Salos

Geras žmogus – profesija: musmirės ir trumai

Jei jautiesi žmogumi su padidintu jautrumu, kurio jausmingumas yra palaima ir prakeiksmas, kūrybingumo ir nevilties šaltinis; jei kas netingi tau patarinėja užsiauginti storesnę odą, – žiūrėk, gal šis rašinys kaip tik tau.

Žmonės kaip grybai. Yra žmonės – musmirės, jie labai gražūs ir ryškūs, elegantiški ir žavingi. Tačiau su jais atsargiai – bendravimas gali būti toksiškas. O yra žmonės trumai. Išoriškai jokie, nepastebimi. Be gebėjimo žvelgti giliau neišsiversi – kitaip gali beviltiškai prasilenkti su jais.

Jie (trumai) – brangiausi pasaulyje draugai, neįkainojama gyvenimo dovana. Tik gaila juos labai sunku rasti. Reikia pasirūpinti specialiai apmokytu pėdsekiu. O dar geriau – pačiam savyje aktyvuoti trumo savybes.

Žmonės trumai – tai geriečiai. Jie pakantūs, kupini atjautos ir besąlygiškos meilės. Tai žmonės, kuriems galima dieną naktį skambinti – jie niekada nenumeta skambučio. Mielai padės, jei tik galės.

Musmirės mano, kad geras žmogus ne profesija. Musmirėms atsispirti neįmanoma, jų charizma hipnotizuoja, ir mes einame paskui. Šventai tikime viskuo, kas sakoma.

Erlickas rašo: “Geras žmogus yra vienintelė rimta profesija, kurios reikėtų siekti visiems. Kai geras žmogus už savo gerumą gaus gerą algą, bus dar geresnis. Ir visi kiti, regėdami gerumo naudą, gerės.”

Žmogaus gerumą dažnai painioja su bailumu, silpnumu, stuburo neturėjimu. Neskubėk graužtis, jei šias savybes atpažįsti savyje. Gali būti, kad tu priklausai unikaliai žmonijos daliai. Jautruoliams arba empatams.

Nesuplakime jautruolių ir empatų į krūvą. Jautruoliai – tai emocingi, jausmingi, galbūt sentimentalūs žmonės, kurių savijauta yra priklausoma nuo kitų. Santykiuose su kitais jie labiausiai paiso savo interesų.

Tuo tarpu empatai reflektuoja – kitų džiaugsmą ir liūdesį, lengvumą ir fizinį skausmą. Jie viską sugeria, tačiau savyje nepalieka – atspindi stengdamiesi padėti.

Jautruoliai sudaro apie 15-20 procentų žmonijos, o empatai vos 3-5 procentus.

Psichologai tvirtina, kad jautruoliai sudaro apie 15-20 procentų žmonijos, o empatai vos 3-5 procentus. Kad gebėjimas matyti kito akimis ir jausti kito širdimi yra dovana. Prigimtinis talentas.

Tai kokios gali būti pretenzijos? Normalu, kad daugelis žmonių nenori būti gelbėtojais. Kaip padėsi, jei nesugebi “apsiauti kito batais”? Kaip suvoksi, kodėl kitam gali būti blogai, jei pačiam puikiausiai sekasi?

Kai nesupranti, lengviausia yra ignoruoti. Arba nuteisti – “ką nusipelnė, tą ir gavo”, “kištis nevalia, viskas vyksta, kaip priklauso, pagal mūsų sąmonei nesuvokiamą aukštesniųjų jėgų scenarijų.”

Vieni mano, kad empatija įgimta, o kiti įsitikinę, kad jos išmoko pats gyvenimas. Tačiau abi stovyklos sutaria, kad empatijos ugdymo pažanga nenuspėjama. Tarkim, kodėl empatija turėtų rūpintis storaodis, jei jis pasroviui per gyvenimą plaukia galvodamas išskirtinai apie savo malonumus?

Empatiškumas yra palaima ir prakeikimu. Palaima – jei žinai kaip ir realiai gali padėti. Prakeikimas – jei nori padėti, bet negali ir tau iš nevilties plyšta širdis.

