Salos

Kaip pasikeisti galvą

Norėčiau nuvažiuoti į mėsos kombinatą ir pasikeisti galvą. Į tuščią – be minčių ir nerimo. Jau įsivaizduoju, kaip seminaro metu stoviu prieš auditoriją, mirksiu mažomis akutėmis, mojuoju rausvomis ausytėmis. Dalyviai laido protingas replikas, o aš vis kriu ir kriu… Kriuksiu sau ramiai, manęs nežeidžia kandžios replikos ir neglosto saldžios pagyros. Nes kiaulės galva nemoka nerimauti, interpretuoti, reaguoti į kitų vertinimus. Kiaulės galvos nekankina nemiga. Kiaulės galvos neatakuoja klausimai apie savivertę ir gyvenimo prasmę. O stresą ji pajunta, matyt, tik skerdykloje.

Kodėl mes reaguojame į kitų žmonių vertinimus? Kodėl vieni reaguoja stipriau, o kitiems „iki lemputės“ (o kažin – yra tokių, kurie visai nereaguoja?). Kiek nerimauti yra „normalu“, o kada jau reikia laikyti „sutrikimu“?

Socialinio nerimo sutrikimas 1980 m. buvo išskirtas kaip nepriklausoma diagnozė. Dr. Thomas A. Richardsas, jau 22 metus JAV veikiančio Socialinio nerimo instituto (Social Anxiety Institute) direktorius, teigia, kad socialinio nerimo sutrikimas yra vienas iš 3 dažniausiai pasitaikančių psichologinių sutrikimų JAV (kiti du yra alkoholizmas ir depresija). Tyrimai rodo, kad net (o gal tik?) 7 proc. (apie 15 mln.) JAV gyventojų kenčia nuo šio nerimo sutrikimo. Valstybinis psichikos sveikatos centras skelbia, kad 2015 m. psichikos ir elgesio sutrikimai Lietuvoje buvo diagnozuoti 28,84 atvejų 1000 gyventojų. Faktų apie socialinio nerimo sutrikimus nėra.

Dažniausiai socialinis nerimas pasireiškia, kai reikia susipažinti su žmonėmis, kai girdime kritiką, kai esame dėmesio centre, kai ką nors darant esame stebimi kitų, kai bendraujame su „svarbiais žmonėmis“ (tais, kuriuos laikome autoritetais), kai turime kalbėti viešai kitų akivaizdoje ir pan. Šias nerimo situacijas lydi aiškūs fiziologiniai požymiai: širdis daužosi krūtinėje (ir darosi baisu, kad jos šokinėjimas gali perplėšti net palaidinę), prakaitas muša lyg pirtyje, burną lyg kas būtų sugertuku nusausinęs, rankos pradeda drebėti kaip po daugiadienių išgertuvių. O jei tuo metu bandote nuryti sultingo kepsnio ar švelnaus torto gabalėlį, šis gali užstrigti burnoje lyg perdžiūvęs kamštis.

Dr. Thomas A. Richardsas teigia, jog terapeutas, teigiantis „Ženk į savo baimes ir jos išnyks“, visiškai nesuvokia jūsų socialinio nerimo dinamikos.

Visus tuos simptomus daugiau ar mažiau tikrai esame jautę kiekvienas. Svarbus egzaminas, pirmas pasimatymas, darbo pokalbis, pirma vieša kalba prieš auditoriją. Kam taip nėra buvę… Tačiau man smalsu sužinoti, kas yra „norma“. Darau online testą (Test for Social Anxiety Disorder), kad įvertinčiau save. Gaunu rezultatą, sakantį, kad turiu socialinio nerimo simptomų ir socialinio nerimo sutrikimas man gali / ar negali būti diagnozuojamas (negi aš prisipažinsiu viešai, kaip yra iš tikrųjų – ką tuomet apie mane pagalvosite?).  Testo rezultatų aprašymas užbaigiamas sakiniu: „Šis testas nėra profesionali diagnostika. Dėl profesionalios diagnostikos kreipkitės į psichologą ar licenzijuotą terapeutą.“  Pajutau nusivylimą. Kokia gi tuomet šio testo prasmė? Bet toliau dar gražiau. Minėtasis Dr. Thomas A. Richardsas teigia, jog terapeutas, teigiantis „Ženk į savo baimes ir jos išnyks“, visiškai nesuvokia jūsų socialinio nerimo dinamikos. Tai kaipgi tada išsirinkti tinkamą terapeutą? Man regis, kad pastarąjį dešimtmetį pasaulyje geometrinės progresijos būdu prisidaugino visokių „ugdančiųjų vadovų“ ir „mokytojų“, tiesiog liepiančių „daryti taip ir taip“ ir tuomet  tau pavyks pasiekti tikslus ir įveikti baimes. Tiesiog išdrįsk įžengti iš komforto į diskomforto zoną, ir viskas bus gerai. Kaip įžengti, jei dar prieš keldamas koją jauti, kad jau kaip mažas vaikas iš baimės apsisiusioji (na, žinoma, perkeltine prasme). Negi žengsi šlapiomis klešnėmis. Na, pasikeisim kelnes ir jau tada… O tada arba kelnės bus ne tos spalvos, arba apskritai įleidžia tik su sijonais… Randame visokių pasiteisinimų, kodėl negalime peržengti tos komforto-diskomforto ribos, nes nerimas ir baimė yra didesni. Baimė būti neigiamai įvertintam ar atstumtam pakužda mintį: „Geriau nedaryti, nei paskui apsijuokti.“

