Salos

Kaip ieškojau, ko nepametusi

Po mirties tapsi tuo, kuo buvai prieš gimimą.
Arthur Schopenhauer

Kokia gyvenimo prasmė? Ar yra gyvenimas po mirties? Ar aš dar atgimsiu? – klausiam savęs ne vienas ir ne kartą. Tikime Dievu, ekstrasensais, būrėjomis ar šaltu racionaliu protu (arba netikime niekuo ir esam užkietėję neigėjai) bei kiekvienas savaip ieškome atsakymų.

Maiklas Niutonas (Michael Duff Newton Ph.D.) – mokslų daktaras, atestuotas hipnoterapijos specialistas, (daugiau informacijos http://newtoninstitute.org/) dirbdamas su savo pacientais pastebėjo, kad žmogaus prisiminimai hipnozės metu nesibaigia šiuo gyvenimu. Pacientams iškyla prisiminimai (ar sakyti-vaizdiniai?), kurie nukelia į ankstesnius laikus arba net į tam tikrą ypatingą erdvę. Toje erdvėje žmogaus siela atsiranda tarp gyvenimų-buvusio ir būsimo. Ten apsprendžiami būsimo gyvenimo uždaviniai. Maiklą Niutoną galime vadinti regresinės hipnozės- metodo, leidžiančio keliauti po buvusius ir gyvenimu ir tarp jų- tėvu. Apie metodo technikas lai kalba specialistai. Aš buvau tik smalsi bandytoja, į regresinę hipnozę ėjusi vedina klausimo, ar gali būti kažkokia užkoduota gyvenimo prasmė, ar visgi mes patys ją susikuriame….
______________________________________ 

Pirma patirtis
Esu mamos gimdoje. Aplinkoje raudona prieblanda. Visai jauku. Terapeutas sako, kad man jau laikas gimti. „Ne, ne ne“-spiriuosi iš visų jėgų. „Aš čia per klaidą! Aš neturiu gimti!“. Mane ima siaubas ir nusivylimas, kad turiu ateiti į šį pasaulį. Toje įsivaizduojamo kūdikio būsenoje aš jau žinau, kad šis gyvenimas bus pamokų pakartojimas. Buvau tikra, kad paeitame gyvenime paruošti namų darbai buvo priimti ir man nebereiks atgimti. Esu labai sutrikusi. Klausiu „Kodėl vėl turiu gyventi?“.

Antra patirtis
Terapeutas klausia, kas aš. Kol kas nesuvokiu. Ir tik tuomet, kai jis nuveda į mirties akimirką, įvyksta trumpas sujungimas. Matau dvi išsigandusias mergaites. Aš guliu mirties patale. Terapeutas klausia, nuo ko aš mirštu. Sakau „Apendicitas“ ir man duria baisus dieglys. Ne, ne tai, kurią matau. Man tikrajai, kuri guli terapeuto kabinete. Mergaitės verkia ir prašo nemirti. Terapeuto balsas skelbia „Dabar tavo mirties akimirka“. Dantys pradeda nevaldomai kalenti, aš jų negaliu sustabdyti, diegliai nesiliauja, upėmis plūsta ašaros. Aš mirštu. Klausiu „Kaip jos be manęs gyvens?“

Terapeutas vėl mane „atgaivina“ ir nukelia keletą dienų prieš mirtį. Ką veikiu? Melžiu karvę. Nors skausmai nesiliauja, mano sutuoktiniui nė motais. Turiu dirbti ūkio darbus. Švelnumas ir užuojauta ne jo charakteriui.

Man kokie 5 metai ir aš ganau žąsis. Esu gana laiminga mergaitė. Dar nežinau, kokia sunki santuoka manęs laukia.

Dabar mane grąžina į vaikystę. Man kokie 5 metai ir aš ganau žąsis. Esu gana laiminga mergaitė. Dar nežinau, kokia sunki santuoka manęs laukia.

