Salos

Triukšmas, kuris atpalaiduoja

Mokytis galima iš knygų, bet galima ir iš medžių, pievų, ežerų, kalnų. Mūsų mokytojais gali būti paukščiai, laukinės gėlės, palytėti medžiai, sirpstančių uogų pažadas ar tirpstančios snaigės ant lūpų.

Vos tik nugarma sniegas ir atlėgsta pašalas – aš jau kapstau savo gėlynus. Prie tvoros sustojęs kaimynas mesteli: „Ką, prie žemės traukia?“ – „Aha, – sakau. – Ir jau seniai.“ Prieš daugelį metų, kai dar neturėjau žemės lopinėlio, kurį galėčiau iki valios rausti, žiemą kibirą žemių buvau parsinešusi į butą. Grįžusi iš darbo kaip kibdavau nagais, gerai paminkydavau, tai visas nuovargis, regis, per pirštus ir išeidavo.

Nežinau, ar atsirastų žmogus, kuris įstengtų paneigti gydomąjį gamtos poveikį. Per streso valdymo seminarus dalyviams kartais duodavau užduotį: išeiti 10 minučių į lauką ir stengtis užuosti kuo daugiau kvapų, paliesti kuo daugiau paviršių, išgirsti kuo daugiau garsų. Tik, šiukštu, nesikalbėti vieniems su kitais. Vaikščiodavo žmonės iš pradžių nedrąsiai, glusdavo prie vieno, kito medžio, drąsesni tupinėdavo prie žemės ar uostinėdavo įvairius augalus. Grįžę visi džiaugdavosi: „Na kaip pailsėjom per tas 10 minučių…“

Japonijoje vartojama sąvoka shinrin-yoku, kurią būtų galima versti kaip „maudynės miške“. Ją dar 1982 m. pasiūlė Japonijos miškų agentūra.

Japonijos Čibos (Chiba) universiteto mokslininkai, vadovaujami Yoshifumio Miyazakio, tyrė 168 žmonių reakcijas. 84 jų buvo išsiųsti pasivaikščioti į 7 skirtingus miškus, o likę 84 vaikščiojo po miestų centrus. Vaikščiotojai miškuose iš tyrimo turėjo naudos: jų streso hormono kortizolio lygis nukrito apie 16 proc., kraujospūdis sumažėjo 2 proc., pulsas sulėtėjo 4 proc. Japonijoje vartojama sąvoka shinrin-yoku, kurią būtų galima versti kaip „maudynės miške“. Ją dar 1982 m. pasiūlė Japonijos miškų agentūra. Kas yra tos maudynės? Ogi tiesiog ramus vaikščiojimas/buvimas miške kvėpuojant įvairių medžių išskiriamais eteriniais aliejais.

Pati mėgstu būti miške viena. Ieškau vietų, neaižomų riksmų aa-ūūūū… ir telefonų skambučių. Mokslininkų teigimu, gamtos garsai – bene vienintelis „triukšmas“, kuris žmogaus smegenis atpalaiduoja, užuot varginęs. Mano draugė Janina stebisi: „Kaip gali žmonės plepėti bažnyčioje, juk ten einame susikaupti?“ Aš klausiu: „O kaip gali žmonės šūkauti ir kalbėtis telefonais miške? Juk ten einame išsivalyti.“

Sykį neapsikentusi sugėdinau pensininkų porelę, kuri bendravo… švilpukais. Nes kai tik katras užlįsdavo už artimiausios pušelės (tikrai ne toliau kaip per metrą), tuoj pat smegenis perverdavo švilpuko klyksmas. „Kur tu?“– šaukdavo švilpukas. „Aš čia!“ – tuoj pat atšvilpdavo kitas. Nepabėgau tada iš miško tik dėl savo godumo – mat tiltais buvo kazlėkai sudygę…

Pastebiu, kad šiuolaikinis žmogus vis labiau bijosi gamtos. Kartą girdėjau jaunus tėvelius kalbant, esą negalima šalia namo sėti dobilų, nes… atskrisianti bitė ir įgelsianti vaikui. Vaikščiodama po mišką regiu vyrų, kurie atvežę paleidžia žmonas grybauti ar uogauti, o patys tas kelias laukimo valandas smakso mašinoje, rūko, klauso radijo. Nors dažnam jų būtų neprošal pakelti užpakalį ir pajudėti bent nuo medžio iki medžio – na, kad ir dėl infarkto rizikos atitolinimo. Vis bandau ir savo vyrą krutinti: „Ei, gal nori kartu į mišką?“, nors iš anksto žinau atsakymą: „Ai, nee… Tingiu. Be to, uodai…“ Tačiau aš jo juk nekviečiu išeiti su visam kaip kokiam Kristoferiui MakKendlesui iš filmo „Atgal į gamtą“ („Into the Wild“). Prašau skirti tik valandą kitą.

