Salos

Ko paaugliams iš mūsų reikia labiausiai

„Savo pirmus keturis vaikus auginau mokyklinės disciplinos dvasia. Jie nieko neišmoko, išskyrus saugotis peršalimų, nekosėti, klausytis, nepriešgyniauti. Savo anūkes auginu nuo jų kūdikystės, dabar joms jau 12 ir 13. Jų nedrausminu, nepamokslauju. Man svarbiau ryšys ir pokalbiai. Kaip yra… taip gerai.“
Marcea Stone Pugliese

Jau buvo vidurdienis, o mano 12-metė dukra vis dar nebuvo atsikėlusi. Kaip ji gali taip ilgai miegoti? Gal ji serga? Koma? Kas atsitiko? 

Prieš kelias dienas per vadinamąjį „smagų pasivažinėjimą“ ji sumaitojo šeimos automobilį – priekinis stiklas pažiro į šipulius. Laimė, pati liko gyva.

Mes buvome apimti nevilties, nežinojome, ką daryti, kaip reaguoti. Skaitėme moralus ir įsivaizdavome, kad auklėjame.

Jaučiausi siaubingai, savigrauža baigė suėsti – kokia aš motina! Jos autonuotykis buvo vienas iš virtinės paaugliškų maištų. Jau atrodė, kad galutinai prarandu ryšį su dukra.

Viena draugė mėgino raminti, sakė, „tai tebuvo klaida“, ir aš tai girdėdama siutau dar labiau.

„Klaida?!“ – netvėriau savo kailyje. Jaučiausi įkaite, gyvenimą maitojo maža mergaitė, kuri mano akyse virto laukiniu, piktu nepažįstamuoju.

Kas ne taip? Juk pati pasižadėjau, kad kitaip elgsiuosi, kitaip reaguosiu nei mano tėvai. Prisiekiau, kad būsiu tobula motina. Kaip čia taip ­– mano mieloji 12-os metų atžala mane taip išveda iš kantrybės, kad aš išduodu pati save?

„Man labai gaila, – sakiau savo draugei. – Bet ji turi atsakyti už savo veiksmus.“

Nuo šios istorijos prabėgo daugybė metų, ir aš spėjau susivokti, kad drausminimai, moralizavimai nieko neišmoko. Atimti telefoną ar neduoti mašinos? Kvaila, niekur neveda.

Šiandien suvokiu, kad pats gyvenimas yra nesibaigiančios pamokos: išmokti stebėti, kaip vaikai daro klaidų, yra ne tik sunkiausia, bet ir svarbiausia pamoka.

„Jei (vaikai) nedaro klaidų, jie nieko neišmoksta.“ Jim Fitzgerald

Paauglystė – tai iššūkių ir nerimo laikas, kuriuo paaugliams labai svarbu jaustis suprastiems. Jausti savo tėvų palaikymą be jokio teismo. Jausti, kad šeima yra saugus rojus, kuriame galima išlieti savo emocijas.

Paaugliams nereikia drausminančių pastabų, iš jų nieko gero nebus – tik priešiškumas, susvetimėjimas ir neigiamos emocijos.

Pastabos neveiksmingos.

Tėvai, kurie stoja į kovą su savo vaikais, pralaimi visada.

Galiausiai nusprendžiau daugiau nelaukti ir nuėjau į dukros kambarį pažiūrėti, kaip ji.

Tyliai pravėriau duris ir kyštelėjau galvą. Niekada nepamiršiu, ką pamačiau: tuščią lovą ir pro atvirą langą vėjo plaikstomas baltas užuolaidas.

Eik velniop, mamyte!

Žinutę gavau. Man reikėjo pagalbos.

