Salos

Demonai, duobės ir žvaigždžių lietus

“Einu gatve. Šalikelėj griovys. Į jį krentu. Ir galas man, jokios vilties. Aš nekalta! Man išsiropšti amžinybės prireikia visos.
Einu ir vėl ta pat gatve. Šalikelėj, matau, – gilus griovys. Apsimetu, kad nematau, ir vėl įpuolu. Neįtikėtina, esu ten pat. Ir vėl ropštimasis užtrunka man ilgai.
Ir vėl einu gatve. Šalikelėj tas pats griovys. Matau. Krentu. Jau įprotis… Plačiai atmerktos mano akys. Žinau, kur aš esu ir kaltę sau prisiimu. Išsiropščiu kaipmat.
Dar sykį pasuku ta pat gatve. Pažįstamas griovys. Jį apeinu.
Einu kita gatve.
Esu rami, bet akyla. Šalikelėj greičiausiai bus ir vėl griovys”.
(Pagal Portia Nelson, “Autobiography in five chapters”)

Aš – griovyje. Taip kaskart jaučiuosi prieš auditoriją – gyvą ar virtualią, nesvarbu. Kai, užuot sutelkusi dėmesį į tai, ką noriu transliuoti, pradedu parintis, ar nenusišneku. Kaip dabar atrodau iš šalies. Ar balsas nedreba. Ar teisingai žodžius kirčiuoju.
Jaučiuosi kaip mokykloje, kai išėjus prie lentos iš baimės virpėdavo kojos, pildavo prakaitas, pindavosi liežuvis. Ir aš pamiršdavau išmoktą pamoką.
Buvau pati tyliausia mergaitė klasėje, man nė pravardės nereikėjo. Ją puikiai atstojo Molčadskytės pavardė: rusų kalba molčat – “tylėti, tylėk”.
Paauglystėje pradėjau kovoti su savo baimėmis, mėginau jų atsikratyti. Stabdydavau nepažįstamus gatvėje ir klausdavau, kiek valandų. Ne todėl, kad laikas man tada būtų rūpėjęs labiau nei šiandien. Taip drąsinausi bendrauti su svetimais.
Apie baimių naikinimo techniką sužinojau iš motyvacinės knygiūkštės, gal “Kelias į save” ar “Pažadink save savyje”, tiksliai jau nebepamenu. Per pastaruosius keturiasdešimt metų pasikeitė autorių kartos, o pavadinimai liko tie patys. Pasaulyje nieko naujo, savęs ieškojimai amžini.

Savo fobijas maitinau situacijomis, kur mano baimės dauginosi, jų atsirasdavo tokia gausybė, kad viena kitą suėsdavo.

Kita mano baimių praktika – telefoninis chuliganizmas. Surinkdavau sugalvotą numerį ir kviesdavau prie telefono Rimą. Jei Rima ar Rimas atsirasdavo, prasidėdavo įdomioji dalis – kiek laiko pavyks manipuliuoti pašnekovu, kad jis netrenktų ragelio.
Tada aš nieko nežinojau apie koučingą ar psichoterapiją. Supratimo neturėjau apie budistinę demonų maitinimo praktiką. Tačiau ją praktikavau. Savo fobijas maitinau situacijomis, kur mano baimės dauginosi, jų atsirasdavo tokia gausybė, kad viena kitą suėsdavo.
Intuityviai dariau tai, ko labiausiai bijojau. Aš bendravau. Taip pasirinkau žurnalistikos studijas.

Dar būdama studentė pradėjau dirbti “Jaunimo gretų” redakcijoje. Rusiškai kalbėjau geriau nei daugelis kolegų ir tuo naudojausi: važinėjau į Maskvą, dariau interviu su žvaigždėmis, pažįstamų gretas pildė aktoriai, dailininkai, kaskadininkai, žiniukai (laida “Kas, kur, kada”).
Pats Anatolijus Zverevas, ryškiausias Rusijos nonkomformizmo atstovas (XX a., devintas dešimtmetis), nupiešė mano portretą. Dailininko darbą mamytė išmėžė kartu su kitomis šiukšlėmis iš mano kambario. Bet nejau dabar pyksiu ant mamos, kad neperkando avangardo subtilybių.
Mano žvaigždžių lietus “Jaunimo gretose” užtruko penkerius metus. Per tą laiką ištekėjau, pagimdžiau. Grįžus iš gimdymo atostogų pasitiko nauja šluota. Naujasis redaktorius pareiškė, kad viskas bus kitaip. Jam nereikia moterų su mažais vaikais. O gal viskas buvo kitaip? Gal čia į mano atmintį įsimetęs virusas perrašė praeities įvykių failą?
Buvo nebuvo, bet mano “Ieva”, pirmas nepriklausomas žurnalas Lietuvos moterims, 1990-aisiais gimė iš pykčio. Trisdešimties tūkstančių tiražą pardavėme per 3 dienas, be platintojų, tiesiai per žiguliuko langą. Pardavimams netrukdė netgi įžūli kaina: “Tarybinė Moteris” kainavo 35 kapeikas, o “Ieva” – dešimt kartų daugiau.