Psichiatrė Dr. Judith Orloff  savo knygoje “Empato išgyvenimo vadovas” The Empath’s Survival Guide populiariai aprašė penkis svarbiausius mokslinius atradimus empatijos tyrinėjimo srityje.

Pirmasis – veidrodinė neuronų sistema
Neuromokslininkai atrado už atjautą atsakingus neuronus. Jų dėka mes gebame atspindėti kitų emocijas. Jei partneris depresuoja, jam nesiseka – tu irgi išgyveni liūdesį. Draugas įsimylėjo, jaučiasi ant sparnų – jo laimė ir tave pakylėja.

Aš prisimenu, kaip būdama vaikas lėkdavau pasitikti iš darbo grįžančių tėvų. Ir dar jiems žodžio nepratarus, net slenksčio neperžengus, jau žinodavau, kaip bus. Ar šiandien kartu žaisime ar geriau į akis nelįsti.

Tuo tarpu psichopatams, sociopatams ir savimyloms yra būdingas sutrikimas, vadinamas “empatijos nepakankamumas”. Jie nesugeba atjausti, nes jų veidrodinių neuronų sistema nepakankamai aktyvi. Šiuos žmones nors kuolu tašyk – jie niekada neišmoks besąlygiškai mylėti.

Antrasis – elektromagnetiniai laukai
Smegenys ir širdis generuoja elektromagnetinius laukus, kuriais yra perduodama informacija apie mūsų mintis ir emocijas. Empatiški žmonės yra labai jautrūs šių laukų poveikiui. Jie labiau nei “normalūs” yra paveikūs žemės magnetizmo bei saulės aktyvumo pokyčiams, tai veikia jų mintis, emocijas ir bendrą savijautą.

Trečiasis – emocinis užkratas
Moksliniai tyrimai įrodo egzistavimą tokio fenomeno, kaip emocinis užkratas. Mes surenkame emocijas iš aplinkos bei mus supančių žmonių. Kai gimdymo namuose sukukčioja vienas kūdikis, paskui nuvilnija choras ir kitų verksnių. Vienas su gyvenimu susipykęs kolega gali visą darnų kolektyvą paversti širšių lizdu. Deja, apsikrėsti blogomis nuotaikomis yra lengviau, nei geromis. Tačiau čia nepradėsime diskusijų apie gėrio ir blogio santykius.

Nuotaikų sinchronizacija gali paversti rojumi arba pragaru mūsų kasdienybę. Tai kaip elgtis? Apsupti save pozityviai mąstančiais ir iš fb erdvės šalinti visus niurzgas?

Ketvirtasis – laimės hormonas
Tai dopaminas, veikiantis kaip neuromediatorius. Jis aktyvuoja neuronus ir žadina malonumo pojūtį. Tyrimai rodo, kad empatiški intravertai, lyginant su ekstravertais, yra kur kas jautresni dopaminui. Jiems reikia jo mažiau, kad jausti pasitenkinimą gyvenimu. Jei ekstravertams būtinai reikalingi išoriniai stimuliantai – vakarėliai, iškylos, kolektyvinė veikla, tai intravertai puikiai jaučiasi palikti ramybėje, medituodami, klausydami vienumoje muzikos ar skaitydami, rašydami.

Penktasis – sinestezija
Tai tokia neįprasta būsena, kuri vadinama veidrodine jutikline sinestezija (angl. mirror-touch synesthesia). Neurologijos mokslas apibūdina sinesteziją kaip reiškinį, kai, dirginant vieno iš pojūčių jutimo centrą, atsiranda du ar daugiau pojūčių. Tarkim, tu matai kaip tavo draugas apkabina svetimą moterį ir pati jautiesi apkabinta. Juodas humoras.

Veikiant vieną jutimo organą – klausą, uoslę ar regą, – sinestetas patiria ne tik laukiamą pojūtį, bet ir papildomą. Tai tokia neurologinė būsena, kuomet keli skirtingi jausmai gali susilieti į vieną. Pavyzdžiui, tu klausaisi muzikos ir matai spalvas, rašai raides – jauti kvapus, tave užplūsta sapnų prisiminimai. Sinestetikai realiai jaučia kitų emocijas savo kūne taip, tarsi tai būtų jų pačių emocijos bei išgyvenimai.