Tayloro Clarko knygoje „Kaip įveikti nerimą, baimę ir stresą“ randu štai tokį nerimo apibrėžimą: „Nerimas yra mąstymo fenomenas, kurio tikslas apsaugoti jus nuo potencialaus pavojaus, su kuriuo galite susidurti ateityje; tai neapčiuopiamas siaubo pojūtis, dažniausiai lydimas nuogąstavimo ir nepagrįsto pesimizmo.“ Įdomu, ką gi mes saugome nuo pavojaus? Juk šventiniame vakarėlyje štai ta nuostabi moteris rankinėje ar tas įdomus vyriškis kišenėje tikrai neslepia pistoleto ir nesiruošia nutraukti mūsų trapios gyvybės (nors ką gali žinoti šiais laikais…). Tolesnė situacijos vakarėlyje baigtis gali būti tokia: 1. Stebime iš tolo, kaip jį/ją užkalbina kita/kitas, ir nekenčiame savęs (ir nuvertiname save). 2. Sakome sau: „Bet juk… namie aš turiu vyrą/žmoną ir nėra šis naujas subjektas jau toks patrauklus (ir nuvertiname ką tik mus sudominusį subjektą). 3. Drebančiomis kinkomis ir prakaituotomis pažastimis einame prie subjekto ir sakome: „Labas.“ 4….Na, kitus variantus susigalvokite patys, remdamiesi savo asmenine patirtimi.

Nerimą sukelia įvairios priežastys. Jos gali būti biologinės, kai sutrinka svarbių hormonų – serotonino, dopamino, noradrenalino – santykis. Gali būti netgi genetinės priežastys, kai su tėvų genais paveldime žemą jautrumo slenkstį dirgikliams. Dažnai priežastys būna ir psichologinės. Prof. Elaine Fox iš Oksfordo universiteto ir prof. Chrisas Beeversas iš Teksaso universiteto Ostine, apžvelgdami savo tyrimus molekulinės psichiatrijos srityje, teigia, kad tie patys genai yra įtraukti ir į depresijos, ir į laimės pojūčio schemas. Dažnai nuo aplinkos poveikio priklauso, kokia kryptimi veiks tie genai. Jūs galite turėti tuos pačius genus, tačiau gyvendami neigiamoje aplinkoje išvystysite neigiamus mąstymo modelius, o palaikančioje aplinkoje išsiugdysite teigiamus mąstymo modelius ir padidinsite psichikos atsparumą.

Klausiu Facebook’o draugų, ar jie nerimauja dėl to, kaip juos įvertins kiti, ir kodėl jiems kitų vertinimas yra toks svarbus (ar nesvarbus). Sulaukiu keleto „Patinka“.

Klausiu Facebook’o draugų, ar jie nerimauja dėl to, kaip juos įvertins kiti, ir kodėl jiems kitų vertinimas yra toks svarbus (ar nesvarbus). Sulaukiu keleto „Patinka“. Tačiau šiuo atveju mano savimeilės tai neglosto, o kelia tik susierzinimą. Ne to tikėjausi. Sulaukiu ir prisipažinimo: „Taip, kartais nerimauju, kaip mane įvertins kiti. Dažniausiai nerimo priežastis būna pasitikėjimo savimi trūkumas.“ Ačiū už atvirumą. Būna, kad ir aš taip jaučiuosi. Žmogaus pasitikėjimas savimi priklauso nuo daugelio veiksnių. Vienas iš svarbiausių – savivertė. Ji lyg koks vidinis barometras reaguoja į nuolat kintančias situacijas. Psichologė dr. Jennifer Crocker iš Socialinių tyrimų Instituto prie Mičigano universiteto, remdamasi daugybe tyrimų, teigia, kad studentai, kurie savo savivertę grindžia išorinių veiksnių įtaka – kokia jų išvaizda, kokie jų akademiniai pasiekimai ir ką apie juos mano kiti žmonės, – jaučia daugiau streso, pykčio, turi daugiau problemų santykiuose bei dažniau vartoja alkoholį, narkotikus ar turi valgymo sutrikimų.

