasitikėjimu? Kai glausdamasi nė akimirkai nevirpteli iš baimės būti atstumta. Nebijai, kad tavo artumas gali varginti žmogų. Nesijauti prašanti nepelnytos išmaldos. Prašanti tokio artumo, kai nors akimirkai pamiršti, kas esi ir iš viso ko tu čia esi.

Iš šalies viskas atrodo labai paprastai: moteris vos vos palinksta prie vyro ir savo galvą priartina prie jo peties, krūtinės ar nugaros. Vyrui ir moteriai net nebūtina apsikabinti. Šio in ir jang susiglaudimo metu susilieja du pasauliai – vyras priima moters pasaulį ir jį nuramina, išlygina, nuskaistina, išvalo. Tegu vos akimirkai, bet ir jos gana – gali eiti ir toliau gyventi savo gyvenimą su nauja jėga, nauja energija.

Kad ir ką kalbėtų populiarioji psichologija ar ezoterika, mes pasiilgstame ne Dievo, ne motinos ir ne tėvo glėbio. Mes pasiilgstame vyro.

Kad ir ką kalbėtų populiarioji psichologija ar ezoterika, mes pasiilgstame ne Dievo, ne motinos ir ne tėvo glėbio. Mes pasiilgstame vyro. Ir ne šiaip kažkokio abstraktaus, bet mylimo ir mylinčio. Ir man visai ne gėda apie tai prisipažinti. Juk mes visi – vyrai ir moterys – trokštame to paties, tik gal formuluojame skirtingai. Trokštame, kad šalia esantis savo buvimu patvirtintų, jog esame verti, esame geri ir apskritai esame. Ir  tik paskui atsiranda – „kad būtų įdomu kalbėtis“, „kad keliauti būtų su kuo“, „kad seksas būtų geras“, „kad į teatrą su kuo nors būtų galima nueiti“, „kad valgyt skaniai gamintų“ ir t. t.

Nepriklausau jokiai pasaulėžiūrinei grupuotei, nei religijai. Matydama, kaip gyvenimas laužo bet kokias sistemas žmonių santykiuose ir reikalauja tik dviejų dalykų – mylinčios širdies ir blaivaus proto ( tai – ir širdies, ir proto – ne atskirai), stengiuosi šluoti iš galvos visas nuostatas ir koncepcijas apie vyro ir moters santykius. Trokštanti meilės širdis ir blaivus protas siūlo plėsti savo paieškų teritoriją ir be baimės skelbti pasauliui apie savo norą susirasti antrąją pusę.

Mano vaikystės laikais ieškojimas pažinčių „per skelbimus“ buvo gana ekstremalus užsiėmimas (ir ypač mūsų šalyje) – į tokius ieškotojus dauguma žiūrėjo kaip į patvirkėlius. Arba mažų mažiausiai – nenormalius. Ir dabar lietuviškos pažinčių svetainės neatsikrato stereotipų, toliau velka praeities šleifą apie „gašlius, vien sekso už dyką ištroškusius diedus“, „ištvirkusias mergas“ arba „naivias intelektuales-svajokles“.

Žinoma, šie stereotipai ne iš piršto laužti – daugybė pavyzdžių iš tikro gyvenimo juos patvirtina. Ir ne tik mūsų šalyje – pasaulyje pilna visokių žmonių. Štai, tarkim, Vakarų šalys – jų demokratijos tradicijos kur kas senesnės nei pas mus, ir ten žmonės kur kas tolerantiškiau ir ramiau reaguoja į kito mogaus norus. O ypač į kilnų norą susirasti gyvenimo draugą – jokios įtampos šiuo klausimu. O kur mažiau įtampos, ten ir reikalai lengviau klostosi.

Vienišų žmonių yra labai daug visur – ir Vakaruose, ir mažoje Lietuvėlėje. Statistikos duomenimis (2016), Lietuvoje 21 148 santuokoms tenka 8554 ištuokos. Oficialiai išyra kas trečia santuoka, o kiek dar nutylėtų skyrybų. Anglijoje, 2011 metų statistiniais duomenimis, 51 proc. visų suaugusiųjų apskritai nebuvo niekada susituokę. Šie skaičiai žudo, ypač tuos, kam santykiai – geri santykiai – yra PAGRINDINĖ laimės priežastis.