Dalai Lama empatiją vadina vertingiausia žmogaus savybe ir pabrėžia, kad šiandien jos aktualumas tapo ypatingai svarbus. Gyvenimas dideliuose miestuose ir konkurencingoje aplinkoje mus išbalansuoja, mes jaučiame nuolatinę įtampą ir nerimą dėl ateities. Jei būtume empatiškesni viens kitam, mums būtų lengviau ir maloniau gyventi. Mes išmoktume gerbti nuomonę net tais įprastais atvejais, kai ji mums nepatinka.

Nėra ko girtis, kad nesuvaldai ašarų žiūrėdamas “Titaniką” ar klausydamas “I’m sailing”

Empatiškumo nepainiokime su sentimentalumu. Nėra ko girtis, kad nesuvaldai ašarų žiūrėdamas “Titaniką” ar klausydamas “I’m sailing”. Ar seilėjiesi prie video apie kačiukus šuniukus. Sentimentalumas ir brutalumas puikiai sugyvena poroje. Apsidairyk aplinkui ir išgirsi tuziną istorijų, kaip serijinis žudikas beprotiškai mylėjo savo mamą.

Empatiškas žmogus, išgirdęs, kad ieškai darbo, skambina pažįstamiems ir tave rekomenduoja. Sentimentalusis nuoširdžiai apsiverkia, vyno kartu išgeria. O ašaroms nudžiūvus tave draugiškai paplekšnoja per petį ir lydėdamas per duris priduria – “tu ten laikykis, neprapulk. Aš pasimelsiu už tave.”

Sentimentalumas saldus kaip sacharinas ir toks pat bevertis. Sentimentalumas – tai kičas, iš kurio šaiposi kritikai, o skaitytojai dažniausiai kemša už gerą.

Sentimentalumas egocentriškas ir pasyvus. Jis suka ratus vien apie asmeninius interesus ir meilę sau.

Empatija jautri ir kartu išmintinga, joje susilieja tolerantiškumas ir suvokimas. Ji anaiptol ne visada padeda malšinti karingas nuotaikas ir generuoja taiką. Tačiau be jos mes apskritai neturime ateities.

Forbes sako, kad atjauta neįkainojama. Apple savo darbuotojams praveda empatijos mokymus. Richardas Bransonas empatiją vadina sėkmės raktu.

Žmonės be empatijos nebūtinai yra musmirės. Jie tiesiog normalūs – išoriškai mandagiai draugiški, o iš tiesų pagal aplinkybes. Tokių dauguma ir mes gyvename jų apsuptyje. Ir galbūt patys tokie esame.

Prieš kritikuodami kitų klaidas ar trūkumus, pirmiausia paklauskime savęs, kurį mūsų trūkumą atspindi noras kritikuoti?

Leave a Reply

Komentuokite pirmas!

Pranešti apie
avatar
wpDiscuz
mm

Eva Tombak

Esu mama, žmona, jogos mokytoja, žurnalistė. Autorė knygų “Kas liko už kadro” (2011), “Laisvė basomis” (2015), “Laimės piliulės: vartojimo instrukcija ir šalutinis poveikis” (2016).
Mane žavi sveika gyvensena, o kategoriškumas baido. Pati esu vegetarė, tačiau šalinuosi bendrijų, kur geras žmogus būtinai vegetaras, o jeigu mėsėdis, vadinasi, šunsnukis. Man sveika gyvensena neatskiriama nuo sveiko proto ir tolerantiškumo, o sveikas protas – nuo gero humoro ir žinių. Vieniems sveika eiti gultis su vištomis ir keltis su gaidžiais, o kitiems – kaip čia pasakius. Kartais tikra katastrofa, kai gyvenantis saulės ritmu perlenkia lazdą, pyst – ir virsta pikčiurna, pasikėlusia nuobodybe.

Follow us

Don't be shy, get in touch. We love meeting interesting people and making new friends.