Salos

Vidurio amžiaus dovanos

Paukštis Feniksas gyvendavo ne trumpiau nei 500 metų. Savo gyvenimo pabaigoje jis susinešdavo lizdą iš miros bei cinamono šakelių ir susidegindavo. Štai tokią mirtį jis pasirinkdavo. Ir kitą dieną – voilà! – iš laužo pelenų – iš paties centro – iškildavo naujas Feniksas. Egiptiečių mitologijoje Feniksas buvo vaizduojamas kaip gandras ar garnys ir buvo laikomas atgimimo simboliu. Beje, senovės Egipte jis turėjo vardą Bennu, o graikai paukštį pervadino phoinix („tamsiai raudonas“).

Galima rasti įvairių šios istorijos pabaigos versijų: naujas paukštis gimsta ne kitą, o tik trečią dieną, arba  antrą dieną iš pelenų pasirodo vikšras, jis minta senojo paukščio palaikų syvais ir trečią dieną iš vikšro išsirita naujasis Feniksas. Koks atgimimas! Nei laukti pasaulio pabaigos ir tikėtis prisikėlimo, nei auginti savo dublikatą iš kamieninių ląstelių. Tiesiog mirei ir gimei iš naujo.

Tačiau kodėl man neišeina taip paprastai kaip Feniksui? Spragt spragt pirštais ir aš jau nauja. Vyras sako: tu per giliai kapstaisi. Draugė sako: tau reikia ką nors keisti. Mama sako: dukra, praeis, čia tik klimaksas. Bendradarbiai apskritai tyli. Jie gerokai jaunesni. O aš vis keliu sau klausimus apie savo veiklos prasmingumą, apie dar neišspręstus gyvenimo uždavinius ir galvoju: gal man važiuoja stogas? Kodėl tas prakeiktas vidurio amžius atneša tiek sąmyšio, išgyvenimų ir nepaaiškinamų vidinių būsenų?

Asmenybės tapatumo tyrinėtojas Erikas Eriksonas, išskyręs 8 žmogaus psichosocialinės raidos pakopas, 40–60 metų tarpsnį pavadino žmogiškumo ir savianalizės stadija.

Įprasta manyti, kad apie keturiasdešimtuosius gyvenimo metus išgyvename vidurio amžiaus krizę. Pirmasis terminą vidurio amžiaus krizė (midlife crisis) 1965 m. pavartotojo  Elliotas Jacques̕as ir jį pasigavo kiti psichologai. Tarp jų buvo ir analitinės psichologijos kūrėjas Caras Gustavas Jungas, kuris šį laikotarpį apibūdino kaip normalią suaugusio žmogaus brendimo būseną. Asmenybės tapatumo tyrinėtojas Erikas Eriksonas, išskyręs 8 žmogaus psichosocialinės raidos pakopas, 40–60 metų tarpsnį pavadino žmogiškumo ir savianalizės stadija. Ačiū šiems grandams, nes jų teorijos man pakužda saldžią mintį, kad aš normali. Savo buvusią karjerą mečiau prieš pat 40-metį. Gyvenimo būdą ir gyvenamąją vietą pakeičiau irgi tuo pat metu. Prisipažįstu, esu labai patenkinta savo padarytais sprendimais. Dažnas žmogus apie vidurio amžių iškelia sau klausimus: „Kas aš esu?“, „Kokia mano buvimo prasmė?“, „Kokia mano veiklos prasmė?“ Egzistencialistai pažymi, kad šiuos klausimus lydi ir „vidinė tuštuma“ bei jausmas, kad esi atsietas nuo pasaulio, vienišas ir pasimetęs. Ši būsena dar vadinama egzistencine krize, tačiau ji nebūtinai sutampa su vidurio amžiumi. Įvairaus amžiaus žmonės, ir net vaikai,  gali išgyventi šią krizę. Vieni žmonės imasi radikalių pokyčių, kiti pradeda „kapstytis giliau“ ir ieškoti naujos prasmės, dar kit – pristigę smalsumo ar drąsos – užgniaužia kylančius klausimus (vaistais, alkoholiu ar kasdienybe).

