Salos

Sielvartas gali būti savanaudiškas

„Kaip tau mano ūsai, Melanie?“– klausdavo mano tėvas, kai pagriebdavau jį pietų po vizito pas gydytoją.

Jam, žinoma, nerūpėjo jo ūsai. Jam rūpėjo, kaip jis atrodo iš šalies. Ar jis vis dar kaip anksčiau – patrauklus, žavingas vyras? Ar būdamas 84-erių yra toks pat charizmatiškas kaip 64-erių? O 44-erių?

„Tėti, man tavo ūsai atrodo puikiai“, – jam sakydavau, ir jis prašydavo palyginti kelis plaukelius.

Jis atsisėsdavo, aš išsitraukdavau savo miniatiūrines žirklutes iš sulankstomo „Victorinox“ šveicariškų peiliukų rinkinio, jis atlošdavo savo žilą galvą, atkišdavo lūpą, ir aš plaukelis po plaukelio lygindavau jo ūsus, tokius kaip Zorbos.

„Taip, Tėti, – jam sakydavau. – Esi gražuoliukas kaip visada. Galėtum turėti kiekvieną moterį.“

Paskutinį kartą, kai kalbėjausi su tėvu, stovėjau jo ligoninės palatos tarpduryje ir spoksojau į jo ūsus. Jis miegojo, kvėpavo kaip visada pastarosiomis savaitėmis – sunkiai, lėtai, ilgai. Jo gydytojai man pasakė, kad jis vėl pasigavo plaučių uždegimą ir šį kartą neišgyvens. Aš stovėjau ir žiūrėjau į jo ūsus. Daugiau nieko negalėjau daryti.

Blyški ranka išlindo iš patalų ir ėmė man moti. Tėčio balti plaukai ir balta oda švytėjo sutemose.

„Tau… noriu… kai… ką… pasakyti“, – jis sunkiai stūmė žodžius.

Aš palinkau prie jo, ir jis lėtai, pasilsėdamas tarp įkvėpimų, man papasakojo savo sapną. Sapne pas jį atvykusi japonė, kad palydėtų į Niujorką, ir parodytų jam jo karstą.

Jis norėjo įsitikinti, kad aš suprantu, – ši moteris jo lauks, ji neketina jo palikti. Ir visai nesvarbu, kad ji atėjo sapne, – ji nebuvo sapnas, ji buvo tikra. Ji jam pasakė, kad nesvarbu, kur jis keliautų, ji seks kartu.

„Ji tikra… – jis kartojo. –Tikra.“

Aš jaučiau, kaip jam svarbu, kad patikėčiau jos tikrumu, kad ji nėra išgalvota.

„Kuo ji vardu, Tėti?“ – aš paklausiau.

„Sa ku ra, – jis lėtai skiemenavo ir pirštu rodė į durų staktą – Štai čia ji.“

Man labai knietėjo viską paneigti. Pasakyti ką nors logiška, pavyzdžiui: „Moteriai neįmanoma būti ant durų staktos.“ Arba kad visa tai – dėl vaistų, čia jie yra vaizdinių kūrėjai.

Tačiau aš nutylėjau.

Tėtis manė, kad ši moteris, tas „kažkas“ – tikras ar netikras, – atėjo būti su juo, kad jis nesijaustų vienišas.

Jis man visada sakė, kad sunkiausia mirties dalis yra atskirumas, vienišumas.

„Aš nebijau mirties, – jis sakė. – Aš bijau vienatvės.“

Jis pasakė, kad ji čia jo laukia nuo šios popietės.

Kai mamai įsišaknijo Alzheimeris, išmokau liautis jai prieštaravusi ir aiškinusi, kaip viskas yra iš tikrųjų. Aš išmokau pritarti. Ir tada jos iškreiptų žodžių bei supainiotų realybių pasaulyje pasiklydęs siaubingas tuščias žvilgsnis atlėgdavo. Taip atsitikdavo, kai ryždavausi žengti į mamos pasaulį, užuot ją traukusi į savąjį. Ji šypsodavosi.

Kai tėtis rodė į ligoninės palatos durų staktą, aš galvojau apie mamą ir jos šypseną. Ir kaip tėtis žiūrėjo į mane iš savo vidinio pasaulio ir kvietė prisijungti prie jo.

Tačiau ne tik jis bijojo. Aš irgi bijojau. Bijojau, kad pritarusi, jog jo Sakura tikra, pasirašysiu leidimą jam visiškai pasinerti į kitą pasaulį, pasaulį su ja, – ir mane palikti.

Aš žiūrėjau į tėčio veidą ir mačiau švytėjimą, kokio anksčiau nebuvo. Aš negalėjau jo atimti dėl savo ramybės. Kaip galiu atimti iš jo Sakurą dėl savanaudiškų priežasčių? Aš negalvojau apie jį kaip apie karinio jūrų laivyno herojų. Nei kaip apie bendruomenės teatro vadovą. Nei kaip apie gyvenimo meilužį. Ar filosofą. Kušetės psichologą. Ar istorijų pasakotoją, tokį pasakotoją, kad nebuvo moters, kuri nebūtų pametusi dėl jo galvos.

Aš galvojau apie save. Apie savo baimes ir savo poreikius.

Aš prisiminiau, kaip meditacijos mokytojas kartą sakė, kad sielvartas gali būti savanaudiškas.

Aš buvau savanaudiška, kai mano tėtis gulėjo mirties patale.

„Aš džiaugiuosi, kad ji ateina tavęs, tėti, – sakiau, ir ašaros riedėjo skruostais. – Aš džiaugiuosi, kad tu nebūsi vienas.“

Ir jis pažvelgė savo pažeidžiamu, trapiu žvilgsniu į mane. Jo akys buvo kupinos dėkingumo.

„Ir aš“, – pasakė jis, liesdamas pirštu viršutinę lūpą.

Amžinas moterų mylėtojas. Pažįstama švieselė blykstelėjo jo akyse.

„Kaip mano ūsai, Melanie?“ – jis paklausė.

„Jie atrodo puikiai, Tėti.“

Jis mirė po 36 valandų. Su nežymia šypsena veide.

http://www.elephantjournal.com/?s=Carmelene+Siani
https://kindnessblog.com/, http://betterafter50.com/
http://thetattooedbuddha.com/and
https://www.facebook.com/StoryBelly/?ref=hl

Leave a Reply

Komentuokite pirmas!

Pranešti apie
avatar
wpDiscuz
mm

Carmelene Melanie Siani

Esu 75-ių metų moteris, kuri pradėjo publikuoti savo rašinius 2015, per savo 73 metų gimtadienį. Aš rašau apie gyvenimą ir jo pamokas, apie viltis ir kryptis. Esu tikra, kad kiekviena pamoka atveria naują kelią, o mūsų visata sudaryta ne iš atomų, bet istorijų.
“Esu laiminga, kad mano istorijas skaitys ne tik Huffington Post, The Reader, Elephant Journal ar Better after 50 auditorija, bet ir “Salų” skaitytojai Lietuvoje. Skaitys kalbantys ir nekalbantys mano gimtąja kalba, bendrins mano prasmes ir galbūt atpažins savąją”.

Follow us

Don't be shy, get in touch. We love meeting interesting people and making new friends.