Salos

Kiek sveria literatūra?

Prisipažinkite – ar kada nors svajojote tapti rašytoju? Ar parašęs kur nors – FB, tinklaraštyje, laiške, spaudos pranešime, jūsų nuomone, genialią mintį, nepagalvojate: „O juk galėčiau pradėti rašyti. Tiek visko mano gyvenime vyko, tiek turiu įvairių patirčių. O ir rašyti moku. Tikrai galėčiau būti rašytoju.

Sveikinu, jeigu dar nerašote. Jeigu dar nesugalvojote įgyvendinti vaikystės svajonės tapti rašytoju. Jeigu nepatikėjote, kad „labai labai norite…“ Juk pastebėjote, kiek daug išleidžiama knygų. Atsirinkti, ką skaityti, yra taip pat sunku, kaip ir parašyti kažką, kas turi svorį, kas liks ne tik šiandien, bet ir rytoj, po metų, po dešimties metų. Pro mūsų akis kasdien praslenka šimtai eilučių. Neteisinga sakyti, kad žmonės neskaito. Jie dar niekada neskaitė daugiau, nei skaito dabar. Pertekliuje gyventi nėra labai lengva, o mums tenka tai daryti kasdien. Tačiau tai, ką dažniausiai skaitome, yra informacija arba tekstai, bet, deja, ne literatūra.

Kai rašai, nes taip jauti (pastebėkite – tai mėgstamiausias naujųjų rašytojų pasiteisinimas), arba kai rašai, nes tai visiems bendražmogiška, tada geriau nerašyti. Tačiau juk žmonės skaito. Ir sako – parašė, it būtų perskaitęs mano mintis. Kaip lengva, kaip paprasta, kaip gražu! Sako – galiu skaityti tai, nes lengva, o gyvenimas ir taip sunkus. Taip ir renkamės – lengvus spektaklius, lengvus filmus, lengvas knygas, lengvas TV programas. Nes nereikia per daug mąstyti, įtempti minčių, nereikia per daug galvoti. Taip ir patys lengvėjame, kartais net prarasdami kritinio mąstymo gebėjimus. Užtat labai miela susitapatinti su rašančiu žmogumi. Todėl ir natūralu, kad dažnam atrodo – būti rašytoju gali kiekvienas. Tokių užgimusių rašytojų ypač daug tarp rašančiųjų vaikams. Dėl to labiausiai ir gaila, nes vaikai dažniausiai renkasi ne patys, jiems padeda išsirinkti suaugusieji. Istorija iš vienos Vilniaus knygų mugės: mergaitė varto mažai spalvotą knygą ir žiūri į mamą tomis gailiomis prašančio vaiko akimis, o mama jai porina: „Kokią čia išsirinkai knygą, juk anava pilna spalvingų, su princesėmis.“

Aš renkuosi skaityti tekstus su svoriu, su gumulais gerklėje, su mintimi.

Aš renkuosi skaityti tekstus su svoriu, su gumulais gerklėje, su mintimi. Arba gražius sakinius, kai skaitydamas gali sužinoti naujų žodžių. Patinka, kai rašytojas turi ką pasakyti daugiau nei aš ir geriau nei aš. Kai jis kalba apie tikrus dalykus, bet nebūtinai apie tuos, kuriuos ir man teko išgyventi. Tik tada galiu tobulėti skaitydama, tik tada užmerkus akis tekstas vis dar lieka su manimi. Sunkūs tekstai, sudėtingi sakiniai, žodžiai, kurie paliečia – štai ko yra pripildytos knygos, kurias mes vadiname literatūra. Kita vertus, ne visada pavyksta perskaityti visa knygą. Niekaip nesugebėjau perskaityti daugiau kaip aštuoniolikos puslapių Abraomo Suckeverio „Iš Vilniaus geto“ (leidykla „Versus Aureus“, 2011) – netilpo nei galvoje, nei kitur viduje tas istorinis žiaurumas ir realybė, su kuria žmonės turėjo gyventi, išgyventi ir likti žmonėmis.

