Salos

Hasta la vista, baby

Pasaulyje teisybės nėra: iki šimto metų gyvena tie, kuriems nerūpi, sulauks jie šimto metų ar ne.

Ši neteisybė kelia įvairias reakcijas. Jaunieji purkštauja, kad jiems tas pats, jie neturi pretenzijų gyventi iki gilios senatvės. Pozityvusis jaunimas manifestuoja, kad reikia gyventi ryškiai, degti skaisčiai ir išeiti laiku.

Sveikos gyvensenos fanatikai sektantiški ar sektantiškai fanatiški – nežinau kaip teisingiau, bet žinau, kad mane teisingi žmonės pataisys. Kategoriški sveikuoliai kontroliuoja kiekvieną kąsnį ir kūno masės kitimus, reguliariai atlieka sveikatos patikras ir nori numirti sveiki.

O tyčia ar netyčia sulaukę vyresnio amžiaus vieną dieną pabunda iš jaunystės sapno ir žiopčioja, kaip žuvys ant kranto. Jie staiga praregi – hasta la vista, eiti nėra kur. Darbo vietos nelaukia, o santaupų nėra. Jokių galimybių mandagiai kaip britams išeiti neatsisveikinus. Įsikurti Tenerifėje ar Malagoje, į kurią per Kalėdas ar Velykas užplauks kokia atžala ir neribotam laikui paskolins vaikaičius.

Mes, bekraičiai, neturintys savęs pardavimo talento, nenorime konkuruoti darbo rinkoje. Nei su bendraamžiais, nei, gink Dieve, jaunesniais.  Mes nenorime būti našta niekam – savo vaikams, giminėms, tautai, valstybei.

Tai ką mums DABAR daryti?

Gražiai deklaruojama, kad profesionalumas neturi senaties termino. Kad su amžiumi, jeigu nuolatos mokomės, neužmiegame ant praeities laurų ir “aš viską žinau” puikybės, tai mūsų profesionalumas tik gerėja – jį praturtina patirtis ir pakantumas, kurie yra išminties neatskiriamieji.

Tikrovėje jaunas pradinukas yra vertingesnis už seną meistrą. Tuščią indą lengviau pripildyti.

Tačiau tikrovėje jaunas pradinukas yra vertingesnis už seną meistrą. Tuščią indą kur kas lengviau pripildyti.

Mes, penkiasdešimtmečiai ir 50 plius (amžius dzin), dažnai kartojame tą pačią klaidą. Prisirišame prie savo buvusio status quo ir stengiamės jo neprarasti. Jau geriau pasikarti, bet neatiduoti! Tarp mūsų užtenka konformistų, bijančių pokyčių ir bevelijančių arti tą pačią vagą. Tačiau šis bailumas būdingas ir kitoms amžiaus grupėms.

Akys pokyčius mato, tačiau širdis nepriima. Ji nesupranta, kodėl tas pats darbas, kuris dvidešimt metų teikė džiaugsmo ir pinigų, dabar buksuoja.

Išmintingi verslininkai savo biznius parduoda jų sėkmės viršūnėje ir pradeda naujus, kuriuos vėliau be skrupulų vėl parduoda. Tačiau taip elgtis sugeba tik tikrieji verslininkai. Verslininkėliams mėgėjams ir kūrėjams šis modelis neįmanomas. Kūrėjai prisisiriša prie savo darbų kaip prie kūdikių, neatjunko nuo krūties iki pat mirties.

Sėkmė – tai nuolat plaukiantys pasiūlymai. Laimė – gyventi sėkmėje, jaustis reikalingu. Būti geidžiamu, paklausiu yra kur kas svarbiau, negu turėti pinigingas pareigas. Pareigas prarasti viens du, o norint rasti uždarbį be paklausos, reikalinga stebuklinga lazdelė. Arba nepavydūs pusbroliai.

Motto, kad pinigai svarbūs, tačiau pasitenkinimas darbu dar svarbesnis, turbūt vienas iš populiariausių šūkių. Galvą guldau, kad jo autorius – piemuo marketingistas, rakinėjantis nosį po sočių pietų. Sotūs niekad nesupras, kaip alkaną žeidžia filosofavimai, kad pinigai patys ateis, jeigu darysi tai, ko širdis nori.

Širdis nori laisvės, tačiau ji tai įsisąmonins tik tuomet, jei baigs urgzti alkanas pilvas.

Alkanam pilvui nepasakok, kaip tu pavargai nuo nuolatinių komandiruočių į Romą, Briuselį, Niujorką ar Honkongą. Ir kaip save myli spa masažais.

Mes, dzin amžiaus karta, nesvajojame apie poilsį ir nieko darymą. Mes žinome, kad žmogaus protas kaip raumuo, atrofuojasi netreniruojamas. Nieko darymas, tinginystė – tai tylioji savižudybės forma. Tobula susinaikinimo priemonė.

Jeigu tau, kaip ir man jau gerai virš 50, reiškia nėra prasmės siuntinėti CV, ieškoti darbo. Mūsų niekas neims. Darbdaviai sveiko proto žmonės, jie šalia nori matyti jaunus, perspektyvius, galinčius naktimis nemiegoti, dirbti už tris ir neturėti insulto grėsmės. Tuos, kuriems galima mokėti minimumą ir nesijausti išnaudotoju.

