Salos

Blykst ir susitiko mūsų akys

“Esu velnių priėdusi skeptikė, kuri tiki tik tuo, ką pati gali pačiupinėti. Dažnai savęs klausiu, ar istorijos apie sąmoningą kūno atsiskyrimą (out of body experience) neprasilenkia su “Salų” sveiko proto politika?
Atsakymo nerandu. Bet ar turiu? Joks pasakotojas skeptiško proto neįtikins, kad taip gali būti. Bet ir joks protuolis neįrodys, kad negali.
Aš pati mistinių istorijų neturiu, tačiau vis dažniau sutinku žmonių, kurie jomis dalinasi. Prieš keletą dienų mane gatvėje sustabdė nepažįstamoji ir padovanojo savo patirties istoriją. Kaip ją, penkių metų vaiką, nei iš šio, nei iš to staiga užvaldė mintys apie gyvenimo prasmę. Kodėl ir ką ji čia veikia, kas ji tokia apskritai yra. Ir kaip netikėtai pajuto, kad savo kūną – mažos mergytės su kasytėmis – kažkokiu nesuprantamu būdu mato iš viršaus, tarsi iš paukščio skrydžio.
Moteris sakė, kad anoji būsena buvo palaimingai graži, kad jos ilgisi ir labai norėtų pakartoti. Tačiau iki šiolei nepasisekė.
Kiekvieną kartą, kai susitinku su Jurga – rašinio “Blykst ir susitiko mūsų akys” autore – ji mane panardina į savo potyrių keliones. Jos mistiškos ir absoliučiai neįtikėtinos. Tačiau aš tikiu.
Aš tikiu, kad kūdikystėje kiekvienas turėjome sąmoningo kūno atsiskyrimo gebėjimą. Tačiau jis nunyksta, kaip ir kiekvienas netreniruojamas gebėjimas.”
Eva Tombak


Tai atsitinka nuolatos. Prasilenkiant gatvėje ar virtualioje erdvėje, kai akys užkliūva už emocingo posto ar nuotraukos. Toks trumpas prisilietimas, tarsi fotoaparato mirksnis – blykst – susitiko akys, akimirkai užsilaikė tame trumpame susitikimo taške ir vėl nutolo. Kas nutiko? Regis nieko, bet… Sieloje kažkas suvirpėjo. Kur aš tą žmogų mačiau? Kur anksčiau jaučiau panašią emociją? Pojūtis akimirkai. Tačiau tą akimirką tuoj keičia kita – suskamba telefonas, kažkas užkalbina, ir mintis, vydama mintį, išblukina pojūčio prisiminimą.

Jau ne vienerius metus gaudau akimirkas – tas pojūčių blykstes, tuos prisiminimus. Dabar atpažįstu juos, kaip kažką ypatingo. Vieniems žmonėms, su kuriais susidūrė akys, taip norisi pamoti, kitus norisi apsikabinti, o dar tretiems tiesiog mirktelėti – matai, man viskas gerai – šiame kūne, šiame laike ir šioje planetoje.

Kartais man mirkteli atgal – žiūrėk, ir aš, gyvas, sveikas, viskas gerai čia, šioje Žemėje.

Kartais man mirkteli atgal – žiūrėk, ir aš, gyvas, sveikas, viskas gerai čia, šioje Žemėje. Toks jausmas, kad kadaise buvome susitarę susimirksėti kažkuriame šios planetos taške, ir va – susimirksėjome. Įsitikinome, kad veikia tas mūsų susitarimas.

Matyt, tiek ir tereikėjo – įsitikinti, kad mudviem viskas gerai. Ir vėl nuėjome savais keliais, nebetrukdydami vienas kito nei pokalbiais, nei žvilgsniais. Matyt, neturime nei skolų, nei bendrų, neišbaigtų situacijų, nei gijos, besidriekiančios iš praeities.

…Vilnius. Viešojo transporto stotelėje laukiu troleibuso. Rytas. Ankstyvas pavasaris. Saulė jau pakilusi, bet nėra šilta. Akis patraukia vaikinų kompanija, jie garsiai kalbasi ir gestikuliuoja. Matyti, kad vakar vakare jiems buvo linksma. Et, jaunystė, nusišypsau.

Staiga vienas žvilgsnis perveria širdį. Mūsų akys susitinka akimirkai. Tas jaunuolis šypsodamasis draugams linguoja į linksmą taktą. Bet akys… Jos nemoka meluoti – ten skausmas, neviltis ir Mirties šešėlis. Akimirka, viena akimirka, sutalpinanti visą gyvenimą. Tokį trumpą.

