Salos

Aš – medžiotoja. O kas tu?

„Geriausia būti savimi pasitikinčiu nemokša. Tada sėkmė garantuota.“
Markas Twainas

Mane draugai vadina medžiotoja. „Mėsos nevalgau, šautuvo į rankas neimu – kokia aš jums medžiotoja!“ – prunkščiu. Tačiau draugų mintis kita: žvejys kantriai laukia sėkmės, o medžiotojas ilgai nelaukia – patyko, ir sėlina iš paskos, lekia karštais pėdsakais.

Pozityvizmo sekėjai smerkia medžioklę, vadina nesąmone. Veikla dėl veiklos: medžiotojas vejasi –  sėkmė pasibaidžiusi bėga.

Žvejyboje paprasta: pasiėmei kantrybės meškerę, užkabinai noro kirminą ir atsipūtęs lauki sėkmės žuvies. Pageidautina banginio.

O štai žvejybą pozityvistai aukština, taurina, tapatina su traukos dėsniais, kur jaukas yra noras, žuvis – sėkmė, meškerė – laukimas. Žvejyboje paprasta: pasiėmei kantrybės meškerę, užkabinai noro kirminą ir atsipūtęs lauki sėkmės žuvies. Pageidautina banginio. Šiame procese svarbiausia nepražiopsoti ir nepritrūkti jėgų traukiant.

Be sėkmės medžiotojų ir žvejų, dar yra sėkmės fermeriai ir rankiotojai – grybautojai (uogautojai), parazitai bei hienos. Visos keturios sėkmės strategijos yra vienodai geros, jei mokame naudotis, ir netinkamos, jei darome tai, kas prieštarauja prigimčiai.

Geras medžiotojas geba įžvelgti tikslą iš tolo, artinasi patyliukais, minkštai, kad tik nenubaidytų. Ir šauna tik tada, kai garantuotas, kad tikslui nebėra kur dingti.

Geras medžiotojas geba įžvelgti tikslą iš tolo, artinasi patyliukais, minkštai, kad tik nenubaidytų. Ir šauna tik tada, kai garantuotas, kad tikslui nebėra kur dingti. Medžiotojas – azartiškos prigimties, jam būdinga didelių emocinių svyravimų. Alkis jo motyvatorius – sotus medžiotojas nemedžioja. Pavargęs medžiotojas šaudo pro šalį, todėl jam ir poilsis gyvybiškai svarbus.

Fermeriai ieško derlingų žemių, tinkamų sėklų, vandens ir saulės balanso. Geras fermeris turi pakankamai kantrybės dirvai paruošti, neskuba sėklų kišti bet kur. Ir minta tik savo darbo vaisiais. Jis akylai stebi ir be gailesčio naikina parazitus, kurie kėsinasi į jo sėkmę.

Žvejai – tylieji veikėjai. Geras žvejys nemes tinklų bet kur, jis pirma ištirs, kur neršia sėkmė, ir tik tada pradės žvejybą. Jo stiprybė – intuicija ir kantrybė (iš)laukti. Silpnosios savybės – pernelyg stiprus polinkis į atsipalaidavimą, fatalizmas.

Sėkmės rankiotojai panašūs į grybautojus (uogautojus) ir maita gyvas hienas. Kuo alkanesni, tuo neišrankesni, jiems tinka viskas, ką randa. Ar kas liko iš medžiotojų grobio. Dažnas sėkmės rankiotojas – glotnutis, gerutis, svetimo neima, tik likučius. Tačiau pasitaiko ir parazituojančių, vagių. Pastarieji yra medžiotojų ir rankiotojų mutantai. Jie pavojingi, neperauklėjami, jų geriau šalintis.

Medžiotojai yra klajokliai, sekantys sėkmės pėdomis. Fermeriai yra sėslūs, prisirišę prie savo veiklų, nenoriai keičia darbą ar gyvenamą vietą, vengia pokyčių. Žvejai – laikinai prisėdę: neapleis žuvingų vietų, kol pagaus paskutinę žuvį. Rankiotojų gentis pati margiausia, įvairiaplaukė – hienos, parazitai ir grybautojai uogautojai. Rankiotojos hienos keliauja paskui medžiotojus ir minta jų atliekomis. Rankiotojai parazitai siaubia fermerių laukus. Rankiotojai grybautojai (uogautojai) – taikiausia žmonijos rūšis. Jie džiaugiasi tuo, ką gamta dovanoja, ir nekiša nosies į svetimą.