Gyvūnų gyvenime paprasčiau: susitiko Kicius ir Micius daržo gale. Riksmai, klyksmai, šioks toks kailio padraskymas ir reikalas išspręstas. Vedu šunį pasivaikščioti, amsėdamas prilekia kaimynų šunelis, bando įkąsti maniškiui į koją, signalizuodamas: „Ei, kur čia vaikštai.“ Maniškis tuoj parodo, kieno čia gatvė. Žmonių gyvenime viskas vyksta kur kas rafinuočiau. Žvalgausi į kolegas bei pažįstamus, bandydama suvokti, į ką jie reaguoja su nerimu ar baime. Dauguma atvejų visų barometrai reaguoja į situacijas, kurios kelia grėsmę jų poreikiams: saugumui, socialiniam priėmimui ir pripažinimui.  Mums irgi norisi arba pulti ir kąsti, arba pasitraukti pabrukus uodegą. Tačiau vadovo kabinete su kumščiais juk nepulsi – aiškiai gresia jei ne darbo netekimu, tai bent jau vieša pajuoka. O pabėgti trenkus durimis irgi būtų gėdinga. Juolab, kad kitas kolega visai ramiai šnekučiuojasi su vadovu ir grėsmės nemato. Ir čia aš suprantu: kas kelia grėsmę man, kitam yra visiškai rami situacija.

Kodėl žmonių savivertės barometrai skirtingi? Savivertės pamatai padedami ankstyvoje vaikystėje –iki 5 metų. Svarbiausių vaiko poreikių patenkinimas – saugumo jausmo užtikrinimas, galimybė laisvai reikšti savo emocijas, tėvų ir kitų suaugusiųjų pripažinimas – leidžia susiformuoti sveikai savivertei. O jei vaikystėje nuolat girdėjai riksmus ar įtemptą tylą, mama nuolat nerimaudavo, o tu neturėdavai net kam pasiguosti, girdėdavai žodžius: „Savo nuomonę galėsi pareikšti, kai sulauksi 18“? Vaikystėje patirtos situacijos išnyksta, tačiau išlieka emocinė patirtis ir susikurti bendravimo modeliai, ir mes juos perkeliame į savo, suaugusiojo, gyvenimą. Humanistinės psichologijos įkūrėjas Carlas Rogersas savo knygoje „Apie tapimą asmeniu“ rašė: „Nepadės ir tai, jei elgsiuosi lyg visiškai pasitikėčiau savimi, nors iš tiesų būsiu išsigandęs ir sutrikęs. Jei elgiuosi vienaip, o jausiuosi kitaip, tai nepadės užmegzti konstruktyvių santykių su žmogumi.“  Taikliai apie savivertę yra pasakęs vienas sutiktas žmogus: „Jei tavo savivertė žema ir kiti sako, kad tu kinas, tu jiems pritari, nors dėl to išgyveni neigiamus jausmus. O jei tavo savivertė sveika, į kitų nuomonę, kad tu kinas, ramiai atsakai: „Ne, aš japonas.“ Ir jokio nerimo ar baimės.

Gyvenime įvyksta daug įvairių dalykų – gerų ir blogų. Blogieji kažkur nusėda mumyse ir susiformuoja tokia „šūdo pluta“. O mes norime, kad mumyse žydėtų gėlės. Tačiau ant plutos gėlės neauga. Šūdą reikia išarti, kad jis taptų trąša. Ir normalu, kad ariant smirdės.

Darau išvadą, kad jei savivertė pažeista ir tu gyveni apimtas socialinio nerimo, vis dėlto verta pasigydyti. Tik kaip tai padaryti? Viena sutikta  psichoterapeutė kartą pasakė įsimintinus žodžius: „Gyvenime įvyksta daug įvairių dalykų – gerų ir blogų. Blogieji kažkur nusėda mumyse ir susiformuoja tokia „šūdo pluta“. O mes norime, kad mumyse žydėtų gėlės. Tačiau ant plutos gėlės neauga. Šūdą reikia išarti, kad jis taptų trąša. Ir normalu, kad ariant smirdės.“ Kaip, pas ką, su kuo arsite – kiekvieno pasirinkimo reikalas. Svarbu panorėti arti. Nes niekas kitas už jus neišars. Laukas jūsų viduje.

