Salos

Man 50 plius ir man dzin

Man prireikė laiko priimti, kad aš nežinau, kur einu ir kas bus toliau. Man prireikė daugybės metų, kol išmokau nebijoti, nesigėdyti ir pamilti nežinomybę. Man prireikė nugyventi pusę amžiaus, kol susivokiau, kad gražiausias gyvenimo skrydis įmanomas tik tuomet, kai priimi, jog tegu – krypties nežinai, kompaso nėra, o kelio nepaklausi, nes nežinai, ko ieškai. Žemės nematai po kojomis, virš tavęs tik dangus, o tu vis tiek atsipalaiduoji ir atsiduodi vėjui. Nėra būtina žinoti, kur skrendi. Svarbiausia – skleisti sparnus. Be kūno, minčių ir emocijų įtampos. Tu gali nežinoti, kas tavęs laukia, kas tau nutiks.

Jei moki atsipalaiduoti, kol skleidi sparnus, tol vėjas neš tave.

Prancūzai sako, kad gyvenimas prasideda nuo 50, o pasitenkinimas gyvenimu ateina dar vėliau, po 60-ies.

Mano pačios gyvenimas nuo penkiasdešimties apsivertė negrįžtamai. Nepaisant visų finansinių praradimų ir nesusapnuotų posūkių, nuo vaikystės persekiojęs nerimo jausmas ėmė ir atsitraukė. Į jo vietą atėjo pofigizmas, ir aš toliau įžūlėju. Ir kai bendrauju su naujo amžiaus marketingistais, kurie į mane žiūri kaip į dinozaurą, šypsausi ir kaip maldą kartoju – “o man dzin”.

Mano transformacija nieko naujo neįrodo: daugybė mokslinių tyrimų šiapus ir anapus jau seniai patvirtino, kad laimės koeficientas mažėja nuo paauglystės ir prieš keturiasdešimt ar penkiasdešimt susitraukia iki špygutės. O paskui – jeigu paskui būna – stebuklingai atsigauna.

Anksčiau vyravo nuomonė, kad gyvenimo kreivė panaši į kalną – lėtas kilimas, staigus nusileidimas ir – viso gero.

XVI – XVII amžiuje vyravo nuomonė, kad gyvenimo kreivė panaši į kalną – lėtas kilimas, staigus nusileidimas ir – viso gero. Tas “viso gero” matyt nelabai tenkino naujojo amžiaus specialistus. Jie apvertė kalniuką, suformavo “U” formos kreivę. Tokiu būdu paprotino visuomenę, kad 45-50- mečiai yra patys nelaimingiausi, o laimės amžius prasideda po 60-ies. Kuo ilgiau gyvename, tuo esame labiau patenkinti gyvenimu. Ir tas pasitenkinimas prasideda po balzakinio amžiaus.

Balzako amžiaus terminas atsirado XIX a. viduryje, jį įkvėpė O.Balzako romanas “Trisdešimties metų moteris”. Balzako moteris – tai  nepriklausoma, savimi pasitikinti, žydinti, seksualiai aktyvi,  itin vyrų geidžiama moteris. XX a. pabaigoje “balzako” amžius sulėtino žingsnius ir atitolo iki 40-45 metų, o šiandien jau kėsinasi į 50 plius.

Šiuo metu vyresnių kaip 60 metų žmonių – 12 procentų pasaulio. Prognozuojama, kad 2050-aisiais, jei jokių kataklizmų neįvyks, jų padaugės iki 22 procentų: nuo 900 milijonų dabar – iki dviejų milijardų rytoj.

Mano vaikystėje kai kurie trisdešimtmečiai atrodė vyresni, nei šiandienos penkiasdešimtmečiai. Kai mano tėvams sukako po 50, jie man atrodė senyvo amžiaus žmonės. Mano tėvai nerūkė ir nevartojo alkoholio, todėl esu labai skeptiška, kai jaunatviška išvaizda siejama tiesiog su sveika gyvensena, o senyva – su žalingais įpročiais. Manau, kad daugiausia lemia, kaip komfortiškai mes suvokiame savo amžių, kokio amžiaus patys jaučiamės. Ir kaip atrodo, kokių pažiūrų visuomenė, kurioje gyvename.

