Salos

Laikraščiai prabyla kitaip

Su Berlyne gyvenančia ir kuriančia Almyra Weigel susipažinome pernai Valentino dieną. Tuomet ji pakvietė mus „ateiti į laikraštį“. Taip vadinosi instaliacija jos studijoje Neukiolno rajone. Sienos, lubos ir grindys buvo nuklotos laikraščiais, įgavusiais pačias įdomiausias formas. Vieni gniutulai kūrė akmeninės sienos vaizdą, kiti atrodė kaip bangos, treti – kaip nebaigtas statyti sniego senis, o palubėje kabojo kažkas panašaus į debesis. Viskas kvepėjo senais laikraščiais ir klijais. Ir truputį šviežiu pyragu, kuris puikavosi ant čia pat pastatyto stalo. Tačiau prisėdus norėjosi ne kavą gerti, bet dairytis. Keista, tiek metų esu žurnalistė, tiek laikraščių perėjo per mano rankas, bet būti apsuptai šitiek laikraščių dar neteko. Gal dėl to ir apsisuko galva.

Lino Burneikos nuotr.

Pasak Almyros, instaliacija „ateik į laikraštį“ ir buvo sugalvota lyg savotiška meditacija. Kad žmogus galėtų į tuos pačius laikraščius pažvelgti visiškai kitaip. Laikraščiai, pakeitę formą, sukelia žmonėms visai kitokias mintis. Ir tikrai, sėdėdama tikrąja to žodžio prasme tarp daugybės išspausdintų žodžių, staiga pajutau ne informacijos perteklių, bet tylą ir ramybę. Lyg tie visi žodžiai būtų susilieję į mažus debesėlius ir pakibę taip aukštai, kad manęs net neliestų.
Per tuos metus Almyra kvietė tai šen, tai ten, tai į naują parodą, tai į renginį. Supratau, kad jai buvo labai produktyvūs metai. Jau vien pasiūti iš laikraščių drabužius „ Auros“ teatro šokėjams ir parengti Berlyno festivalio „Neukioln dienos“ atidarymo programos numerį, buvo nemažas iššūkis.
Po metų jos studijos kambarėlyje radau kabančius vamzdžius. Ir vėl šviežiai keptą pyragą ant stalo. Ji sako mėgstanti viską daryti savom rankom, todėl net pyragų negali pirkti, neskanūs jie jai, jei neįdėta rankų šilumos. Pradedam diskusiją apie vestibiulyje kabančius jos darbus, kuriuos ji vadina šniūriniais.

Lino Burneikos nuotr.

„Atgimimas“
Iš tikrųjų, žvelgiant iš normalaus žiūrovo pozicijų, matai suklijuotas, supintas, sukryžiuotas, viena kitą dengiančias virves. Vienos šviesesnės, kitos tamsesnės, trečios šiek tiek spalvotos. Negaliu atitraukti akių, pajuntu šilumą plūstant nuo šių jos darbų. Prikišusi nosį arčiau, vis dar nesuprantu, kaip jie padaryti, kol Almyra paaiškina, kad atradusi naują technologiją – ji sukanti virves iš laikraščių. Pirštukais. Ilgoje kelionėje ar prisėdus namie, ji suka senus laikraščius ir veja iš jų kamuolius. Studijoje, kol dar neateina naujų minčių, ji nelaukia įkvėpimo, bet suka virves. Sako, tai labai ilgas procesas. Štai kodėl tokia šiluma dvelkia iš jos paveikslų – juose labai daug jos rankų šilumos ir sukant susidariusios energijos. Ji pati juokiasi, kad viskas pereina per pirštų pagalvėles, tad norom nenorom įaudi ir savo energijos.
Klausiu, ar jai svarbu kokį laikraštį sukti, ir ji man atsako, kad kai siekia spalvų, suka reklaminius. Kartais viena kita ryškesnė juosta pagyvina darbą. Pagalvoju, kad kokio nors dar išlikusio Lietuvoje laikraščio redaktoriui turėtų būti įdomu įsigyti jos darbą, padarytą išskirtinai iš to laikraščio susuktų šniūrų. „Atgimimas“ – taip vadinasi tų darbų paroda, o kiekvienas darbas turi vis kito laikraščio vardą ir yra susuktas iš to leidinio puslapių. Keistas efektas, kaip sakė jai vienas žiūrovas: „To laikraščio negaliu pakęsti, o jūsų darbas nuostabus, negaliu atitraukti nuo jo akių.“ Almyros teigimu, „Atgimimas“ reiškia, kad laikraščiui gali suteikti visai naują kvėpavimą, o žodžiams – naują formą, artimą jos mėgstamai tekstilei. Jie, nors ir nebekalba, atgyja kitu pavidalu.
Almyra pasakoja, kad idėja gimė jau senokai, kai į Vilnių skrisdavo ne pigių oro linijų lėktuvai, bet tie, į kuriuos įlipęs visada gaudavai laikraštį. Ji pasakoja, kaip su didžiule meile tėvynei lipdavusi į lėktuvą, romantiškai nusiteikusi pasiimdavusi „Lietuvos Rytą“, bet sulig kiekvienu straipsniu jos nuotaika vis prastėjusi, nes į akis braudavosi tik kriminalinės kronikos antraštės. Ir štai tada ji sumaniusi, kaip dalį informacijos būtų galima paslėpti. Taip gimė projektas „Čia Lietuva“. Ji paėmė „Lietuvos Ryto“ lapus ir ėmė vynioti ant viršaus baltus siūlus, stengdamasi paslėpti negatyvius straipsnius. Almyra sako, kad galima į laikraštį ir nežiūrėti kaip į visumą, gal ir skaitant nebūtina į save visko susiurbti. Bet kuriuo atveju, jai pasidarė įdomu perdirbti laikraščius, perkurti jų teikiamą informaciją ar netgi „pagerinti“ juos.