Vieno populiariausių pasaulyje pažinčių portalo OkCupid įkūrėjas Kristianas Raderis kartu su savo kolegomis nepatingėjo išanalizuoti svetainėje užsiregistravusių narių anketų. Išvados jį nustebino ir kartu prajuokino, jomis jis pasidalino su The Guardian skaitytojais:

  1. Moterys renkasi daugiau mažiau savo amžiaus vyrus. Vyrus išskirtinai domina 20–24 metų jauniklės.
  2. Baltaodžiams rūpi akių ir plaukų spalva, juodaodžiams – šukuosena, o azijiečiams – ūgis.
  3. Grožis yra svarbu. Labai svarbu. Ypač kai vyras ieško sau partnerės.
  4. Svetainės šeimininkų pateiktų klausimų atsakymai labai svarbūs, jie formuoja nuomonę apie kandidato gyvenimo būdą, pasaulėžiūrą, interesus. Anketos klausimai varijuoja nuo „Kiek kartų per dieną valote dantis?“ iki klausimų apie Dievą.

(šaltinis: https://www.theguardian.com/lifeandstyle/2014/sep/28/seven-secrets-of-dating-from-the-experts-at-okcupid)

Moterys ieško bendraamžių, vyrai – jaunų gražuolių. Išvaizda – svarbiausia.

Po saule nieko nauja – moterys ieško bendraamžių, vyrai – jaunų gražuolių. Išvaizda – svarbiausia. Po jos svarbus gyvenimo būdas, interesai. Štai tokios bendros tendencijos.  O dabar – keturių realių lietuvaičių istorijos.

Jolanta
Jolanta – nuoširdžiai praktikuojanti katalikė. Išsiskyrusi, virš 40-ies, labai išvaizdi. Atviro, malonaus ir linksmo būdo vilnietė. Tikrai ne prasčiokė, suka savo versliuką ir padeda artimiesiems bei draugams. Vyrų dėmesio Jolantai niekad netrūko, tačiau jos netenkino tai, kad neaiškiems santykiams, pasimatymams ir bendravimui iššvaistoma labai daug laiko. Vieną dieną ji ėmėsi šio reikalo iš peties. Būdama tikinti, Jolanta negaišo laiko visokiems „kaučeriams“ ar psichologams, ji tiesiu taikymu kreipėsi į aukščiausią instanciją – į Dievą.

Jolanta ne tik karštai meldėsi, bet ir pati nesėdėjo rankų sudėjusi – ką galėjo darė, stengėsi padėti Dievui įgyvendinti sumanymą. Jolanta iš namų kojos nekeldavo nepasipuošusi ar nepasidažiusi. Visada priimdavo draugų kvietimus į svečius ar keliauti. Pati užsiregistravo keliose užsienio pažinčių svetainėse. Jolantos širdis jautė, jog Dievas ją kreipia užsienio link ir nė kiek nesijaudino, kad, be rusų, jokios kitos užsienio kalbos nemokėjo. Buvo tikra  – jei Dievas panorės, tai ir šią problemą sutvarkys.

Po kelių mėnesių nesėkmingų virtualių pažinčių, kurias vainikavo apsimetėlių ir nevykėlių demaskavimas, Jolanta sulaukė iš vieno pusamžio vyriškio žinutės.

Prieš tęsdama pasakojimą, primenu, kad ši istorija neišgalvota, jokios ironijos čia nėra ir negali būti. Jolanta tikėjo ir aktyviai veikė. Po kelių mėnesių nesėkmingų virtualių pažinčių, kurias vainikavo apsimetėlių ir nevykėlių demaskavimas, Jolanta sulaukė (veiksmas vyko pažinčių portale OkCupid) iš vieno pusamžio vyriškio žinutės. Nei jis jai iš pirmo žvilgsnio itin patiko, nei ji jam krito akin, nė vienas iki šiol negali paaiškinti, kaip ir kokiu būdu užsimezgė jų pažintis. Tačiau vėliau man abu tvirtino tą patį: tarp jų iš karto užsimezgė ryšys, įdomus pokalbis. Iš karto. 