Dažnas vis dėlto juokiamės iš sportinius automobilius perkančių pusamžių vyriškių, koneveikiame tuose automobiliuose sėdinčias didžiakrūtes (arba kaip tik pavydime – priklauso nuo stebinčiojo), prie smilkinio sukiojame pirštą klausydami istorijos apie tai, kaip užkietėjusi karjeristė  viską metė ir išėjo į niekur. Sakom, ai, durniuoja žmogus, vidurio amžiaus krizė… Nepriimame rimtai? Ar pavydime tiems, kurie išdrįsta? Aš už tuos, kurie išdrįsta. Na ir lai durniuoja žmogus, jei jam taip reikia. Nesakau, kad bus lengva – kiekviena laisvė turi savo kainą ir pasekmes. Pamenu, kaip pati, išėjusi iš darbo, pakampėmis slinkau į Darbo biržą pasiimti išmokų, mirdama iš gėdos – kad tik joks pažįstamas nepamatytų (juk, aišku, pagalvos, kad va moteriškė nusirito žemiau jūros lygio…). Ir visgi aš sakau: jei nesi patenkinta gyvenimu, imkis pokyčių. Tik prieš juos darydama suvok savo nepasitenkinimo priežastis, savo poreikius, save patį. Nes to nesuvokus pokytis gali būti ne naudingas, o žalingas.

Suomijoje yra posakis „Turėdami stiprią valią pereisite net per akmenį“. Deja, daugelis žmonių nesuvokia, kad daug greičiau ir lengviau tą akmenį apeiti. Arba sulaukti pagalbos iš patikimų draugų ir perkelti akmenį.

Jau senokai įsigalėjęs mitas, kad gyvenime norint ką nors pakeisti (o ką?), reikia spirti sau į užpakalį ir iš komforto zonos išsispirti į diskomfortą. Jaučiu, kaip ta idėja man kelia susierzinimą (net baisu tai sakyti garsiai, juk pati ilgą laiką to žmones mokiau). Artėdama prie savo 50-mečio vis labiau pasitvirtinu, kad komforto zona man yra sveikesnė. Žinoma, kiekvienas tas zonas suvokiame savaip. Nuolatinis savęs spyrimas susijęs su varymu į tikslą, nuolatinį stresą, o dažnai su bėgimu nuo buvimo čia ir dabar. Bėgimu nuo savęs tikrosios. Ir apima begalinis noras išglėbesčiuoti žmogų, vardu IIkka Kakko, kuris savo Linkedin̓’e rašo: „Suomijoje yra posakis „Turėdami stiprią valią pereisite net per akmenį“. Deja, daugelis žmonių nesuvokia, kad daug greičiau ir lengviau tą akmenį apeiti. Arba sulaukti pagalbos iš patikimų draugų ir perkelti akmenį. Žmonės, kurie lieka komforto zonoje, nėra taip stipriai užsifiksavę siekti tikslo. Taigi jie labiau gali panaudoti savo kūrybiškumą ir atsipalaidavimo būseną ieškodami geriausio sprendimo.“  O Danielis Amenas, psichiatras ir smegenų veiklos sutrikimų tyrinėtojas, daugkartinis New York Times bestselerių autorius (tapo juo 10 kartų!), teigia, kad streso hormonai naikina ląsteles smegenų atminties centruose. Tai kokio velnio mes vis raunamės į tą diskomfortą? Gal užtenka? Guli štai mano katinas užpečky ir nesuka sau rudos galvelės, kad privalo spyriu save išjudinti ir išvaryti į šaltą lauką. Ir, manote, jis yra nelaimingas?

Daugiau nei 50 pastarųjų metų vyravo įsitikinimas, kad žmogaus pasitenkinimas gyvenimu (o gal kitaip – laimės pojūtis) gali būti atvaizduotas U raide – didžiausias nepasitenkinimas pasiekimas apie 40–60 metus. Tačiau mokslas yra mokslas, jis nuolat kažką naujo atranda. Žurnalas Development Psychology paskelbė Nancy Galambos ir Harvey Krahno,  tyrėjų iš Albertos Universiteto, išvadas, jog žmonės, sulaukę 40 metų, yra laimingesni nei 18-mečiai.  Taip pat jie teigia, kad laimės prideda santuoka ir gera fizinė sveikata. Žinoma, iš karto puolu analizuoti save. Ar laiminga? Iš esmės – taip. Susituokusi? Taip. Sveikata? Nesiskundžiu. Tai kas su manimi vyksta, ko dar neįsisąmoninau?