Pradžia – siūlų kamuoliukai
Almyra sako, kad laikraščiai, kaip kūrybinė medžiaga, ją jau seniai domino. O viskas prasidėjo nuo siūlų kamuoliukų. Jos močiutė sukdavo siūlus, o ji megzdama, kas kartą juos išvyniojusi, rasdavo suglamžyto seno laikraščio skiautę. Išlanksčiusi visuomet apžiūrėdavo tą laikraščio atplaišą, ir jai kildavo visokių minčių – lyg radus savo praeito gyvenimo branduolį. Pasitikrindavo, ar ta informacija aktuali šiandien, ir susimąstydavo, kiek joje yra mūsų pačių praeities. Pasak jos, pats žodis yra materija. Nesvarbu, ar ištartas, ar kadaise išspausdintas, jis turi formą. O štai ji instaliacijoje žodžiams suteikianti kitą, naują, formą, tuo lyg ir parodydama, kad ta informacija, kuria mes esame kasdien užverčiami, labai greitai pasensta. Tai suvokęs pradedi žiūrėti į žodžius ne vien kaip į informacijos perdavimo instrumentą, bet ir kaip į materialų objektą. Pasak jos, kai skaitai, tave užplūsta vienokios mintys, o pamačius kitokią paviršiaus estetiką, informaciją priima visai kiti receptoriai.
Almyra studijas baigė Kaune: pradžioje – grafikos dizainą, paskui – tekstilę. Jau tada ją domino darbas su įvairiomis medžiagomis. Paskui ji gavo stipendiją Zalcburge, kuri davė kūrybinių impulsų visam gyvenimui. Grįžusi į Lietuvą ji dėstytojavo Kaune ir pradėjo dalyvauti tarptautinėse parodose. Bet vieną gražią dieną sutiko savo būsimą vyrą ir pasiryžo paskui jį keliauti į Berlyną. Ji sako, kad Berlynas – didelis ir įdomus, bet inspiracijų ji dažniau ieško viduje. Sako, gal nemokanti pasinaudoti tuo keistu unikaliu miestu, kuriame gyvena, o gal jai tiesiog užtenka namų ir studijos kambarėlio netoli jų. Kalbamės ir apie šeimą. Kai gimė sūnus, Almyrai buvo 39-eri. Ji labai norėjusi šeimos ir vaiko, tačiau buvo labai sunku susitaikyti su tuo, kad nebeliko laiko sau. Sunku būna, kai staiga supranti, kad tau reikia iš kažkur paimti dvigubai daugiau energijos – dalį atiduodi šeimai, kitą – kūrybai. Vieniši menininkai gali sau leisti važinėti po simpoziumus, stovyklas, gali susikaupti, o turint šeimą, nors ir pabėgi trumpam, pradeda graužti sąžinė, ir vėl nebegali galvoti apie naujas idėjas. Bet, kita vertus, mano Almyra, šeima juk didžiulė vertybė, todėl jai aukotis verta.