Jie kartu jau daugiau nei treji metai. Šiuo atveju „kartu“ – tai nėra gyvenimas po vienu stogu. Jie nuolat važinėja vienas pas kitą, kartu keliauja, puikiai sutaria. Vyriškio anksčiau nepažinojau, tad apie jo pokyčius negaliu nieko pasakyti, tačiau Jolanta tapo dar geresnė, dar dosnesnė, dar  linksmesnė. Pramoko kalbos, tačiau kartais mintį surezga taip, jog aš nieko nesuprantu. O jos mylimasis supranta. Kaip mamos kad supranta savo nerišliai kalbančius kūdikius.

Turbūt Jolanta meldėsi nepriekaištingai, nes partnerį gavo ne bet kokį – sportišką 50-metį europietį, su aukštuoju išsilavinimu, įdomiu darbu ir geru humoro jausmu. Beje, Jolantos vyriškis – netikintis. Nepaisant to, jis nesispyriodamas savo mylimąją vežioja po šventąsias krikščioniškas vietas ir, spėju, mintyse ima ir padėkoja Aukščiausiajam už puikią moterį.

Sakysite, tai kodėl šie balandėliai nesituokia ir neapsigyvena kartu?
Balandėliai yra brandūs žmonės – kaip nori, taip ir gyvena. Jie patys kuria savo taisykles.

Audra
Antroji mūsų herojė – Audra. Jau keleri metai ištekėjusi, augina vaiką. Su vyru susipažino lietuviškoje pažinčių svetainėje „Darni pora“.

Su savo būsimuoju, kuriam tuomet buvo gerokai virš 40, Audra susipažino būdama 38-erių. Abu su aukštaisiais, turėjo darbus. Reiklūs sau, partneriui ir aplinkai žmonės. Abu nusivylę ankstesniais santykiais. Svetainėje vienas kitą atpažino pagal nuoširdumą, be užuolankų išdėstytas nuostatas, interesus.

Susituokė nepraėjus nė metams nuo pažinties. Santykiai rutuliojosi sklandžiai. Greit susitvarkė ir buitiniai-finansiniai reikalai. Gimė vaikas. Abiejų draugai tarpusavyje lengvai rado bendrą kalbą greičiausiai todėl, kad priklausė panašių interesų inteligentams. Audra retsykiais pabamba dėl vieno ar kito savo vyro bruožo ar šiaip kas nors ima santykiuose nepatikti. Tačiau kai atvirai ir be priekaištų išsako savo nepasitenkinimą, JIS JĄ GIRDI.

Audra ir jos vyras prieš kreipdamiesi į pažinčių portalą atliko nemenką darbą su savimi – išsiaiškino, ko, kaip ir kiek abiem reikia. Manau, jog tai yra svarbiausia jų susiklosčiusių santykių paslaptis.

Asta
Trečia herojė – gera mano pažįstama Asta (48-erių išsilavinusi finansininkė) – pažinčių svetainėje užsiregistravo po nelaimingo meilės romano, iš nevilties. Kadangi buvęs mylimasis buvo iš Lietuvos, pažinčių svetainę ji pasirinko užsienietišką, norėjo kuo toliau dumti nuo savo skausmo. Asta absoliučiai netikėjo virtualiomis pažintimis, į šią avantiūrą įjunko spontaniškai. Pasak jos, kai širdį skauda nusivylus meile ir savimi, geriau yra ką nors daryti, nei nedaryti. Nepildė ji jokių suderinamumo anketų, įdėjo savo kasdienę nuotrauką. Viską darė gana atsainiai. Tačiau jau kitą dieną pasipylė žinutės. Ir prasidėjo.