“Ievos” pakilimas truko trejus metus. Tiražas pasiekė 55 tūkstančius ir nudardėjo žemyn. Per tą laiką “Tarybinė Moteris” virto “Moterimi”. Išdygo “Laima”, “Psichologija Tau”, “Panelė” ir kiti nenaudėliai. “Ieva” liovėsi buvusi vienintelė ir nepakartojama. Atėjo laikas dalintis skaitytojais ir reklamos erdve su kitais rinkos žaidėjais. Tačiau mes nebuvome pasirengę pokyčiams. Mūsų kiekvienas numeris generavo naują nuostolį.

Ir tada aš prisidirbau dar labiau. Susigundžiau siūlymu reklamuotis Britanijos leidinyje “International Marketing Campaign” (IMC). Lengvatinėmis sąlygomis, tik mums – sumokėjau 2600 dolerių už pusę puslapio nespalvotos reklamos. Reklamos pardavėjas žadėjo minias reklamdavių, šmaikštavo, esą teks pasirūpinti naujomis durų rankenomis, nes senas nuplėš gerbėjai iš viso pasaulio, kai pamatys mūsų reklamą.

Tačiau užsienis nepadėjo. Reklamos efektas buvo nulinis.
Ši nesėkmė tapo mūsų didžiausia sėkme. Ji įkvėpė pradėti “Cosmopolitan”.

IMC leidinio pirmajame atverstinyje puikavosi “Cosmopolitan” reklama, čia pat buvo ir telefono numeriukas išspausdintas. “Hearst Magazines International”. Teirautis prezidento George’o Greeno. Mes nepuolėme ieškoti astrologo, kad sužinotume, ar žvaigždės palankios kontaktui. Mes tiesiog paskambinome. Iš nevilties, ekspromtu, be pokalbio repeticijų. Mus sujungė anksčiau, nei spėjome pagalvoti, kad krečiame nesąmones, taip elgtis negalima.
Ir mes naiviai, netašytai išpyškinome, kad norime leisti “Cosmopolitan” Lietuvoje.
Iki šiol nesuprantu, kodėl mums pavyko. Kaip tokie mažyčiai sugebėjome užbėgti kelią gigantams “Lietuvos Rytui” ar “Respublikai”, ir pirmi paprašėme didžiausio pasaulyje moterų leidinio licencijos.

“Cosmopolitan” per pusmetį išsprendė finansines problemas. Mes padengėme “Ievos” skolas, nusipirkome patalpas redakcijai, mokėjome didžiausius honorarus autoriams ir dėl to neapsakomai didžiavomės.
Tačiau neilgtrukus pradėjo erzinti priklausomybė nuo amerikiečių. Man pabodo teikti ataskaitas apie žurnalo tematiką ir viršelio nuotraukas. Vimdė “10 būdų kaip įkaitinti atvėsusį mylimąjį” ar “10 būdų, kaip trenkti durimis taip, kad bosui maža nepasirodytų”.
Aš įkalbėjau vyrą parduoti “Cosmopolitan”. Toji pati aš atkalbėjau vyrą nuo “Ievos” pardavimo. “Ieva” buvo nuolatinė laiko ir pinigų siurbėlė, tačiau aš negalėjau patikėti, kad darbas, kuriam atiduodu savo širdį, finansiškai nepasiteisins.

Atėjo nelemta krizė. “Ieva” buvo atiduota už 1 litą.
Man tada sukako penkiasdešimt. Apie norą švęsti nebuvo nė kalbos. Jaučiausi ištikta komos, paralyžuota. Bijojau, nenorėjau ir nežinojau, kaip gyventi toliau.
Rašymas tapo mano psichoterapija. Savo sėkmių ir nesėkmių istorijas suguldžiau į “Kas liko už kadro”. Knyga pasirodė prieš pat Australijos avantiūrą, kurią įsivaizdavau naujo gyvenimo pradžia. Tačiau neatspėjau, kokio.

Mes kaip maniakai savižudžiai pasirinkome kukliausiai apgyvendintą Australijos dalį Vakarų pakrantėje. Čia įsigijome kavinę ledainę – ir per pusę metų praradome viską, ką dar turėjome. Lygiagrečiai su finansinėmis problemomis atsivėrė ir kitos – santykiai su vyru, vaikais, mano pačios saviverte. Pašlijo sveikata – skydliaukės mazgai išvešėjo taip, kad negalėjau segėti papuošalų, buvo sunku ryti, pradėjau dusti. Atrodė, šį sykį jau niekas neišgelbės.