Žvejai pasimauna ant jauko kabliuko. Jie neatsparūs hipnozei ir masiniam kvaišinimui, naiviai tiki, kad reikia tik nuslopinti baimę, atsiverti meilei, atsiriboti nuo negatyvių žmonių, minčių bei įsitikinimų, ir visata juos priims į savo glėbį kaip Dievas – palaidūną sūnų. Duos viską, ko širdelė trokšta, – pinigų, darbo, pastojimo džiaugsmą, antrą pusę, prezidento postą…

Medžiotojai – ciniški skeptikai, jie netiki stebuklingomis išsipildymų istorijomis. Jiems rūpi faktai, konkretūs pavyzdžiai, kaip meilės bei atleidimo mokymų sekėjai gavo darbą, apie kurį svajoja milijonai, ir saugumą. Jie būtinai pasidomės, kaip sekasi tiems, kurie nieko negavo. Ar jie toliau tęsia sėkmės mokymus.

Sakoma, kad norint pagauti sėkmę reikia būti vienam iš trijų – karaliumi, darbštuoliu arba laisvamaniu nepritapėliu.

Sakoma, kad norint pagauti sėkmę reikia būti vienam iš trijų – karaliumi, darbštuoliu arba laisvamaniu nepritapėliu. Aš sėkmingai atitinku du pastaruosius kriterijus, tačiau savęs prie sėkmės numylėtinių nepriskiriu.

Žinau, mane tučtuojau aplos būrys žinančiųjų, kad negalima savęs nurašyti. Esą, jeigu jau pati save nurašau, tai viso gero – ir kiti mane palaidos.

Anksčiau būčiau niršus, putojusi – atsikniskit visi, žinantys, KAIP gyventi. Aš mintinai galiu išberti visus argumentus ir kontrargumentus. Mane vimdo perkramtyta, pervirškinta motyvacinė tryda.

Tačiau apsiraminu. Pripažįstu, kad prieš vėją nepapūsi, prigimties nepakeisi. Aš – medžiotoja, kiti – fermeriai, žvejai ar grybautojai. Nėra prasmės aiškintis, kas durnių volioja tyčia, o kas iš tiesų tiki tuo, ką deklaruoja. Tad, mielieji nemedžiotojai, nepykite – aš kalbėsiu iš savo varpinės.

Jeigu pamėgintume suskaičiuoti gyvenimo galimybes, pamatytume, kad nesėkmių tikimybė yra kur kas didesnė. Gerai, jei sėkmės šansas – vienas iš šimto, bet juk dažniau būna vienas iš tūkstančio ar net milijono. Todėl esu atspari postringavimams, esą kiekvienas gali būti turtuolis ir gyventi kaip nori ir kur nori.

Aš – realistė, kuriai dzin, kas ką kalba, jei asmeninė patirtis byloja priešingai. Ne kiekvienas studentas gali būti mokslininkas. Ne kiekvienam šokėjui lemta atlikti solinius vaidmenis. Ne kiekvienas gimęs būti kosmonautu. Ir rašyti, atsiprašau, ir paskaitas skaityti ne kiekvienam reikėtų.

Mes gyvename sparčių technologijų ir neregėtų iliuzijų laikais. Mes tikime bažnyčia, politika, burtais, astrologija, laime ir jos mokytojais. Žmonės visada tikėjo aukštesniąja jėga, o dabar sudievino žodžius ir susipainiojo – įtikėjo, kad asmeniniai interesai yra patys svarbiausi pasaulyje. Kad pirmiausia turi rūpintis savimi – „tikėti savimi“, „tapti savimi“, „išmokti mylėti save“, „atleisti sau“, – nes tik tada galėsi pamilti kitus, rūpintis kitais.

Mes gyvename superego amžiuje, kur šeimininkauja pervertintos savivertės karta.

Mes gyvename superego amžiuje, kur šeimininkauja pervertintos savivertės karta. Ji auklėta kitaip nei manoji, kuriai šiandien 50 plius. Naujoji mokyta paisyti tik savo interesų, lipti per galvas ir siekti žvaigždžių. Ir štai ką turime – pasaulis tapo tirštas ir didžiai konkurencingas. Darbų žvaigždėms yra nelyginamai mažiau, nei jų ieškančių. Ir mes visi kartu – mano karta ir naujoji – atsidūrėme properšoje, nepagrįstų lūkesčių ir tikrovės ribojamų galimybių salelėje. Ir tai nėra mūsų kaltė. Vienų nemokė, kiti pamiršo, treti atprato savikritiškai vertinti galimybių ribas.

Kadaise pati į Lietuvą importavau suvakarietintą komjaunuolišką ugnelę, pavadinimu „Cosmopolitan“, pozityvų mąstymą ir sėkmės istorijų madą. Man tie pozityvumo žaidimai greit pabodo, o kiti tautiečiai žiū – neatsižaidžia iki šiol. Atkakliai nepraregi, kad įkvepiančių istorijų nutinka vos saujelei, o milijonus guodžia tik ta motina viltis. Kad mūsų sėkmės galimybės priklauso ne vien nuo norų stiprumo, pinigų ar talento. Ir netgi nuo mūsų žinomumo priklauso nedaug.