Draugės liežuvis lyg nuodą nulašina žodžius: „Tai negi tu dar nesupranti? Taigi menopauzė. Ką, tau dar ne…? O man tai jau.“ Imu į rankas dr. Lindos Ojedos knygą Menopauzė be vaistų (Menopause without medicine). Verčiu pirmą pasitaikiusį puslapį ir – vaje! – prieš akis skyrius „Kokios moterys lengviau išgyvena menopauzę“. Nagi, moterys (ir vyrai), skaitome įdėmiai! Lengviau menopauzę išgyvena: 1.Tos, kurioms mėnesinės prasidėjo palyginti vėlai. 2. Kurios niekada nebuvo ištekėjusios (oi, žvengiu… santuokai suduotas kirtis pagaliu per kuprą). 3. Kurios niekada nebuvo nėščios. 4. Gimdė po 40-ies (ketvirtas punktas paneigia trečią). 5. Gauna santykinai aukštas pajamas. 6. Yra geriau išsilavinusios. Tai nejaugi laisvos, nepriklausomos, išsilavinusios (tokias ir panašias dar vadina savanaudėmis kalėmis) menopauzę išgyvena lengviau? Man kažkaip sunku tai priimti už gryną pinigą. Juolab, kad nemažai tokių moterų skundžiasi menopauzės simptomais, o štai turinčios krūvą vaikučių ir gyvenančios santuokoje sako taip: „Nieko nejaučiau – baigėsi ir baigėsi.“ Viskas gali būti labai individualu. Kiekvienos moters organizmas įvairiai reaguoja į sumažėjusią lytinių hormonų – estrogeno ir progesterono – gamybą. Pavyzdžiui, Harvard Medical Shool tinklalapyje rašoma, jog moterys, priklausomai nuo jų asmeninės temperatūros pokyčių tolerancijos, skirtingai jaučia tą patį karščio banga vadinamą simptomą. Vienos jaučia tik šilumą, o kitos – deginantį karštį. Nerimo ekspertas Jasoas Ericas Schiffmanas iš Kalifornijos universiteto Los Andžele (UCLA) teigia, kad yra labai glaudus ryšys tarp hormoninių pokyčių ir psichikos sutrikimų. Menopauzės metu (dar tiksliau – perimenopauzės metu) moterų nerimo lygis padidėja, jos yra labiau linkusios į depresiją ir panikos atakas. Ir daug priklauso nuo pačios moters, kaip ji moka tvarkytis su savo psichikos išdaigomis ir ieškoti pagalbos.

Antra vertus, o ko čia pergyventi? Galima pažiūrėti su humoru. „Kai susirinkimo metu pajuntu, kaip per veidą upeliu pradeda bėgti prakaitas, grakščiai ranka pasitaisau plaukus ir… kartu nubraukiu prakaitą“, – porina pažįstama. „Kai naktį atsibundu lovoje šlapia šlaputėlė ir net reikia apversti čiužinį, pasidžiaugiu, kad tai kol kas tik prakaitas ir man dar nereikia pampersų“, – priduriu aš. Bet juk viskas praeis, raminame mes save. Mano sodybos kaimynė, močiutė, jau į aštuntą dešimtį įkopusi, mane padrąsino: „Žinai, vaikeli, mano seseriai jau 80, o ji kaip pradėjo prakaituoti 40-ies, taip ir tebeprakaituoja…“ Ai, galvoju, jeigu ką, bent jau visada bus šilta, ypač lietuviškomis žiemomis. Tačiau… menopauzės idėja iš mano galvos vis vien neišveja klausimo apie veiklos prasmingumą. Mane trikdo, kad darbas, kurį pasirinkau kaip prasmingą prieš  8 metus, man jau nebeteikia džiaugsmo.