Didžioji dalis respondentų jos neužkabino, tačiau į kelias žinutes ji trumpai atsakė. Užsimezgę pokalbiai gilėjo, ji įsitraukė. Žlugęs romanas dingo praeityje, o naujos pažintys pažadino norą gyventi. Į romantiškus pokalbius ji nesileido, rašydavo apie kasdienius reikalus, juokaudavo – partnerio humoro jausmas jai buvo prioritetinis dalykas. Ir prisijuokavo.

Po mėnesio Asta išskrido į saulėtą Ispaniją, kur jos laukė pasiturintis, išsilavinęs 62-ejų ispanas iš garsios, labai inteligentiškos šeimos. Su Asta mudvi susitikome gerokai vėliau – kai ji jau grįžo iš kelionės ir lankė ispanų kalbos kursus. Į mano klausimą, ar mokosi tam, kad susikalbėtų su mylimuoju, ji neigiamai papurtė galvą. Tiesiog panūdo giliau pažinti Ispaniją, nes susirado vietos gyventoją, gerą draugą, kurio dėka pamatė turistams nematomą šalies pusę. O aš pamačiau man dar nepažintą Astą.

Tai nebuvo aistringos ir lemtingos meilės romanas, tačiau Asta pirmąsyk gyvenime pamatė, jog ji gali rinktis vyrus – ne vien taikytis prie tų, kurie ją pasirinko.

Jai pačiai buvo nauja, kad ji, pasirodo, yra neuždara, tolerantiška, bendraujanti. Savo šalies patriotė – nuodugniai visus šviečianti, kad Lietuva ir Rusija yra skirtingos šalys. Tai nebuvo aistringos ir lemtingos meilės romanas, tačiau Asta pirmąsyk gyvenime pamatė, jog ji irgi gali rinktis vyrus – ne vien taikytis prie tų, kurie ją pasirinko.

Asta ėmė keliauti, mokytis kalbų, neatpažįstamai išlaisvėjo. Jos suaugę vaikai iš pradžių purkštavo, kodėl jų rūpestingoji mama ir močiutė staiga ėmė dairytis savo laimės.  Tačiau labai greit nusiramino – su patenkinta mama tapo kur kas įdomiau ir smagiau bendrauti.

Gabrielė
Ketvirtoji herojė pati jauniausia – tai Gabrielė. Jai nėra keturiasdešimties. Graži, pasiturinti vilnietė karjeristė. Tokia, apie kurias sakoma: „Na, ko tiems vyrams trūksta – ir graži, ir protinga, ir linksma, ir butą turi, o negali gero vyro susirast.“

Lietuviškose pažinčių svetainėse ji nė nemanė registruotis (bent jau taip man sakė). Dabar susilaukia daug dėmesio iš įvairaus plauko ir odos spalvos užsieniečių. Susitinka, daug keliauja, tačiau širdies draugo vis dar neturi. Sako, kad pati kalta – neturi kantrybės ir laiko bendrauti, kasdien keistis žinutėmis, kalbėtis, keistis nuotraukomis. Matyt, kol kas kito žmogaus interesai jai nėra tokie svarbūs kaip jos pačios. Ir tai šventa jos teisė.

Štai tokios tokelės. Statistika sako, kad paieškų sėkmę lemia moters amžius ir grožis. Mano aprašytosios herojės nėra gražuolės ir nėra jauniklės. Aš matau kitą sėkmę lemiančią priežastį – sėkmė lanko tuos, kurie aiškiai žino, ko nori, ir to siekia ryžtingai, pasišventusiai. O kas ieško – tas ir randa.

Aš nesiregistruoju pažinčių svetainėse, nes, kaip ir dauguma, neįsivaizduoju konkrečiai, ko ieškau.