Trečia patirtis
Biblioteka pilna knygų. Lentynos iki lubų. Sužybsi tėčio akiniai, kai sėduosi jam ant kelių. Tik man, jauniausiai numylėtinei, prieinama prabanga jį trukdyti. Žaidžiu jo laikrodžio grandinėle ir žilais ūsais. Pro praviras duris matau, kaip juodu šešėliu praslenka motina. Tuo metu dar nežinau, kad, sulaukusi 18, pabėgsiu iš namų ieškodama linksmesnio gyvenimo.

Auksinė flapper stiliaus suknelė! Glostau ją susižavėjusiu žvilgsniu žinodama, kad ji tuoj atsidurs ant mano kūno. Man 20 metų, Niujorkas, gyvenimas-pašėlęs džiazas. Man tas pats, kad esu išlaikoma gangsterio. Jo gyvenimas – rizikingi sandoriai ir užtaisytas ginklas. Maniškis-ištisinė šventė. Klube beveik sausakimša. Diksilendo grupė, atrodo, tuoj nukankins savo instrumentus. Dūžtantis stiklas sustabdo akimirką. Aš sustingstu. Ši kulka buvo skirta ne man. Klausiu „Kodėl turiu mirti tokia jauna?“.
________________________

Šias patirtis išgyvenau regresinės hipnozės seansų metu. Nežinau, ar šios kelionės į praeitį yra tiesa, ar tik mano vaizdingos pasąmonės kūriniai. Protas linkęs abejoti tikrumu. Tačiau…kodėl buvau savo prosenele, iš tiesų mirusia nuo trūkusio apendikso? Kodėl, kylant reginiams, mano kūnas reagavo fiziškai: beprotiškai kaleno dantimis ir svaidėsi diegliais? Kodėl realiame gyvenime kartais iš niekur nieko pasidaro sunku įkvėpti ir duria skausmas toje kūno vietoje, kur reginyje buvau peršauta? Kodėl iškilo būtent tokie vaizdai? Tų kodėl yra daug. Tiesiog priimu šias patirtis neieškodama loginio paaiškinimo.

Ir turiu pripažinti, kad, matyt, tikėjausi, jog kažkas kitas už mane pasakys, koks jau čia tas didingas mano būties tikslas. Ar pasakė? Ne. Terapeutas galbūt tartų „buvai tik gyvenimuose, o ne tarp gyvenimų. O tik tarp apsprendžiamas tikslas“. Man pasirodė, kad šios vizijos per skausmingos mano piniginei. Tačiau, manau, nebūna neprasmingų patirčių. Jų įprasminimas priklauso nuo paties žmogaus gebėjimo suprasti ir padaryti išvadas. Aš suvokiau kitą, man labai svarbų dalyką- dabartiniame gyvenime esu laiminga ir mylima moteris.

O gal tai ir yra tikroji gyvenimo prasmė- tiesiog gyventi ir džiaugtis? Ir nereikia ieškoti, ko nepametus.

Leave a Reply

Komentuokite pirmas!

Pranešti apie
avatar
wpDiscuz
mm

Ingrida Osinaitė

Moteris, lektorė, draugė, dukra, žmona. Savęs paieškas pradėjau nuo A.Adlerio psichologijos studijų. Vėliau atradau Geštalto terapiją, bandžiau netradicines praktikas.
Jaučiuosi kaip tekanti upė, gyva ir nuolat kintanti.
Esu gamtos žmogus, mieste dūstu. Patinka gyventi lėtai. Gaminti maistą ir vaišinti. Sodinti gėles ir daržoves. Su šunimis vaikščioti miške. Santykiuose tikiu nuoširdumu ir pokalbiu. Trys žmonės pokalbyje man jau yra daug. Jaučiuosi laiminga, kai girdžiu „Tu mane paskatinai. Tavo dėka aš pradėjau ieškoti, domėtis“. Man įstrigo žodžiai iš filmo „Ana ir karalius“ –“Keliai skirti kelionėms, o ne tikslui pasiekti”. Keliaujame toliau.

Follow us

Don't be shy, get in touch. We love meeting interesting people and making new friends.