Alano Lightmano knyga „Einšteino sapnai“ (leidykla „Sofoklis“, 2016) yra tinkamas geros literatūros, skaitymo, kai ir protas gauna, ir skaityti malonu, pavyzdys. „O, plona! – sako bičiulė. Kad ploną knygą skaitytum, ji turi būti labai gera.“ Suprantu jos mintį. Kai knygoje tik šimtas puslapių, tu neturi ko atidėlioti, tikėdamasis, kad po puslapio bus geriau. Tu žinai, kad neverta skaityti, jeigu nerandi to kabliuko jau pirmuose puslapiuose. „Tarkim, laikas yra ratas, krypstantis atgal į save. Pasaulis kartojasi, tiksliai, be galo.“ Jeigu mėgstate kapstytis ir jums nuolat kyla klausimų – nesvarbu, ar apie visatą, ar tik apie tai, ką matote aplink save, – turbūt kiekvieno skyriaus, pažymėto data it dienoraštyje, pirmasis sakinys jus nuves iki skyriaus pabaigos. „Man ši knyga atsakė į įvairius klausimus“, – sako kita bičiulė. Tiesa, knyga nėra apie gyvenimo būdą ir neturi tikslo atsakyti į klausimus arba ko nors išmokyti. Alanas Lightmanas yra fizikas, tačiau nuo vaikystės jo gyvenimą šalia mokslo lydėjo ir menas. Jis rašė poeziją ir įrodinėjo fizikos teorijas.  Užsiiminėjo ir dar viena veikla – yra įkūręs nevyriausybinę organizaciją, kurios misija – įkvėpti jaunas moteris lyderes Kambodžoje ir kitose besivystančiose šalyse per mokslą ir švietimą.

Negali būti tiesiog gražus, savimi pasitikintis, juolab fainas, kad gerai rašytum. Norint rašyti, reikia patirties. Įvairios patirties, gyvenimo – jo iššūkių, o kartais turbūt jo ramybės ir tylos. Reikia suktis įvairiuose ratuose, kad galėtum gerai rašyti ir nebūtum užsisukęs tik voverės rate, kai imiesi darytis įdomus tik sau, savo giminaičiams arba dėl to, kad gerai išmanai vadybą. Primityvūs tekstai negali išmokyti daugiau, nei mes jau mokame ir žinome. Kam tada jie mums reikalingi?

Ir pabaigai – vieno eilėraščio ištrauka. Kai Liubov Jakymčiuk skaitė šį eilėraštį festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“, žmonės jos klausėsi tykiai, kai kurie susižvelgami ir tylomis ištardami tai, ką kitas tik nujautė. Tokiomis minutėmis poeziją išgirsti viduje ir nebekyla jokių papildomų klausimų.

o rytą ateina valytoja
prakasa pusnis tarp mūsų
ir aš ilgai ilgai žvelgiu į tavo žalias akis
o tu ilgai ilgai žiūri į mano rudus spenelius
o paskui sakau:
– nusirenkim.
ir nusirengiu paeiliui:
tėtę
senelę
mamą
sesę
o tu paeiliui nusirengi:
mamą
brolį
vaikystės draugą
moterų viliojimo trenerį
ir mes liekame visai visai be nieko
apie tokius sako: nuogi

Liubov Jakymčiuk, iš ukrainiečių kalbos vertė Marius Burokas
Eilėraščio „Apie tokius sako: nuogi“ ištrauka. (Poetinio Druskininkų rudens almanachas, 2016)

Leave a Reply

Komentuokite pirmas!

Pranešti apie
avatar
wpDiscuz
mm

Rūta Elijošaityte-Kaikarė

Literatūra mano gyvenime yra kasdien – įvairiausiais pavidalais. Kai neskaitau, organizuoju festivalius, kai jų neorganizuoju, kalbuosi su tėvais apie knygas ir skaitymą vaikams, kai nesikalbu, rašau apie perskaitytas knygas. O gyvenime, kai viskas aplinkui keičiasi ir pati keičiuosi, labiausiai norisi stabiliai įsispirti į žemę. Visada padeda Lietuvos gamta ir gera literatūra.

Follow us

Don't be shy, get in touch. We love meeting interesting people and making new friends.