Salos

Fado testas

Mielosios, vieną vakarą su savo drauge R., kuri yra profesionali muzikė, susiruošėme paklausyti Fado. Fado, kaip jūs teisingai žinote, yra tokios portugalų meilės raudos, kurias dažnai atlieka vyrai, kartais gražūs portugalų vyrai. O po futbolo čempionato aš jaučiu nepaaiškinamą simpatiją portugalams. Ir ta proga pasipuošiau, žinoma, juodai, nes niekada neprašausi. Jau nekalbu, kad mano draugė R. visada rengiasi išskirtinai juodai, mat ji dažnai lankosi Paryžiuje, ir sako niekada neprašaunanti.

Taigi, sėdime mes dviese, elegantiškai juodos (Adomas į raudantį portugalą sakė galėtų žiūrėti nebent futbolo aikštėje, nes, kaip teisingai supratote, jis sirgo už prancūzus), ir štai ateina jis…Tikrai labai gražus, ir dailios figūros, ir raumeningom rankom, ir pradeda dainuoti fado…Kas gali būti gražiau. Aš pasiruošusi sutirpti, išgyventi kažkokias emocijas, ką nors prisimini, virptelėti, įsimylėti… Žvalgausi aplinkui ir matau klausytojas, įsitraukusias į fado dramą, tirpstančias, virpančias, prisimenančias meilės kančias, ir su siaubu suvokiu, kad man ….nieko NEBESIDARO!!!! Aš nieko NEJAUČIU!!!Aš savęs NEBESUSITAPATINU su aistra, taip išeitų? Sutrikusi pažvelgiau į R. Ji sėdėjo užsimerkusi ir palaimingai šypsojosi. Turbūt jau susitapatino, pamaniau.

Ir tą minutę supratau, kad taip ateina senatvė.

Mielosios, tai buvo, ko gero, baisiausias koncertas mano gyvenime. Gražusis portugalas mėsingomis lūpomis ir išraiškingomis plaštakomis (o mane plaštakos visada įkvėpdavo) scenoje raudojo apie savo meilę alpėjančiai salei ir palaimingai besišypsančiai R, o aš sėdėjau ir išgyvenau savo moteriškumo laidotuves, nes mano širdis raudojo graudžiau ir autentiškiau, negu tas Chosė.

Per likusį pusvalandį pro mano vidines akis prabėgo visas mano gyvenimas, aš atsisveikinau su savo kažkada įsimylėtais subjektais, Adomą padėjau į “laimingai sensime drauge” lentynėlę.

Per likusį pusvalandį pro mano vidines akis prabėgo visas mano gyvenimas, aš atsisveikinau su savo kažkada įsimylėtais subjektais, Adomą padėjau į “laimingai sensime drauge” lentynėlę. Pagalvojau, kad gal be reikalo nusipirkau metinį abonementą į sporto klubą. Nes kam man lankstus kūnas, jei širdis jau sena. Galėsiu kilniai dovanoti R. Ji vis dar užmerktomis akimis buvo nugrimzdusi į meilės godas. Pamaniau, kad gal reikia susitvarkyti ir testamento reikalus. Aš spėjau išgyventi visas psichologines būsenas: nuo šoko, nepriėmimo, gedėjimo ir susitaikymo.

Ir kai baigėsi koncertas ir žiūrovės plūstelėjo link Chosė su gėlėmis, mano akys buvo sausos ir šaltos, kaip plienas.

Kai mano draugė R. apsiblausiusiomis akimis manęs murkiančiai paklausė, kaip koncertas, aš pasakiau, kad manęs NEĮTIKINO. Ir kad aš nepajutau nieko. O jei nepajunti nieko per fado, atliekamą tokio gražuoliuko, tai jau fsio. Senatvė įsliūkino į širdį.

Tada R. ramiai pasakė, kad jos irgi NEĮTIKINO (mintyse metinį sporto klubo abonementą perrašiau dukterėčiai).

– Tai ir tau, vadinasi, senatvė? – kažkodėl nudžiugau.
– Nieko panašaus, – išpūtė akis R. – tegul žino, kad tokių moterų, kaip mes, taip lengvai nepaimsi!!!Jis buvo per silpnas.
– Tai ko tu sėdėjai užsimerkusi?
– Ieva, tai yra brandžios ir paslaptingos moters poza, jei nori, pozicija. Tokia užsimerkusi šypsena juos labai trikdo, tarp kitko…

Nepajutau, kaip apsikabinau R., ir mes pasibučiavome (metinį abonementą su palengvėjimu nusprendžiau pasilikti sau). Aš viską tą sekundę supratau. Taip, mūsų taip lengvai nepaimsi.

Ir kai mes ėjome pro stalelį, kur fado dainius pasirašinėjo savo CD vidutinio amžiaus moteriškių pulkeliui, mūsų žvilgsniai sekundei susitiko ir aš aristokratiškai šyptelėjusi praplaukiau pro šalį, įsikibusi į parankę irgi labai kilniai atrodančiai R.

Manau, iš mano žvilgsnio jis turėjo suprasti, kad susimovė.

O mes su R.patraukėme į naujausią café ir užsisakėme po taurę raudono vyno atšvęsti naujo gyvenimo. Ta proga išmaniuoju telefonu nusipirkome pigų skrydį į Paryžių, amžinai jaunų prancūzių miestą. Adomas tuo metu gales bukai pažvejoti.

Su meile, Ieva

Leave a Reply

Komentuokite pirmas!

Pranešti apie
avatar
wpDiscuz
mm

Nijolė Koskienė

Esu Nijolė ir esu žurnalistė. Baigiau Lietuvių kalbos studijas Vilniaus universitete. Dirbau dienraštyje, TV laidų redaktore, viešųjų ryšių specialiste. Tada išsikėlėme į vienkiemį ir praradau norą dirbti mieste, užtat atradau mitybos mokslo sritį. Studijuoju, rengiu paskaitas, rašau ir vis labiau stebiuosi, kaip Dievas tobulai sukūrė žmogų, gal tik paskubėjo duoti jam laisvą valią. Hobis – kūrybinis rašymas. Rašau tokį keistą užmirštą žanrą – humoreskas.

Follow us

Don't be shy, get in touch. We love meeting interesting people and making new friends.