  • “Dešimties mes žaisti tenorime.
  • Dvidešimties mes vis dar išdykę.
  • Trisdešimties mes konkuruojame dėl įtakos sferos, mes pasikeliame.
  • Arčiau keturiasdešimties mes pradedame rimti.
  • Penkiasdešimties mes neigiame realybę.
  • Nuo šešiasdešimties mes ieškome aiškumo.” – Autorius nežinomas

Jei vakarykščiai keturiasdešimt – tai šiandienos dvidešimt, praeitų amžių šešiasdešimt – čia ir dabar keturiasdešimt, tai kuo bus naujieji 80, jei mes gyvensime 120 metų?

Klasiokų susitikimai yra negailestinga “kaip kas paseno” ekspozicija. Jei mokyklos laikais visi atrodome daugiau mažiau pagal pasą, tai po 10 metų viskas keičiasi. Vieni lieka užsikonservavę stangrūs agurkėliai, o kiti bac ir – išklera, pasensta dvigubai. Galvoju, kad gerai būtų apdrausti visus jubiliejinius susitikimus po mokyklos baigimo. Ir ne tik dėl grėsmės apsipažinti, kai vienoje krūvoje sueina to paties amžiaus jaunuoliai ir seniai. Kažkieno juk gali ir širdis supykti.

Skaičiai gąsdina, nepavaldumas amžiui įkvepia. Sveikas nebūtinai jaunas, jaunas ir sveikas nebūtinai ilgaamžis. Labai norisi tikėti, kad mes atrodome taip, kaip nusipelnėme, tačiau sveikas protas raukosi. Vieniems metai dovanoja raukšles, kitiems patirtį ir išmintį. Su amžiumi hormonai rimsta, menopauzės baigėsi, silpsta poreikis konkuruoti dėl patino ar patelės dėmesio. Nelieka poreikio draskytis, kad tavo žodis būtinai paskutinis ir – nerimas tirpsta, autoritetų baimė išeina, pasitikėjimas savimi auga.

Metų skaičiams didėjant mes galime neigti amžių arba priimti ir judėti toliau. Jeigu neigsime ir toliau stengsimės gyventi kaip anksčiau, kai buvome keturiasdešimties ar net trisdešimties, mes vieną dieną graudžiai kapituliuosime senatvės akistatoje. O jeigu priimsime, įsisąmoninsime savąjį mirtingumą – tapsime pakantesni, daugiau nerūpės užmušti už neišplautus indus ar nenuleistą klozeto dangtį. Sako, senelių ir anūkų abipusį ryšį telkia bendras priešas. Tačiau viskas kur kas proziškiau: savo anūkus mylime kitaip negu savo vaikus, nes pagaliau suvokiame, kad auklėjimas nėra disciplinos ugdymas. Auklėjimas – tai besąlygiškos meilės rodymas ir leidimas mokytis iš savo klaidų.

Daugelis penkiasdešimtmečių ir vyresnių bendrina pojūtį, kad gyvenime kažkas baigėsi, o kažkas dar neprasidėjo. Tačiau tikrai būtinai prasidės. Taip gyvenime atsiranda pertrauka, pauzė, kuri gali trukti labai ilgai. Kartais iki pat mirties.

Taip, amžius ne visiems atneša laimės. Gerai tiems, kuriems pasisekė sukurti gerbūvį iki 60 plius ir toliau gali dirbti ne dėl pinigų, o tiesiog formos palaikymui ir žmonijos labui. Tačiau mūsų šalyje nėra vietos senukams: šiandien Lietuvoje virš 200 tūkstančių pensijinio amžiaus žmonių gyvena už skurdo ribos. Pagal pensijų dydį Lietuva užima trečią iš galo vietą Europos Sąjungos gyventojų tarpe.

Dažnai savęs klausiu, kur ta demarkacinė linija, skirianti jauną ir seną? Pažįstu dvidešimtmečių, kurie jaučiasi seniais ir aštuoniasdešimtmečių, kurie bėga maratonus. Turbūt kiekvienas turi savo amžių, su kuriuo save asocijuoja. Man ilgai buvo 28-i, o šiandien jau arčiau 34. Pirmą kartą akistatą su paso amžiumi turėjau, kai laukiausi trečiojo ir artėjau prie keturiasdešimt. Nugirdau, kaip ginekologė kalbėjo apie senyvo amžiaus gimdyvę ir negalėjau patikėti, kad tai apie mane.

Tokių kaip mes daugiausia muziejuose, valstybinėse poliklinikose ir, žinoma, laidotuvėse.