Antra vertus, pati esu ne kartą pasiklydusi, tad suvokiu, kad naujokus be patirties „maudynės miške“ gali labiau gąsdinti nei raminti. Kai dar nebuvo mobiliųjų telefonų ir GPS, ėjau sykį pasiklydusi Dzūkijos miškais su kuprine ant pečių. Pliaupė lietus, tirštėjo sutemos, tikrai nedaug trūko, kad išties pasmirstų mano baimės pilnos kelnės. Išgelbėjo civilizacijos apraiškos – palei aukštosios įtampos laidus išėjau į kaimą.

Gal ir neverta čia jau taip staigiai nuo asfalto pulti į miškus (nors grybų sezonu reto lietuvio širdis atsilaiko). Gal nerimui išvaikyti ir miegui pagerinti pakaktų ramiai savaitėlę kitą pabimbinėti kokioje kaimo sodyboje? Ne, aš kalbu ne apie kaimo turizmą drauge su būriu kitų žmonių, bumčikus ir gėrimą per naktį.

Miestų gyventojai 40 proc. dažniau kenčia dėl nuotaikos sutrikimų. Kaimo vietovių gyventojai lengviau nei miestiečiai įveikia stresą.

Žurnale „Acta Psychiatrica Scandinavica“ buvo paskelbtas maždaug 20 tam tikrų kaimo ir miesto gyventojų skirtumų tyrimų apibendrinamasis straipsnis. Pasirodo, miestų gyventojai 40 proc. dažniau kenčia dėl nuotaikos (afektinių) sutrikimų. Žurnalas „Nature“ 2011 m. paskelbė, kad kaimo vietovių gyventojai lengviau nei miestiečiai įveikia stresą. Išvados buvo padarytos remiantis tiriamųjų migdolinio kūno (smegenų darinio, susieto baimės, pykčio ir liūdesio emocijų pojūčiais) aktyvumo tyrimais, atliktais magnetinio rezonanso būdu: pastebėta, kad miestiečių migdolinis kūnas stresinėmis situacijomis buvo hiperaktyvus. Hm, o kodėl?

Dar daugiau klausimų man kelia tyrimų išvados, kad šizofrenija dvigubai dažniau suserga žmonės, gimę ir užaugę miestuose. O juk jauni žmonės kone desperatiškai veržiasi į miestus (tik visokie priplaukę ir pavargę iš miesto traukiasi į kaimą), ir tuo pat metu vis daugiau suvartojama įvairių raminamųjų vaistų, daugėja nerimo sutrikimų atvejų, dažnėja smurto protrūkiai (o gal anksčiau tai tiesiog nebuvo viešinama?). Žinoma, jūs galite abejoti visuotinai sveiku gamtos poveikiu – esą tam tikrai visuomenės daliai jau į viską nusispjaut, jokia gamta nepadės, pavyzdžiui, degradavusiems alkoholikams ar atbukusiems nusikaltėliams. Tikrai?

Oregono Snake River kalėjime (Snake River Correctional Institution), kur sunkiausi nusikaltėliai – prievartautojai ir žudikai – vienutėse praleidžia po 23 val. 20 min. per parą, 2013 m. buvo įgyvendintas įstabus projektas. Šio projekto autorė – mokslininkė ekologė Nalini Nadkarni. Kalėjimo administracijos prašymu ji sumąstė, kaip padėti vienutėse izoliuotiems kaliniams malšinti nerimą ir agresiją. Taigi viename iš kalėjimo sektorių, E bloke, buvo įrengti mėlynieji kambariai. Kalėjimo administracija sutiko nupirkti projektorių, o Nalini Nadkarni, kartu su biologe ir filmų kūrėja „Tierney Thys“ iš įvairių šaltinių, tarp jų ir „National Geographic“, atrinko daug filmų apie gamtą. Projekto esmė – suteikti kaliniui galimybę savo 40 min. laisvėje (t.y. ne kameroje) praleisti mėlynajame kambaryje žiūrint filmus apie gamtą. Kalėjimo administracija iš pradžių palyginti skeptiškai žiūrėjo į šį projektą, tačiau rezultatai buvo stulbinami. Kaliniai patys pradėjo kalbėti, kad filmai apie gamtą jiems padeda nusiraminti, leidžia psichologiškai pasijusti „ne kalėjime“, gerina jų miegą. O administracija pastebėjo, kad nuo eksperimento pradžios E bloke mažėja (nors kituose sektoriuose tik daugėja) agresijos atvejų (tarp jų ir išmatų mėtymo!).

Ne kartą girdėjau mokytojus sakant, kad mokykloje nebeįmanoma dirbti, nes mokiniai nebeišlaiko dėmesio. Manoma, kad aktyvumo ir dėmesio sutrikimų pasaulyje nustatomas apie 10 proc. vaikų ir paauglių.

