Salos

Kiek kainuoja dvasingumas?

Geras klausimas. Ir kaip gerai, kad atėjo laikai, kai nebe gėda jį užduoti. Pamenu, vaikų darželyje suvokusi, kaip greitai bėga laikas, puoliau rinktis sau užsiėmimą „kuo būsiu užaugusi“. Reiklia akimi įvertinusi suaugusiųjų profesijas, sumečiau, kad patiktų būti poete. Tik problemėlė – niekas man negalėjo atsakyti, kiek poetai uždirba. Pinigai – labai svarbus dalykas žmogaus gyvenime, tai daugelis mūsų suprantame jau darželyje. Tačiau metams bėgant pinigų temą apraizgo įtampą keliantis gėdos, godumo, bejėgystės ir pagarbaus virpulio mišinys. O gaila, nes ten kur įtampa, negali būti aiškumo. O jei nėra aiškumo, apie pinigus kalbos irgi negali būti. Todėl klausimą apie dvasingumą ir pinigus siūlau išskaidyti į aiškias dedamąsias.

Jei sumanei tapti dvasingas ir nori sužinoti konkrečiai, kiek pinigų tau kainuos šis projektas, siūlau tokį veiksmų planą. Visų pirma, gerai būtų išsiaiškinti, kas yra dvasingumas ir kam tau jo prireikė. Antra, padės, jei sugalvosi, koks būsi, kai tapsi dvasingas. Ne „geresnis“, „sveikesnis“, „gražesnis“, o koks bus galutinis rezultatas. Surask tokį apibūdinimą, kad tau asmeniškai, kruvinai nuoširdžiai širdis kalatotųsi ir delnai drėktų iš noro tokiam tapti. Ir trečia – jei, žinoma, atsakęs sau į pirmus du klausimus, vis dar norėsi dvasingumo, – teks išsirinkti „paslaugų paketą“.

Man nepatinka žodis „tikslas“. Išgirdusi „turėk tikslą“, „iškelk sau tikslus“, iš karto pajuntu nuovargį, o jau frazė „siek savo tikslų“ akimirksniu mane „išjungia“.

Vienas nuostabus šio laikmečio bruožas yra neribotas informacijos srautas, srūvantis į mus kas akimirką gigabaitais. Jei tau nėra aišku, ko nori iš gyvenimo, šis srautas tave blaškys taškys it vienišą kojinę skalbyklėje. Bet jei tau bus aišku, ko nori, bet taip, kaip sakiau – kad širdis kalatotųsi ir delnai drėktų, – tada šį srautą galėsi pasibalnoti ir joti ten, kur nori. Ir greičiausiai nujosi. Sąlyga „kad širdis kalatotųsi ir delnai drėktų“ būtina, nes prieš stiprią srovę turi stoti su didele jėga, kurią suteikia tik didelis noras. Man nepatinka žodis „tikslas“. Išgirdusi „turėk tikslą“, „iškelk sau tikslus“, iš karto pajuntu nuovargį, o jau frazė „siek savo tikslų“ akimirksniu mane „išjungia“. Juk ne visada reikia veikti–dirbti–siekti it kokiai voverei, reikia ir pabūti ramiai, tyliai, sukaupti apsauginį riebalinį sluoksnelį prieš aktyvaus sezono pradžią, pablizginti kailiuką. Jei pasidarys aišku, tu nepražiopsosi, nepavargsi.

Taigi, kas yra tas dvasingumas? Galite turėti šimtus tūkstančių savo abstrakčių nuomonių, kurios nutolina šį reiškinį iki nepasiekiamo dangaus ir palieka neišpildomų svajonių karalystėje. Tai jūsų teisė. Man patinka, kai geri dalykai būna kuo arčiau ir kuo aiškesni. Dzenbudizme ir advaitoje dvasingumas apibūdinamas kažkaip panašiai: dvasingumas yra žmogaus atsakymas sau į klausimą „Kas aš esu?“. Čia žodis „atsakymas“ yra veiksmažodinis daiktavardis – atsakymo aiškėjimo tavo sąmonėje procesas, kai aiškėja, aiškėja, aiškėja ir… išaiškėja supratimas, kas aš esu. Tai patyrimas – asmeniškas, autentiškas. Prisimenu pasakojimą, kaip žurnalistas kalbino labai daug atsitiktinių žmonių apie tai, kas yra baisiausia pasaulyje. Sutikęs oro uoste budistų vienuolį, jis entuziastingai uždavė jam klausimą, ir šis ramiai atsakė, jog visų bėdų šaltinis yra žmogaus nežinojimas, kas jis iš tiesų yra. Juk logiška, kad tik sužinojęs, kas esi, gali ramiai sau organizuotis gyvenimą taip, kaip TAU patinka. Juk nežinodamas, kas esi, negyvensi SAVO gyvenimo – tau teks išsirinkti gyvenimą, kurį tau pasiūlys kiti. Tai štai. Visa kita veikla, nesusijusi su šia paieška, nėra laikoma dvasiniu keliu.