Ar tu žinai, ką jaučiu, kai girdžiu: „Jums gerai, esate žinomas žmogus, jums bepigu rizikuoti, nes galite vėl ir vėl pradėti naują gyvenimą, kitą verslą“?

Pirmas impulsas – purtyti galvą, klykti neeeeeee, aiškinti, kad regime tai, ką norime. Tačiau atlyžtu. Atsitraukiu ir suvokiu, kad galvočiau taip pat. Nepatikėčiau, kad toji, kuri turi tris vaikus su tuo pačiu vyru, su kuriuo jau trisdešimt metų yra susituokusi, galėtų jaustis nepritapėle. Kaip jai gali nesisekti versle, jei kadaise iš nieko sukūrė „Ievą“ ir sudrebino leidėjams kinkas atvedusi į Lietuvą „Cosmopolitan“? Jai trūksta sėkmės? Tai gal nenori, nusibodo, nesistengia, gal nepakankamai alkana?

Nesvaičiosiu, kad reikia tik patikėti, ir pasiseks. Arba kad pakanka daryti, kas patinka, ir pinigai patys ateis.

Neketinu atimti iš jūsų čiulptuko – mano sėkmės įvaizdžio iliuzijų. Bet ir medumi netepsiu – nesvaičiosiu, kad reikia tik patikėti, ir pasiseks. Arba kad pakanka daryti, kas patinka, ir pinigai patys ateis.

Tu gali būti talentingiausias rašytojas – ir kol gyvas neuždirbti pinigų. Gali būti genialus dailininkas, tačiau tavo genialumas gali būti pripažintas, kai mirsi iš bado. Pasaulis knibžda nesėkmių istorijų, kiekvienas elgeta, visi žemės drebėjimai, stichinės nelaimės jas liudija. Bet mes nematome, nenorime pripažinti, kad mūsų visų talentus, pinigus ir pastangas valdo sėkmės veiksnys.

Ar galėtume mes visi būti lydimi sėkmės? Ar žemėje užtektinai vietos sėkmei apgyvendinti?

Žvejai neabejoja: taip – visata yra dosni, sėkmės žuvys neršia visur ir visiems.

Fermeriai aria ir nefilosofuoja. Jie nuoširdžiai tiki darbo vaisiais, nes žino: jeigu dirvą tręši ir prižiūri, sodinukai vis tiek kada nors sudygsta, sukrauna žiedus, sunokina vaisius. Reikia tik kantrybės. Fermeriai ugdosi vadovo savybes, mokosi strateguoti, investuoti ir ginti savo sėkmės žemes.

Rankiotojai grybautojai (uogautojai) ir hienos mąsto kitaip nei žvejai, fermeriai ir medžiotojai. Jie – žmonės paprasti, rūpinasi rega, klausa ir uosle, kad nepražiopsotų pačiupti tai, ką motinėlė gamta parūpino. Arba fermerių laukuose išauginto, arba nuo medžiotojų grobio atlikusio.

Mes, medžiotojai, esame judriausi ir sumaniausi laisvamaniai. Mes – ne žvejai, kurie laukia, kol sėkmės paukštė nutūps ant peties. Ir ne hienos – mūsų nedomina svetimo grobio nuograužos. Mes nuolat stebime sėkmės vėjo kryptį ir keičiame medžioklės plotus. Skirtingai nei fermeriai, neprisirišame prie gyvenamos vietos, nekaupiame turtų, neskubame investuoti į amžiną būstą.

„Ir kai paskutinė stirna ištirps ryto migloje, paskutinis briedis pasislėps miškuose, paskutinis šernas sugrįš į amžinus laukus, aš toliau medžiosiu. Kiškį, žvirblį, pelę. Nes aš – medžiotoja ir niekam neatiduosiu savo laisvės.“
(Įkvėpta Chiefo Josepho)

Leave a Reply

Komentuokite pirmas!

Pranešti apie
avatar
wpDiscuz
mm

Eva Tombak

Esu mama, žmona, jogos mokytoja, žurnalistė. Autorė knygų “Kas liko už kadro” (2011), “Laisvė basomis” (2015), “Laimės piliulės: vartojimo instrukcija ir šalutinis poveikis” (2016).
Mane žavi sveika gyvensena, o kategoriškumas baido. Pati esu vegetarė, tačiau šalinuosi bendrijų, kur geras žmogus būtinai vegetaras, o jeigu mėsėdis, vadinasi, šunsnukis. Man sveika gyvensena neatskiriama nuo sveiko proto ir tolerantiškumo, o sveikas protas – nuo gero humoro ir žinių. Vieniems sveika eiti gultis su vištomis ir keltis su gaidžiais, o kitiems – kaip čia pasakius. Kartais tikra katastrofa, kai gyvenantis saulės ritmu perlenkia lazdą, pyst – ir virsta pikčiurna, pasikėlusia nuobodybe.

Follow us

Don't be shy, get in touch. We love meeting interesting people and making new friends.