Amžiaus temą prisimenu viešuose susibūrimuose – kine, teatre, mugėse, kavinėse, – kai susigriebiu, kad mes su vyru priklausome mažumai – plius amžiaus grupei. Tokių kaip mes daugiausia muziejuose, valstybinėse poliklinikose ir, žinoma, laidotuvėse. Tačiau užsieniuose vaizdelis keičiasi ir tai teikia vilties.

Man vis dar patinka mano amžius (Įdomu, ar kada liausis?). Taip, aš sau nebegaliu leisti neišsimiegojimo prabangos ir turiu griežčiau kontroliuoti, ko akys nori. Tačiau dėka jogos mano dabartinis kūnas tapo lankstesnis, nei buvo dvidešimties. O meditacijomis ir kvėpavimo technikomis išlavinau nepalyginamai geresnį gebėjimą koncentruotis, nei jaunystėje. Jau lioviausi graužtis, kad į jogą atėjau taip vėlai: tegu šiame gyvenime nušvisti nesuspėsiu, tačiau kaip gera praktikuoti nesiparinimą dėl niekų! Kol kas savo “dzin” praktikomis nepavyksta dalintis su bendraamžiais: Lietuvoje pagrindinė jogos auditorija jauna, mano jogos lankytojų amžius 25-40 metų.

Kūnas kaip kompiuteris, kuriam su amžiumi reikia daugiau priežiūros, kapitalinio remonto. Tačiau fiziniai suvaržymai proto netrikdo, priešingai – mes patiriame daugiau laisvės. Amžius išgrynina, kas tikra, o kurie vaidmenys atgyvenę. Vienos šeimos išyra, kai vaikai užauga, kitos džiaugiasi, kad atėjo laikas mėgautis gyvenimu dviese. Mes su vyru toliau planuojame, kur ir kaip keliausime, ko mokysimės, apie ką rašysime. Mes kiekvieną dieną prisimename, jog laikas tiksi ir atidėlioti nevalia. Ypač, kai sutinkame griuvenomis virtusius bendraamžius, kurie sau leido nieko darymą, nusprendę, kad nusipelnė poilsio. Žmogaus organizmas sutvertas gudriai: nuolat prašo poilsio, tačiau jeigu jam leisime pasiduoti tinguliui – kaip mat įsijungs susinaikinimo režimas.

Vieniems gyvenimas po penkiasdešimt baigiasi, kitiems prasideda.

Vieniems gyvenimas po penkiasdešimt baigiasi, kitiems prasideda. Galima gyventi praeities nuopelnais, o galima ruoštis naujiems žygiams. “Ruošimasis” – tai ne apie pritūpimus, stiliaus pokyčius, gurmaniškus receptus ar savęs varžymus. Toks “ruošimasis” yra dzin. O ne dzin – nuolat daryti kažką naujo.

Dzin būsena – tai virsmas Tikru. “Tai nesigauna greitai. Virsmas užtrunka. Jis sunkiai pavyksta tiems, kurie lengvai palūžta ir pasiduoda. Ar aštriabriauniams, kietiems, bijantiems pokyčių. Ar tiems, kurie labai trapūs ir juos reikia globoti.

Paprastai, tuo laiku, kai tampi Tikru, tavo kailiukas praretėja, išsišeria, akys įkrenta, sąnariai sudyla, ir tu tampi baisulingai panešiotas. Tačiau tai visiškai nesvarbu, nes Tikras negali būti nepatrauklus, negražus, neįdomus ar senas. Nebent tik tiems, kurie dar nieko nesuprato gyvenime. “ (pagal Margery Williams Bianco)

Kviečiame dalintis savo tikromis istorijomis:
1. Kaip ir kada pamilau nežinomybę.
2. Kaip ir ko naujo išmokau, nuveikiau, pasiekiau, suvokiau, atsipalaidavau po ** metų.
3. Nėro to blogo, kas neišeitų į gerą.

Leave a Reply

8 Komentarai on "Man 50 plius ir man dzin"

Pranešti apie
avatar
Rūšiuoti pagal:   Naujausi | Seniausi | Geriausiai įvertinti
Danutė
Svečias
Nuostabu. Pasirašau po kiekvienu žodžiu. Vakar radau šį straipsnį FB. Kaip aš pasiilgau Jūsų, Eva. Iškart prisiminiau, kaip pasirodė jūsų žurnalas „Ieva”. Aš laukiausi ir vis vaikščiojau po centrą, senamiestį, ieškodama automobilio, kuris prekiavo šiuo žurnalu. Jis buvo kitoks, apie kitokią moterį, nei mums kalė į galvą sovietmečiu. Be galo smagu buvo skaityti šį straipsnį ir suvokti, kad jau esi atradusi jame išdėstytas tiesas. Labai gera buvo atrasti šį puslapį – „Salos“. Kaip turime mokėti priimti naują žmogų savo gyvenime, taip turime išmokti priimti ir adekvačiai suvokti save bet kuriame amžiuje. Kiekvienas gyvenimo tarpsnis yra nuostabus ir įdomus. O gyvenimas… Daugiau »
stanislava
Svečias