Taigi, jei tvirtai ir aiškiai jauti, kad nenori nieko kita, tik sužinoti, kas iš tiesų esi, kad tau neberūpi jokie kiti dalykai gyvenime – nei tau laimės reikia, nei šeimos nori, nei meilių-seilių, nei nuotykių, kelionių, nei karjeros, nei milijonų, gali sutaupyti be galo daug: pakaks paklausyti kelių nemokamų satsangų įrašų jutūbėj, nueiti į vieną kitą „gyvą“ susitikimą su nušvitusiuoju, na, gal nuvykti į kokią kaimyninę šalį pas tokį žmogų ir voilá. Išnyksta bet koks iliuzinis „aš“, lieki tik tu ir nieko daugiau, ir ieškoti nieko nebenori. Jauti pilnatvę ir nebesipriešini niekam gyvenime. Bet jei atsakymas tau ilgai nenušvinta ir tu vis dar ieškai žibučių (nesakysiu kur), tada einam toliau, bet bus brangiau.

Daug pinigų sutaupyti padeda nuoširdus atsakymas į klausimą, kuriems galams tau prireikė dvasingumo.

Daug pinigų sutaupyti padeda nuoširdus atsakymas į klausimą, kuriems galams tau prireikė dvasingumo. Jei turi problemų su antrąja puse, vaikais, pinigais, sveikata, trokšti saviraiškos ar tiesiog nori žemiškos laimės, ekonomiškiau ir efektyviau bus atidžiau pažvelgti į savo problemas ir akimis, ir širdimi ir įvertinti, kaip gali jas pataisyti. O tada reikia imtis veiklos. Galbūt tau padės geras ugdantysis vadovas, gal sporto tau reikia, gal įsiklausyti į vyro/žmonos, vaikų, o gal ir tėvų gyvenimą. Gal joga tau bus smagu, gal bėgimas vakarais, gal sekso tau reikia gero, o gal pailsėti, pasigydyti. Tiesiog atsimerk. Galbūt pamatysi, kad kai ko pataisyti nebegalima ir reikia tiesiog priimti visa tai, kas yra. Gal taisydamas kažkurią vieną sritį nejučia pakeisi visą savo gyvenimą. Bet kuriuo atveju tu įgysi autentiškos patirties ir tai užpildys tavo širdį. Čia išlaidos – gyvenimiškos, tai nėra dvasinis kelias, bet ne mažiau vertingas ir suteikiantis daug puikių išgyvenimų.

Jei esi moteris ir spręsdama bėdas jau esi įsisukusi į vadinamąsias dvasines praktikas bei seminarus, tada išlaidų bus daug ir jos nežinia kada baigsis, nes greičiausiai jau susiradai draugių bendraminčių, jau ir tradicijos randasi, gyvenimo būdas formuojasi (meilės erdvės formuotojų bendruomenės, protėvių sekėjos, vedinės moterys, šviesos karės-vegetarės ir t. t.). Šioje stadijoje išlaidų būna tiek, kiek gauni pajamų – kiekvienos veikla atitinka jos pajamas. Kai kurioms pakanka vietos užsiėmimų, seminarų, o kai kurios traukia į užjūrio rytus, stovyklas, pas užsieniečius mokytojus. Yra nemenka grupė moterų, kurios tokioje veikloje randa nusiraminimą, nors ji trunka dešimtmečius, bet tai yra jų teisė. Tačiau problemos niekur nedingsta, ir tai yra tiesa.

Gali būti, kad suvokei, jog nori įgyti galių – burti, išmokti aiškiaregystės, aiškiagirdystės ir kitokių tikrovės manipuliacijos metodų. Tai irgi tavo teisė. Susirandi mokytoją, kuris tau prie širdies, ir pirmyn. Paprastai tai kainuoja daug. Toks paskutinio Rusijos „Ekstrasensų mūšio“ nugalėtojas svamis Daši – įspūdingas vyriokas, tikrai nėr ką sakyti – prisipažino, kad Ošo centre, Indijoje, per daugybę metų išleido daugiau nei 50 000 dolerių, o tai XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje buvo labai dideli pinigai. Bet jis tikslingai mokėsi. Dabar jis neatsigina brangiai jam mokančių klientų, veda seminarus, gyvena turtingai ir įdomiai. Ir negaliu teigti, jog jis įgijo tik galių ir nenuėjo viso dvasinio kelio iki pabaigos.