Ir štai tada į mano gyvenimą atėjo joga.
Kiekvieną kartą, kai apie tai pasakoju, pati iš savęs krizenu, nes negaliu pakęsti svetimų istorijų apie nušvitimus ar intuicijos magiją. Protu nemoku paaiškinti, kaip aš per savo baimių triukšmą išgirdau vidinį balsą ir supratau, ką daryti.
Jogą Australijoje praktikavau pusę metų. 180 užsiėmimų per 180 dienų. Po trijų mėnesiu skydliaukės mazgai nutilo. Panika baigėsi. Finansinės problemos neišsisprendė, tačiau pasikeitė požiūris į jas. Mes apsisprendėme grįžti į Lietuvą.

Grįžusi paklausiau Australijos jogos mokytojų patarimo ir pasiryžau pati tapti mokytoja. Trys mokytojų kursai per penkerius metus – ne kažin kiek, bet jau šis tas.
Pirmieji kursai, penkios savaitės San Franciske, buvo svarbiausi ir įsimintiniausi. Per mėnesį užsidirbau stuburo išvaržą ir gavau nuolankumo pamoką. Apie išvaržas nėra ką pasakoti, su jomis susitvarkiau savarankiškai pasitelkusi asanas ir kvėpavimo technikas. O štai mano nuolankumo pamokos gali praversti ir kitiems.

Jogos mokymuose buvau pati vyriausia, nelanksčiausia, dar su išvarža ir labai pusėtinai kalbanti angliškai. Stebėjau save iš šono ir negalėjau patikėti – didžioji leidėja Eva, kolegų vadinta velniu, kuris dėvi Prada, negali atlikti Drugelio pozos, nes baimė ir nepasitėjimas savimi surakino jos klubus.
Po mėnesio baimės ir abejonės transformavosi į susitaikymą ir nuolankumą. Anksčiau buvau geriausia. Dabar blogiausia. Tačiau aš vis tiek noriu mokytis jogos.
Savo Australijos ir jogos nuotykius aprašiau knygoje “Laisvė basomis”, o laimės paieškas –“Laimės piliulėse”. Romanas su leidyklomis nenusisekė, tad kitas knygas teks leisti savarankiškai.

Šiandien jogą siūlau biuruose – trumpą judesių, kvėpavimo technikų ar meditacijos restartą prieš ar po pietų pertraukos. Vedu praktikas psichiatrijos ligoninės personalui ir grupelei mokinių Šiaurės miestelyje, http://www.vijapinavija.lt/. Na, o šiltuoju sezonu –Nemenčinės paplentėje, ant pievelės.
Labiausiai aš mėgstu vasaros pievelės praktikas sekmadieniais. Jos ilgos, beveik dviejų valandų. Visada skirtingos.
Man patinka įvairovė, ji skiepija nuo automatizmo, moko priimti naujoves, mankština mokinių ir mano pačios smegenis.

P.S.: Jei norite:
* pasidalinti savo pokyčių istorijomis,
* susitarti dėl jogos praktikų savo biure,
* užsakyti jogos savaitgalį Lietuvoje ar kelionę su joga svetur savo kolektyvui,
* pakviesti kavos ir pakalbėti apie permainų energiją, kuriai įkvepia joga,
susisiekite su manimi tombak.eva@gmail.com

Leave a Reply

Komentuokite pirmas!

Pranešti apie
avatar
wpDiscuz
mm

Eva Tombak

Esu mama, žmona, jogos mokytoja, žurnalistė. Autorė knygų “Kas liko už kadro” (2011), “Laisvė basomis” (2015), “Laimės piliulės: vartojimo instrukcija ir šalutinis poveikis” (2016).
Mane žavi sveika gyvensena, o kategoriškumas baido. Pati esu vegetarė, tačiau šalinuosi bendrijų, kur geras žmogus būtinai vegetaras, o jeigu mėsėdis, vadinasi, šunsnukis. Man sveika gyvensena neatskiriama nuo sveiko proto ir tolerantiškumo, o sveikas protas – nuo gero humoro ir žinių. Vieniems sveika eiti gultis su vištomis ir keltis su gaidžiais, o kitiems – kaip čia pasakius. Kartais tikra katastrofa, kai gyvenantis saulės ritmu perlenkia lazdą, pyst – ir virsta pikčiurna, pasikėlusia nuobodybe.

Follow us

Don't be shy, get in touch. We love meeting interesting people and making new friends.