„Kai vaikai bręsta, mums patiems irgi reikia bręsti. Jeigu pirmi savęs nesutramdysime, tai ką gebėsime perduoti savo vaikams?“ Jim Fitzgerald

Aš daug ką intuityviai pajutau, įsisąmoninau apie savo dukrą, jos paauglišką maištą ir brendimą. Tačiau svarbiausia – ką sužinojau apie save ir kaip išmokau reaguoti į jos egzistencinį nerimą. Juk bendravimas – dviejų šokis, net jeigu tas šokis yra kova.

Ne tik mano dukra darė klaidų. Aš irgi jų dariau daugybę. Viskas pradėjo keistis, kai prisiėmiau atsakomybę už savąsias ir suvokiau, kad pirmiausia turiu pradėti nuo savęs.

Aš pradėjau siųsti kitus signalus, ir mano dukra ėmė reaguoti kitaip. Mano užsispyręs, nesukalbamas ir piktas paauglys virto nepriklausoma, protinga, žavia jauna moterimi, su kuria buvo galima kurti smagius, pagarbius ir meilės kupinus santykius.

Dalinuosi taisyklėmis, kurios man padėjo:

  • Nieko nepriimti asmeniškai.
  • Klaidas matyti tiesiog kaip klaidas, o ne kaip slaptą ginklą prieš tave.
  • Nesitikėti tobulumo.
  • Sunerimti, jei vaikas nedaro klaidų.
  • Su meile išklausyti paauglio kovas ir sunkumus žengiant pirmus žingsnius į suaugusiųjų pasaulį.
  • Padėti vaikui pamatyti klaidų pasekmes ir pasišnekėti, ar šios pasekmės yra būtent tai, ko atžala nori.
  • Susivokti, kad savo vaikui esi ne teisėjas, o vadovas, mentorius, palaikantis asmuo ir asmens sargybinis.
  • Suprasti, kad paaugliai vadovaujasi emocijomis ir instinktais labiau nei protu, užsispyrimu ar nepagarba tėvams.
  • Liautis kaltinus vaiką (ar save) ir pradėti pokyčius nuo savęs.

„Mes turime tik pradinius įrankius. Jei ketiname statyti namą, o griebiamės netinkamų įrankių,  galime priskaldyti malkų. Vaikus auklėti – kaip namą statyti. Galvoje turime galutinio produkto įsivaizdavimą ir kažkieno paliktų įrankių rinkinėlį. Kai pradedame statyti ir dėlioti dalių mozaiką, iš pradžių tarsi neblogai sekasi. Tačiau kai ateina laikas kelti kaminus, tiesti elektros tinklus ar stogą dengti, pasirodo, kad įgūdžių nėra, ir mes pradedame klysti…“ Kat Kennerr

http://www.elephantjournal.com/?s=Carmelene+Siani
https://kindnessblog.com/, http://betterafter50.com/
http://thetattooedbuddha.com/and
https://www.facebook.com/StoryBelly/?ref=hl

Leave a Reply

1 Komentaras on "Ko paaugliams iš mūsų reikia labiausiai"

Pranešti apie
avatar
Rūšiuoti pagal:   Naujausi | Seniausi | Geriausiai įvertinti
Vida
Svečias

Mano dukrai beveik 12, kartais jauciuosi beviltiskai….dekoju uz straipsni,paciu laiku ji perskaiciau:)

wpDiscuz
mm

Carmelene Melanie Siani

Esu 75-ių metų moteris, kuri pradėjo publikuoti savo rašinius 2015, per savo 73 metų gimtadienį. Aš rašau apie gyvenimą ir jo pamokas, apie viltis ir kryptis. Esu tikra, kad kiekviena pamoka atveria naują kelią, o mūsų visata sudaryta ne iš atomų, bet istorijų.
“Esu laiminga, kad mano istorijas skaitys ne tik Huffington Post, The Reader, Elephant Journal ar Better after 50 auditorija, bet ir “Salų” skaitytojai Lietuvoje. Skaitys kalbantys ir nekalbantys mano gimtąja kalba, bendrins mano prasmes ir galbūt atpažins savąją”.

Follow us

Don't be shy, get in touch. We love meeting interesting people and making new friends.