Eva, ne jūs viena taip jaučiatės aš tai jau gerokai anksčiau pajutau ta patį. Man dabar jau šešiašdešimt ir man dzin. Mano sveikata gera ir aš džiaugiausi kiekviena gyvenimo akimirka, Kiekvienam iš mūsų tikriausiai yra savas laikas tik ne visi tai supranta.

Daiva
Svečias

Pritariu simtu procentu esu panasaus amziaus mano pokyciai prasidėjo 30 dziaugiuos gyvenimu ir aplinkiniu komplimentais linkiu visiems rasti laiko sau ir ramybei

Vladas Pranevičius
Svečias

„Juk tiesa, kad – tiek terapijoje, tiek ir gyvenime – mes pasiekiame tam tikrą etapą, kai svarbiausi mūsų poreikiai iš esmės yra patenkinti ir jie mūsų nebevaldo, kad „nėra priežasčių“ ta prasme, jog priežastys nustoja savo svarbos. Viena vertus, konfliktas patenka į aklavietę ir apima nuobodulys, kita vertus, žmogus atsiveria naujoms galimybėms, pagilėja sąmonė, jis gali pasirinkti naujus gyvenimo būdus ir jiems įsipareigoti.“(p.113) Rollo May, Meilė ir valia, Vaga, Vilnius 2010.

Paskutinė Rolo Mėjaus mintis, deja, galioja ne visiems. Dauguma, pasak gyvojo klasiko Erlicko, „taip ir žūsta proceso metu“:)

Jūratė
Svečias

Puiku! As jauciuosi taip pat!
Man 50+ ir mano jogos trenere mano kad aš už ją jaunesnė ir vis skatina daryti daugiau…Chi chi! O aš jai nieko nesakysiu…
Gyvenimas nuostabus tik… po 50 reikia išvažiuoti i užsienį, kur tu vėl pasijauti jaunas!
Ačiū už puikų straipsnį !

Dalia
Svečias

Nuostabus straipsnis. Skaičiau garsiai, kad ir vyras girdėtų. Daug ką persirašiau į sūnaus dovanotą užrašų knygą. Man šis straipsnis suteikė sparnus ir norą po truputį keisti savo gyvenimą. Pasidariau aptingusi, niurzganti, pasiduodanti blogai nuotaikai. Žinau, kad turiu daug dirbti su savimi, bet esu bevalė…Džiaugiuosi tik tuo, kad sulaukus 50 -ties suvokiau, kad svarbiausia gyvenime ne materialūs dalykai..Ačiū labai.

Adelė
Svečias

Puikiai parašyta.Tokie straipsniai įgalina ne vaistų ieškoti.o veikti,eiti į saulę, ištiesti rankas ir sušaukti.,,Visata,štai aš.Imk mane,saugok mane,apdovanok ir mylėk.,,Man tik 67 metai.”

Ignas
Svečias

Nesupratau pavadinimo. Pvz., ar tiktų toks “Man 30 ir man dzin”?

wpDiscuz
mm

Eva Tombak

Esu mama, žmona, jogos mokytoja, žurnalistė. Autorė knygų “Kas liko už kadro” (2011), “Laisvė basomis” (2015), "Laimės piliulės: vartojimo instrukcija ir šalutinis poveikis" (2016).
Mane žavi sveika gyvensena, o kategoriškumas baido. Pati esu vegetarė, tačiau šalinuosi bendrijų, kur geras žmogus būtinai vegetaras, o jeigu mėsėdis, vadinasi, šunsnukis. Man sveika gyvensena neatskiriama nuo sveiko proto ir tolerantiškumo, o sveikas protas – nuo gero humoro ir žinių. Vieniems sveika eiti gultis su vištomis ir keltis su gaidžiais, o kitiems – kaip čia pasakius. Kartais tikra katastrofa, kai gyvenantis saulės ritmu perlenkia lazdą, pyst – ir virsta pikčiurna, pasikėlusia nuobodybe.

Follow us

Don't be shy, get in touch. We love meeting interesting people and making new friends.