Kas nutiko? Mėginu klausti žvilgsniu. Et, – nusišypso akys, – gyvenimas sudėtingas. Taip norisi prieiti, suimti už pečių ir gerai, gerai papurtyti… arba paimti už rankos ir nusivesti į pavasarį. Saulė staiga tampa tokia ryški, ryški, apnuogindama supjaustytus riešus ir keistą šypsnį, nebijantį Mirties. Viskas bus gerai, – desperatiškai šaukia mano siela, – viskas bus gerai, – juk pavasaris. Viskas bus gerai, – atsako jo akys, – juk dar susitiksime, kitame taške…

…Viena iš daugybės salų Norvegijoje. Čia dirbu. Gyventojų vos pusšimtis. Per langą matosi jūra ir kalnas. Sniegas jo viršūnėje laikosi net vasaromis. Lyja lietus. Dažnai. Išeinu į gamtą. Kad susitikti žmogų. Temsta. Takelis vinguriuoja mišku – eglės, pušys, lapuočiai. Visai kaip Lietuvoje. Staiga pamatau Medį. Tiesiog medį.

Jis ne toks kaip kiti. Jis išsiskiria iš visų medžių. Jis kažkoks ypatingas. Jis tiesiog TAS medis. Mano Medis. Prieinu ir apsikabinu jį. Ir jis mane apsikabina. Stovime apsikabinę vidury miško. Beveik sutemo. Mes susitikome čia akimirkai. Paskui dar akimirkai, ir dar… Vis ateinu pas jį. Kai liūdna, kai gera. Visaip. Atpažinčiau jį bet kuriame miške. Tai mano medis, su kuriuo susitikome tame miške, toje saloje. Pasiilgstu jo.

…Praha. Vakarėja. Gruodis. Bet dar ne žiema. Galbūt vėlyvas ruduo, bet dar ne žiema. Man žiema – tai sniegas, pūga ir Kalėdų varpeliai. Nėra sniego ir varpelių, vadinasi ne žiema.
Esu kažkokiame parke ir renku į saują laukinius graikišus riešutus. Jie mažyčiai, sukritę į šlapią juodžemį. Valau juos rankomis ir deduosi į rankinę. Ant suoliuko sėdi pagyvenusi dama su skrybelaite ir rūko. Akimirkai mūsų akys susitinka.

Ji kalba akimis, pasakodama apie save, savo dieną ir savo akimirką. Lėtai, lėtai į viršų vinguriuoja melsvas dūmas. Jame jos paslaptis, sapnai ir istorija. Ji žino, kad turėjome čia susitikti. Iš rankų man pabyra laukiniai riešutai, jos akies kamputyje pakimba ašara. Ne liūdesio. Tiesiog vilties. Prisilietėme žvilgsniais. Taip reikėjo. Tą sekundę. Ir taip gera, gera. Ir šilta. Juk ne žiema dar.

… Sėdžiu prie kompiuterio ir skaitau kažką lietuviškame žinių portale. Akys pasigauna straipsnį apie neįgalų vyruką. Pasigauna ir nebegali paleisti. Perskaitau. Dar sykį perskaitau. Straipsnis nebepaleidžia. Išjungiu kompiuterį – nepaleidžia. Mėginu nurimti. Nepavyksta. Susirandu tą žmogų Fb erdvėje ir parašau laišką. Atrodau keistai pati sau. Mėginu paaiškinti nepaaiškinamą. Sulaukiu atsakymo: aš jau žinojau, kad tu man parašysi, aš sapnavau, kad gausiu tavo laišką. Mūsų gimtadienius teskiria kelios valandos, metai tie patys.

Jis rašo: turbūt, mūsų sielos buvo susitarusios kartu startuoti į Žemę.

Jis rašo: turbūt, mūsų sielos buvo susitarusios kartu startuoti į Žemę. Pritrūkstu žodžių. Nors jų ir nereikia. Žvilgsnių susitikimo akimirkoms žodžiai nereikalingi.
Vis dar esu atvira tokiems susitikimams ir tikiuosi jų bet kokiu oru – nenustebk, kai tau mirktelsiu kažkuriame pasaulio taške, laukdama tavo reakcijos – tiesiog norėsis pajusti, kad tau šioje Žemėje, šiame kūne ir šią akimirką viskas gerai.

Leave a Reply

Komentuokite pirmas!

Pranešti apie
avatar
wpDiscuz
mm

Jurga Jurgulienė

Esu medicinos sesuo. Aštuntus metus dirbu Norvegijoje, slaugos namuose. Paauglystėje norėjau būti vaikų darželio auklėtoja, tačiau paklausiau mamos ir įgyvendinau jos svajonę.
Aš – trijų vaikų mama, kuri kartais pasvajoja apie ketvirtą, o į savo vaikų svajones nesikiša.
Domiuosi proto ir kūno galimybėmis, sielos kelionėmis. Energijomis, žinutėmis, kurias atneša sapnai, kasdieniai ženklai ar situacijos. Rašau eiles, praktikuoju Reiki, medituoju, kalbuosi su žmonėmis, savimi ir Kūrėju. Antrinu R. Tagorei, kuris sakė, kad kiekviena siela, pražydusi Žemėje, reiškia, kad Dievas vis dar nenusivylė Žmogumi.

Follow us

Don't be shy, get in touch. We love meeting interesting people and making new friends.