Mes turime tik vieną išeitį – pradėti savo verslą. Tegu mažytį, bet savo. Kur nuo nieko nepriklausytume, sugebėtume patys būti ir orkestru ir dirigentu.

Ir jeigu mums netrukdys, mums gali pasisekti. Ypač jeigu mūsų valdžios žmonės, užuot galvą laužę kaip čia mums penkiolika eurų padidinti pensijas ar pratęsti darbo stažą, pasirūpintų lengvatomis vyresnių žmonių verslams.

Jeigu mums pasiseks, mes užsidirbsime laisvę keliauti, rūpintis savimi ir jaustis oriai. Mums bus dzin nejautrieji, kurių akyse esame atliekos, brokas, kurį laikas priduoti į amžino poilsio laužą.

Esu tikra: jei mums pasiseks – laimės visi.

Esu tikra: jei mums pasiseks – laimės visi.

O pabaigai keletas įkvepiančių istorijų. Apie tai, kad nėra amžiaus, kuriame neįmanoma mokytis ir pradėti kažką naujo.

Močiutė Mozės (Grandma Moses) – viena žinomiausių amerikiečių primityvistų dailininkų – savo pirmą darbą nutapė būdama 76 ir po to dar 25 metus džiaugėsi pripažinimo vaisiais.

Pirmąją savo knygą Lora Wilder išleido sulaukusi 65-ių. Jos “Namelis Dideliame Miške” yra viena populiariausių vaikiškų knygų pasaulyje. Iki savo 75 metų ji parašė dar septynias knygas.

Evoliucijos teorijos tėvas Čarlzas Darvinas savo “Rūšių atsiradimą” sukūrė jau būdamas penkiasdešimties.

Japonė Masako Wakamiya naudotis kompiuteriu išmoko būdama 60, o 81 sukūrė savo pirmąją programėlę “iPhone”.

Jaunystėje Ronaldas Reiganas buvo žinomas aktorius ir radijo laidų vedantysis. Amerikos prezidentu jis tapo sulaukęs 69 metų ir išbuvo dvi kadencijas.

Bhaktivedanta Svami Prabhupada Indijoje vertėsi vertimais iš hindu ir chemija (vaistininkas). Į Niujorką jis atvyko be skatiko, tačiau sugebėjo aplink save suburti nedidelę sekėjų grupę ir būdamas 69 metų sukūrė Krišnos sąmonės judėjimą, kuris netrukus paplito po visa pasaulį.

Kai mane užklumpa liūdesio dienos, aš stengiuosi nenaudingas mintis apie gyvenimo saulėlydį nukreipti į pradžių pradžias. Tikrai niekam nesiūlau eiti į politiką ir tikėtis tapti Lietuvos reiganais – nematau reikalo savo karmą gadintis. Neagituoju tapti krišnaistais. Ir netgi kiekvienam knygos rašyti nesiūlyčiau. Gal kiekvienas gyvenimas ir vertas romano, bet ne kiekvienas vertas autorystės.

Aš manau, kad mūsų žemėje dar galima šį tą nuveikti mano kartai, kuri prisiima atsakomybę už savo gyvenimą, neplanuoja ir nenori gyventi iš pensijos. Mums gali pavykti – jeigu valdžia netrukdys, sveikata leis, bendraminčiai palaikys. Na ir dar žiupsnelis sėkmės nepamaišytų.

Leave a Reply

4 Komentarai on "Hasta la vista, baby"

Pranešti apie
avatar
Rūšiuoti pagal:   Naujausi | Seniausi | Geriausiai įvertinti
Vida
Svečias

Ačiū už puikų straipsnį:)

Bitute
Svečias

Gerai pasakyta. Padrasinai.

ERIKA
Svečias

Labai patiko. Tiesiog prisivildė vidus, kuriam matyt reikėjo tokio ,,peno”. AČIŪ.

Inga
Svečias

TikraTigris taip 🙂

wpDiscuz
mm

Eva Tombak

Esu mama, žmona, jogos mokytoja, žurnalistė. Autorė knygų “Kas liko už kadro” (2011), “Laisvė basomis” (2015), "Laimės piliulės: vartojimo instrukcija ir šalutinis poveikis" (2016).
Mane žavi sveika gyvensena, o kategoriškumas baido. Pati esu vegetarė, tačiau šalinuosi bendrijų, kur geras žmogus būtinai vegetaras, o jeigu mėsėdis, vadinasi, šunsnukis. Man sveika gyvensena neatskiriama nuo sveiko proto ir tolerantiškumo, o sveikas protas – nuo gero humoro ir žinių. Vieniems sveika eiti gultis su vištomis ir keltis su gaidžiais, o kitiems – kaip čia pasakius. Kartais tikra katastrofa, kai gyvenantis saulės ritmu perlenkia lazdą, pyst – ir virsta pikčiurna, pasikėlusia nuobodybe.

Follow us

Don't be shy, get in touch. We love meeting interesting people and making new friends.