Apie informacijos vamzdyną
Instaliacija, kurios apsuptos mes susėdome šiemet pasikalbėti, buvo sukurta Vandens bokštui. Jame buvo likusios dalys senų vamzdžių, kurios ir padiktavo idėją padaryti informacijos vamzdyną, susuktą iš popieriaus. Viena jo pusė – tapetas, simbolizuojantis namus ir mūsų vidinį pasaulį, kita – laikraštis, tai yra ta informacija, kuri supa mus iš išorės. Taigi viešoji informacija prieš intymiąją mūsų pusę. Tačiau tapetui pradėjus suktis jau nebesupaisysi, kur yra kas, kol galiausiai viskas susiveja į vamzdį, kurį Almyra pavadino „Pasiklausymo kanalu“. Pasak jos, mes gyvename erdvėje, kuri nuolat yra apsupta informacijos. Mes nė minutės nebegalime būti be informacijos, mes ją priimame arba iškalbame, o galbūt pasiliekame sau, bet ji niekur nedingsta, tik srautų kryptys keičiasi.

Lino Burneikos nuotr.

Pertekliaus amžius
Pasak Almyros, mes gyvename pertekliaus amžiuje. Kuo daugiau visko turime, tuo labiau esame nepatenkinti. Tiesiog ta materija baigia mus užvaldyti, sako ji tyliai. Ir priduria, kad kaip tik todėl jai patinka perdirbti daiktus, prikelti juos naujam gyvenimui. Ji mėgsta persiūti ir permegzti drabužius. Dar gyvendama Lietuvoje Almyra buvo paruošusi atnaujintų skrybėlių kolekciją. Ji sako, kad masinė produkcija parduotuvėse tokia neįdomi ir vienoda, ten vis tie patys modeliai. Kartais ji pagalvojanti, kad ir iš pigių drabužių, vos vos atnaujinus, būtų galima padaryti originalių.
Almyra sako, kad šokėjams sukurti drabužius iš laikraščių buvo nelengva, nes reikėjo atrasti naujų technologinių sprendimų. Vienas dalykas yra pasiūti drabužius modeliams ir visai kitas – padaryti taip, kad su jais dar būtų galima šokti. Paklausta, ar nenorėtų kurti iš laikraščių dėvimų drabužių, Almyra juokiasi ir prisimena, kaip vienas iš organizatorių paprašė jos pasiūti liemenę iš laikraščių. Ji atnaujino technologijas, ir liemenė tapo nešiojama. Jis parašė žinutę, kad kur bepasirodo su ta liemene, susilaukia labai daug dėmesio.

Apie atsinaujinimą
Almyra sako, kad kiekvienas žmogus kažkuriuo gyvenimo periodu suvokia norintis atsinaujinti. Vieni tai suvokia anksčiau, kiti vėliau. Ir tada, kai supranti, kad tau reikia atsinaujinti, procesas pasidaro begalinis, nes turi nuolat atnaujinti mintis, veiksmus, požiūrį į daugelį tave supančių dalykų.
Pasak jos, dažnai reikia daug ką iš savęs išimti, kad atsirastų vietos naujiems dalykams. Čia kaip puodelis – jei jis pilnas atšalusios arbatos, mes negalime įpilti naujos.
„Man tai mažas stebuklas, kad mes turime parą – vakarą, naktį, rytą ir dieną ir kad kiekviena diena prasideda iš naujo. Gali atsinaujinti kiekvieną rytą“, – sako ji ir švelniai nusišypso.

Renato Neverbicko ir Lino Burneikos nuotr.

Leave a Reply

Komentuokite pirmas!

Pranešti apie
avatar
wpDiscuz
mm

Lina Ever

Esu žmona, mama, žurnalistė, blogerė, rašytoja, instagramerė, ekskursijų “Berlynas kitaip” organizatorė. Įsimylėjau Berlyną iš pirmo žvilgsnio ir dabar gyvenu jame, rašau apie jį ir įdomius jo žmones, vedžioju po jį ir dalinuosi ta savo meile su kitais.
Blogas: berlynodienorastis.blogspot.com.
Instagrame: lina_ever
FB: berlynas kitaip
Romanai “Objektyve meilė”, “Ruduo Berlyne”, “Berlyno romanas”
Credo: nežiūrėk į save pernelyg rimtai

Follow us

Don't be shy, get in touch. We love meeting interesting people and making new friends.