Žinoma, mano asmeninė nuomonė nė grašio neverta, todėl pateiksiu pavyzdį iš Sidhartos Gautamos, Budos, dvasingo gyvenimo. Gimęs karališkoje šeimoje, princas Sidharta paliko gražų turtingą gyvenimą, labai mylimą jauną žmoną ir mažą sūnelį ir išėjo ieškoti išsivadavimo iš kančių. Jis neieškojo paties dvasingumo, jam reikėjo labai aiškaus dalyko – išsivaduoti iš kančių – mirties, ligų, skausmo. Be to, jam buvo toli gražu nenusispjauti į žmones, jam to reikėjo ne tik dėl savęs – jis labai, kruvinai nuoširdžiai, kad net širdis kalatojosi ir delnai prakaitavo, norėjo surasti išsivadavimo kelią ir juo dalintis su visais. Jis nuėjo pas pirmą savo mokytoją. Per kelis mėnesius išmoko visko, ko tas mokytojas mokė – nebe šio pasaulio būsenų – beribės erdvės ir beribės sąmonės būsenų. Tačiau jis matė ir jautė, kad tai neišvaduoja. Atsisveikinęs su pirmuoju,  ėjo pas antrą. Ten per penkiolika dienų pasiekė samadhi – būseną, kai nėra nei suvokimo, nei nesuvokimo. Tie du mokytojai buvo geriausi ir garsiausi to krašto mokytojai, bet Sidharta aiškiai jautė, kad tai nėra laisvė. Jis nusprendė medituoti vienas marindamas kūną – meditavo pačiose baisiausiose vietose, džiunglėse, kapinynuose. Suvokęs, kad kūnas ir protas yra viena, jis liovėsi marinęs save badu, jo meditacija įgijo lengvumo ir džiugesio. Neilgai trukus jis pasiekė visišką nušvitimą – būseną, kai tikrovė išgyvenama tiesiogiai. Jam paaiškėjo, kas yra ir kas nėra „aš“, suprato, jog visų kančių priežastis yra nežinojimas, kas iš tiesų yra ir ko nėra.

Visoje Sidhartos nušvitimo istorijoje nė sykio nesuskambėjo monetos, nesušlamėjo šlamantys.

Visoje Sidhartos nušvitimo istorijoje nė sykio nesuskambėjo monetos, nesušlamėjo šlamantys. Jis maitinosi tuo, ką rasdavo miške ar gaudavo išmaldos. Rūbų irgi nepirko. Kartą apsisiautė medžiaga, nuimta nuo išbrinkusio moters lavono. Tai ne mitas ir ne pasaka. Jis žinojo, ko nori ir kodėl, jis ryžosi suabejoti šventaisiais raštais – vedomis, nepasitenkino pusiaukele ir gana greit pasiekė savo. Ar galima sakyti, kad dvasingumas jam atsiėjo pigiai? Na, ne. Atrodo, dvasingumas – labai brangi prekė, kuriai pinigų nepakanka. O štai dvasingumo žaidimai – prieinami, bet kainuoja labai daug pinigų.

Pasak budistų, mumyse visuose miega Buda, trokštantis pabusti. Laikai dabar kitokie nei Sidhartos, mokytojų daug, galimybių daug, ir pinigai čia gali padėti – nereikia jų nuvertinti. Jūsų Buda gali pabusti greičiau, jei būsite paprastesni, sąžiningesni ir reiklesni sau ir kitiems – jei einate į seminarą ar kokį kitą užsiėmimą, verta pasidomėti, ką konkrečiai jis gali suteikti jums mainais už jūsų pinigus, ko konkrečiai išmoksite, ką sužinosite, kurlink jus tai ves, – ir jei negaunate to, kas buvo žadėta, turite teisę prašyti grąžinti pinigus. Nepralošite, jei gerai pagalvosite, už ką mokate ir kiek laiko tam skiriate. Neverta ilgai svaigintis abstrakčiomis idėjomis, tiksliau sakant, bus geriau, jei tos idėjos jums įgaus konkretų pavidalą, vaizdinį, jausmą. Mūsų idėjos, gyvenimas, norai, laikas, galimybės, pinigai visada yra konkretūs.

Leave a Reply

Komentuokite pirmas!

Pranešti apie
avatar
wpDiscuz
mm

Egidija Tučkuvienė

Egidija nelabai jau ir Tučkuvienė. Kažkada baigiau tais laikais laikytą aukštu mokslą. Duonai užsidirbu vertėjaudama. Gerai padirbėjus kartais ir sviestui užtenka. Mano pašaukimas – gyvenimo gyventoja ir stebėtoja. Jei atvirai, kuo ilgiau gyvenu, tuo mažiau apie save žinau. O tos nuotrupos, kurias iš tiesų sužinau apie save, toli gražu nėra tokios, kurias žmonės sako apie save kitiems, norėdami patikti. Gyvenimo credo – Tiesa išlaisvina. Pradėdama auklėjamąją paskaitą dukroms, visada primenu: „Prie švento Petro vartų visi stosim po vieną.“ Šia optimistine gaida ir baigiu.

Follow us

Don't be shy, get in touch. We love meeting interesting people and making new friends.