Nerimą jausti normalu ir žmogiška. Kaip teigia dr. Sally Winston, viena iš Nerimo ir streso sutrikimų instituto Merilande, JAV, įkūrėjų, skirtumą tarp normalaus nerimo ir nerimo sutrikimo apibrėžia tuo, kiek kylančios emocijos sukelia kančių ir kiek tai sutrikdo normalų jūsų gyvenimo funkcionavimą. Kaip atskirti? Na, tarkim, jūs labai jaudinatės dėl būsimo pokalbio, kūnas signalizuoja įvairiais simptomais, tačiau jūs vis vien nueinate į pokalbį, ir įtampa atslūgsta. Sutrikimo atveju jūsų nerimas nugali – į pokalbį nenueinate, nes, pavyzdžiui, susergate (arba randate kitą priežastį išvengti nerimą keliančio įvykio). Svarbu pačiam susivokti, kada nerimas jums pradeda trukdyti gyventi ar tampa „nebe norma“. Jei nerimą sukelia konkreti situacija, santykis su vienu žmogumi, nemalonus (jūsų vertinimu) įvykis ir jo metu jūs reaguojate prakaitavimu, drebėjimu ar tankesniu širdies plakimu, tai gali būti normalu. Tačiau jei nerimą kelia visi žmonės, bet kokių santykių užmezgimas, pats gyvenimas… tai gal vis dėlto laikas keisti galvą. Žinoma,  kiaulės galva ne visiems gali patikti. Tai gal keiskime į kokią gražesnę? Man artimas Geštalto terapijos holistinis požiūris į žmogų. Jis teigia, kad žmogus susideda iš penkių pagrindinių tarpusavyje susijusių ir sąveikaujančių dimensijų – fizinės, emocinės, intelektualinės, socialinės ir dvasinės. Pokyčiai vienoje dimensijoje sukelia pokyčius kitoje. Taigi neužteks pakeisti vien galvos… teks pažiūrėti į save kaip į visumą. Ir pažiūrėti ne bet kaip, o kūrybiškai, su savo turima patirtimi.

Mane sujaudino vienos draugės žodžiai: „Jaunystėje (kompleksų ir nepasitikėjimo laikotarpiu) buvo labai svarbu, ką apie tave mano kiti – aplinkiniai, svetimi… Bet kai tau 40+ ir esi nepriklausomas savarankiškas individas su gyvenimiška patirtimi… Man dzin ką galvoja svetimi ir nepažįstami… Bet man svarbu, kaip jaučiasi ir ką mano man svarbūs žmonės: mylimi, artimi, savi. Todėl kad jie rūpi. O man rūpi ne įtikti ir patikti, bet kokią reakciją ir jausmus sukels mano elgesys ar sprendimai mano žmonėms.

Pagaminau vakarienei makaronų su baravykais ir vištiena. Šlerpia vyras makaronus pasimėgaudamas, bet sako: „Labai jau ta višta į dantis lenda.“ Taip, sakau, lenda. Bet, antra vertus, kokia laimė, kad dar turi dantis. „Ir vištienos“,– dar priduria vyras. Jaučiu, kaip nuo to dialogo visos penkios mano dimensijos susijungia ir man tampa ramu.

Leave a Reply

Komentuokite pirmas!

Pranešti apie
avatar
wpDiscuz
mm

Ingrida Osinaitė

Moteris, lektorė, draugė, dukra, žmona. Savęs paieškas pradėjau nuo A.Adlerio psichologijos studijų. Vėliau atradau Geštalto terapiją, bandžiau netradicines praktikas.
Jaučiuosi kaip tekanti upė, gyva ir nuolat kintanti.
Esu gamtos žmogus, mieste dūstu. Patinka gyventi lėtai. Gaminti maistą ir vaišinti. Sodinti gėles ir daržoves. Su šunimis vaikščioti miške. Santykiuose tikiu nuoširdumu ir pokalbiu. Trys žmonės pokalbyje man jau yra daug. Jaučiuosi laiminga, kai girdžiu „Tu mane paskatinai. Tavo dėka aš pradėjau ieškoti, domėtis“. Man įstrigo žodžiai iš filmo „Ana ir karalius“ –“Keliai skirti kelionėms, o ne tikslui pasiekti”. Keliaujame toliau.

Follow us

Don't be shy, get in touch. We love meeting interesting people and making new friends.