Na, bet mes juk dar prie normalių, sakom sau, pastraipa apie kalinius mūsų nejaudina. Ką gi, tada apie mūsų ateitį – vaikus. Ne kartą girdėjau mokytojus sakant, kad mokykloje nebeįmanoma dirbti, nes mokiniai nebeišlaiko dėmesio (hm, o ar mokat įdomiai pateikti informaciją?) ir yra labai pasiutę. Manoma, kad aktyvumo ir dėmesio sutrikimų pasaulyje nustatomas apie 10 proc. vaikų ir paauglių. Vienas iš pagrindinių nemedikamentinių tokių sutrikimų gydymo būdų yra bent 20 min. kasdien praleisti lauke.

Aplinkosaugos organizacijos „The Nature Conservancy“ apklausos duomenimis, tik du iš penkių paauglių nors kartą per savaitę leidžia laiką lauke ar gamtoje, visi kiti nuolat būna uždarose patalpose. Kai namisėdų buvo paklausta, kodėl jie tokie, 61 proc. atsakė: „Šalia mano namų nėra vietų, kur galėčiau būti gamtoje.“ Apie gamtą ir žmones rašančios žurnalistės Emmos Marris nuomone, toks atsakymas negali būti tiesa. Jos manymu, žmonės tiesiog nustojo matyti gamtą. Juk kad ir kur būtume, netoliese vis tiek galime rasti medį ar kitą augalą, pamatyti vabalą, vikšrą ar paukštį. Visa tai yra gamta. Puikią Emmos kalbą šia tema galime rasti svetainėje www.ted.com.

Dar mąstau apie tuos, kuriems tenka gultis į ligoninę. Sakau, apsaugok, Viešpatie, nuo tokios patirties. Nykios palatos, beskonis maistas, susirūpinęs personalas, nuolat bėdojantys pacientai. Kaipgi pasveikti tokioje aplinkoje?

Ligoniai greičiau sveiksta pro langą žiūrėdami ne į plytų sieną, o į sodą. Perkėlus ligoninę į vietovę, kur yra daug žalumos, skausmo malšinamųjų vaistų poreikis pacientams per metus sumažėjo iki 50 proc.

Mokslininkai, remdamiesi tyrimais, ragina: jei dar gali, ropok į lauką, ieškok medžio ar žolės lopinėlio (o Lietuvoje prie ligoninių vis dar galima rasti vieną kitą žalumos salelę). Jei nebegali į lauką – slink prie lango ir žiūrėk į tą medį ar žolę. Kur įrodymai, kad veikia? Na, internete šia tema galima rasti daug įvairios informacijos, pavyzdžiui: ligoniai greičiau sveiksta pro langą žiūrėdami ne į plytų sieną, o į sodą. Arba: perkėlus ligoninę į vietovę, kur yra daug žalumos, skausmo malšinamųjų vaistų poreikis pacientams per metus sumažėjo iki 50 proc. Arba: potrauminio streso paveiktiems ir po sužeidimų sveikstantiems kariams įkurtas Žaliojo kelio parkas (Naval Support Activity Bethesda, JAV), bus tiriamas poveikis sveikimo procesui. Pasaulis vis dėlto juda žalumos link.

Vis dėlto kaip gerai, kad Lietuvoje dar nieko nereikia specialiai sodinti, rengti, kurti. Istoriškai esame labai žalia šalis. Tik dažnam galvoje reikia nedidelio spragtelėjimo. Kad atsigręžtų į gamtą. Tai nereiškia, kad būtina bėgti laukais vienais apatiniais (ir net be jų) ar kaukti vilku prieš mėnulį. Kiekvienas turime rasti sau priimtiną santykį su gamta.

Prieš mano darbo kambario langą auga ąžuolas. Daugybę metų stebiu jo gyvybės procesą: pradėjęs iš gilės, jis jau praaugo mano namo stogą. Grožiuos, kaip sprogsta jo pumpurai, palydžiu akimis vėjo blaškomą paskutinį nurudusį lapą…

„Kai susiliejame su gamtos protu, mes įleidžiame šaknis ir pakylame kaip medžiai.“ Raineris Maria Rilke

Leave a Reply

Komentuokite pirmas!

Pranešti apie
avatar
wpDiscuz
mm

Ingrida Osinaitė

Moteris, lektorė, draugė, dukra, žmona. Savęs paieškas pradėjau nuo A.Adlerio psichologijos studijų. Vėliau atradau Geštalto terapiją, bandžiau netradicines praktikas.
Jaučiuosi kaip tekanti upė, gyva ir nuolat kintanti.
Esu gamtos žmogus, mieste dūstu. Patinka gyventi lėtai. Gaminti maistą ir vaišinti. Sodinti gėles ir daržoves. Su šunimis vaikščioti miške. Santykiuose tikiu nuoširdumu ir pokalbiu. Trys žmonės pokalbyje man jau yra daug. Jaučiuosi laiminga, kai girdžiu „Tu mane paskatinai. Tavo dėka aš pradėjau ieškoti, domėtis“. Man įstrigo žodžiai iš filmo „Ana ir karalius“ –“Keliai skirti kelionėms, o ne tikslui pasiekti”. Keliaujame toliau.

Follow us

Don't be shy, get in touch. We love meeting interesting people and making new friends.