Gal ieškoti atsakymų teorijoje, kad žmogus pasikeičia kas 7 metus? Biologiniame lygmenyje. Skirtingų organų ląstelės turi skirtingus gyvavimo ciklus. Pavyzdžiui, eritrocitai atsinaujina kas 4 mėnesius, epidermio ląstelės – kas 2–4 savaites, kepenų ląstelės – kas 150–500 dienų. Tačiau yra ląstelių, kurias turime nuo gimimo iki mirties, pvz., akies lęšiuko arba smegenų žievės ląstelės (neuromokslininkai kasmet skelbia vis naujus tyrimus apie smegenų plastiškumą ir gebėjimą keistis, tai gal ir apie ląsteles jau yra naujienų?). Drįstu manyti, kad yra kažkas daugiau, ne vien ląstelių reikalai. Antroposofas Rudolfas Steineris gyvenimą suskirstė į 7 metų periodus. Pagal jį, 42–49 gyvenimo metais vyksta didieji pokyčiai, perkainuojamos vertybės, keičiama veikla ir partneriai (vidurio amžiaus krizė!), o 49–56 gyvenimo metais žmogus suvokia savo senstančio kūno pokyčius, mažėja jo gyvybinės jėgos, iš išorės atsigręžiama į savo vidų ir ieškoma dvasingumo. Galima sakyti, kad šiuo gyvenimo laikotarpiu žmogus daro savo gyvenimo inventorizaciją ir ieško kažko naujo – senstančio Aš. Kartu žmogus mokosi iš naujo atrasti save pasaulyje, pradeda mažiau dirbti ir daugiau mėgautis. Cha, aš jau įtariu, kodėl mane taip patraukė dekoruoti sendaikčius. Skutant ir dažant seną kėdę mano siela šoka iš džiaugsmo. Juk taip gera daryti dalykus, kurie teikia peno ne tik protui ar piniginei, bet ir sielai.

Aš kol kas linkusi vadovautis štai tokia Hermano Hesse’ės mintimi: „Dievas yra mumyse, o ne sąvokose ar knygose. Tiesa išgyvenama, o ne išdėstoma.“

Su Aukščiausiuoju mes dar niekaip nepasirašome bendradarbiavimo sutarties. Aš kol kas linkusi vadovautis štai tokia Hermano Hesse’ės mintimi: „Dievas yra mumyse, o ne sąvokose ar knygose. Tiesa išgyvenama, o ne išdėstoma.“ Bet ką žinai, ką ta mano siela atras naujame etape? Niekada nesakyk niekada. Suvokiu, kad vidurio amžius man yra dovana. Kad senėjimas yra gana malonus procesas. Kad tai mane vis labiau išlaisvina nuo socialinio spaudimo „būti kažkuo“ ir leidžia būti tiesiog savimi. Leidžia mėgautis gyvenimo procesu. Žinau, kad stoviu ant naujų atradimų ir pokyčių slenksčio. O juk kiekviena metamorfozė turi stadijas. Nebus taip, kad tik aš spragt spragt pirštais ir vėl esu nauja. Net Feniksas, sudegęs ugnyje, pradeda viską nuo vikšro. Eidami per pokyčius bei krizes mes bręstame. Esu dėkinga gyvenimui už tai.

Leave a Reply

Komentuokite pirmas!

Pranešti apie
avatar
wpDiscuz
mm

Ingrida Osinaitė

Moteris, lektorė, draugė, dukra, žmona. Savęs paieškas pradėjau nuo A.Adlerio psichologijos studijų. Vėliau atradau Geštalto terapiją, bandžiau netradicines praktikas.
Jaučiuosi kaip tekanti upė, gyva ir nuolat kintanti.
Esu gamtos žmogus, mieste dūstu. Patinka gyventi lėtai. Gaminti maistą ir vaišinti. Sodinti gėles ir daržoves. Su šunimis vaikščioti miške. Santykiuose tikiu nuoširdumu ir pokalbiu. Trys žmonės pokalbyje man jau yra daug. Jaučiuosi laiminga, kai girdžiu „Tu mane paskatinai. Tavo dėka aš pradėjau ieškoti, domėtis“. Man įstrigo žodžiai iš filmo „Ana ir karalius“ –“Keliai skirti kelionėms, o ne tikslui pasiekti”. Keliaujame toliau.

Follow us

Don't be shy, get in touch. We love meeting interesting people and making new friends.