Tačiau aiškumas – tai dovana. Aš nesiregistruoju pažinčių svetainėse, nes, kaip ir dauguma, neįsivaizduoju konkrečiai, ko ieškau. Jei išskirsime konkrečius bruožus ar savybes, savo paieškas labai apribosime. Tarkim, jei ieškosime „ištikimo, negeriančio, gerai uždirbančio ir sportinės išvaizdos“ vyro, suradusi tokį, pradžioje apsidžiaugsime. Tačiau vėliau paaiškės, kad jis ištikimas savo buvusiajai, o geras uždarbis – geras jo supratimu, o tau jis visai negeras. Negeriantis, bet ir nekalbus. Arba turi kokių keistenybių, apie kurias tu net nenutuokei. Kiekvienas žmogus – tai ne vien patrauklios savybės, bet visa ko pilnas komplektas. O tame komplektėlyje būtinai atsiras dalis, kuri tau nepatiks.

Dar viena įdomi virtualių pažinčių pusė yra pats virtualumas. Pažinties pradžioje moterys ir vyrai tiesiog rašo vienas kitam, kalba skaipu, siunčia nuotraukas. Tačiau nesusitinka gyvai (o kaip susitiksi greit, jei tavo interesų objektas gyvena už jūrų marių). Štai toks yra „avataro“ fenomenas. Tau rašo, kalba telefonu ar skaipu, nuotraukas siunčia realus žmogus, bet tu vaizduotėje ir mintyse susikuri visiškai kitą – svajonių – avatarą.

Štai kad ir nekaltas susirašinėjimas ryte: „Hello, beautiful“, „Ciao, bella“, „Labas, gražuole.“ Kreipiniai verčiami vienodai, tačiau skamba skirtingai. Vienas atrodo romantiškai, kitą geriau būtų patikslinti. Trečias – provokuojantis, gašlus. Kad ir kokia protinga moteris būtumėte ir pasižadėtumėte nedaryti skubotų išvadų, jūsų sąmonės kraštelyje jau kuriasi avataras, leidžia šaknis. Mano draugė Asta nevalingai keisdavo intonaciją atpasakodama savo dialogus. Tarkim, jis atsainiai brūkštelėdavo kokį išmoktą mielą komplimentą, ir tiek, o Asta jo žodžiams suteikdavo solidžią, brandaus žmogaus intonaciją.

Technologijos palengvina gyvenimą, tačiau bendravimui su virtualiais pažįstamaisiais reikia begalės laiko ir pastangų. Juk reikia atsakinėti į žinutes, papasakoti dienos įvykius, vakarais pakalbėti skaipu, nusiųsti nuotraukų. Kuo intensyviau bendrausite, tuo didesnė tikimybė, kad jūsų avataras atitiks tikrąjį žmogų.

Užmezgus virtualią pažintį gali būti tiesiog malonu bendrauti, ypač jei pasiseka susirasti įdomų pašnekovą iš kitos kultūros. Tačiau visada yra grėsmė užsižaisti ir nuklysti į lankas.

Neužmirškite, kad jūs galite, net nežinodami, ko iš tiesų jums reikia, tiesiog užsiregistruoti pažinčių svetainėje arba paskambinti seniai nematytam klasiokui, parašyti žinutę pažįstamajam ar pažįstamajai, užkalbinti kaimynę, ir jau vien tai jums suteiks drąsos ir ugnies. O degančių akių žmogus visada atrodo gražesnis ir jaunesnis.

Leave a Reply

Komentuokite pirmas!

Pranešti apie
avatar
wpDiscuz
mm

Egidija Tučkuvienė

Egidija nelabai jau ir Tučkuvienė. Kažkada baigiau tais laikais laikytą aukštu mokslą. Duonai užsidirbu vertėjaudama. Gerai padirbėjus kartais ir sviestui užtenka. Mano pašaukimas – gyvenimo gyventoja ir stebėtoja. Jei atvirai, kuo ilgiau gyvenu, tuo mažiau apie save žinau. O tos nuotrupos, kurias iš tiesų sužinau apie save, toli gražu nėra tokios, kurias žmonės sako apie save kitiems, norėdami patikti. Gyvenimo credo – Tiesa išlaisvina. Pradėdama auklėjamąją paskaitą dukroms, visada primenu: „Prie švento Petro vartų visi stosim po vieną.“ Šia optimistine gaida ir baigiu.

Follow us

Don't be shy, get in touch. We love meeting interesting people and making new friends.