Salos

Kampininkai ir šposininkai

„Vienas elgeta pasibeldė į karaliaus rūmus prašydamas nakvynės. Karalius juokėsi: „Galbūt supainiojai nakvynės namus elgetoms su rūmais karaliams“? ¬– „O kam rūmai priklausė iki tavęs?” – paklausė elgeta. „Mano tėvui, jis jau mires.” – „O kas šeimininkavo prieš jį?“ – „Mano senelis, jis jau miręs.“ – „Tai dabar pats atsakyk. Argi ši vieta, kur žmonės taip trumpai pagyvena, nėra nakvynės namai?“ Dzen istorija

Kai išėjo mama ir mes su sese įžengėme į jos nediduką butelį, abiems pasidarė šlykščiai slogu. Čia viskas buvo taip pat kaip anksčiau – saugoma indauja, suskaitytos knygos, krėslas prie televizoriaus, aptrupėjęs sienos kamputis prie balkono durų. Visi iki skausmo pažįstami daikčiukai rymojo savo vietose ir šaipėsi: „Tai čia mes laikini?“

Čia tik mums atrodo, kad daiktai keliauja iš kartos į kartą, iš rankų į rankas. O iš tikrųjų tai mes esame daiktų laikini nuomininkai. Didžiulio namo, vadinamo „mano gyvenimas“, kuklūs kampininkai.

Esame nuomininkai, kurie pagyvena ir išsikrausto. Kartais su skolomis ir tuomet prastai. Ypač, jei kažkas lieps ilgai atidirbinėti, kol pelnysime teisę stotis į eilę iš naujo. Gali tekti šimtmečiais laukti tinkamo laiko ir tinkamos vietos nuomotis naujus namus.

Šuo loja, karavanas eina

„Aš suprantu, kodėl nelaimingieji ir paliegę nenori gyventi ilgai. Bet jeigu esi laimingas ir kūrybingas, tai kur skubėti? Tai baisiai neteisinga, kad žmonės turi senti ir mirti.“ Damon Knight

Nuo Ievos ir Adomo laikų žmonės nepaliauja ieškoję jaunystės eleksyro, galinčio atitolinti senatvę. Kuria magiškas taisykles, kaip prailginti gyvenimą žemėje. Nemirtingumo tema žadina vaizduotę ir įkvepia visų epochų poetus, chemikus ir alchemikus. Nūdienos mokslas investuoja milijardus į jaunystės išsaugojimą. Tuo tarpu charizmatiški sukčiai be vargo pelnosi iš pamišusių dėl jaunystės ar ilgaamžiškumo.

O yra ir tokių, kurie galvos dėl panašių dalykų nevargina. Jie naktinėja, kerta lašinius, nevengia stikliuko. Ir sveikuoliams akis bado gyvendami po 30 ar net 50 metų ilgiau už savo bendraamžius.

Naujosios Anglijos Šimtamečių Tyrimų Centro (New England Centenarian Study) įkūrėjas Thomas Perls, tyrinėjantis ilgaamžių įpročius, reziumuoja: „Ieškodami ilgaamžiškumo priežasčių, negaiškime laiko aiškindamiesi, kas ką valgo ir geria. Verčiau pasidomėkime DNR tyrimais bei ilgaamžiškumo genais.“

Mes bijome modifikuoto maisto, onkologinių susirgimų, virusų žudikų, konservantų, cukraus, alkoholio, narkotinių medžiagų, užterštumo. Ir dar tūkstančių kitų drakonų.

Šunys loja, o karavanas eina ir gyvenimo trukmė ilgėja. Šiandien sunku patikėti, kad pirmykščiai žmonės gyveno vos dvidešimt metų, ir ši neteisybė tęsėsi kelis tūkstantmečius. Dar XVIII amžiuje (vos prieš du šimtmečius) mes gyvenome vidutiniškai 35 metus. Viskas pasikeitė nuo XIX a., kai imta daugiau dėmesio skirti sveikatos apsaugai, mitybai, ekologijai. Mokslininkai prognozuoja, kad gimę 2010 ir vėliau, jau gyvens iki 105 metų. O gal ir dar ilgiau.

Lažybos už milijoną

Du ekscentriškieji ilgaamžiškumo ekspertai – mokslininkas genijus Alex Zhavoronkov ir multimilijonierius verslininkas Dmitry Kaminsky susilažino, kuris iš jų gyvens ilgiau. Laimėtojas gaus milijoną dolerių akcijomis arba grynais. Be abejonės, su sąlyga, kad nenudobs savo priešininko.

Tačiau šių lažybų negana, verslininkas Dmitry Kaminsky meta dar vieną masalą liaudžiai. Skelbia milijono dolerių apdovanojimą tam, kuris sulauks 123-jų metų ir sumuš iki šiol egzistavusį ilgaamžiškumo rekordą.

Netikri ir tikri rekordai

Su tais rekordais sprandą nusisukti viens du. Ypač, jei ilgaamžiai senoliai yra gimę ne vakarų pasaulyje, o Rytų Azijos šalyse, kur statistika net pameluoti negali. Jos tiesiog nėra. O kur nėra – ten pasakos gyvena. Tarkim apie kiną Li Ching-Yuen, kuris nugyveno 256 metus.

Nenorėčiau liūdinti, tačiau visų laikų ilgaamžiškumo rekordininke oficialiai pripažinta prancūzė Jeanne Calment. Ji nugyveno „tik“ 122 metus ir 164 dienas (1875 – 1997).

Na, o paskutinis ilgaamžiškumo mohikanas, gimęs dar XIX amžiuje ir mus palikęs 2016 metais, buvo Bruklino gyventoja Susanah Mushatt Jones.

Aš esu vegetarė, tačiau turbūt gana iškrypusi. Man smagu skaityti, kad Susanah kiekvienas rytas neapsieidavo be kiaušinių ir bekono.

Susanah Jones, „šviežiausia“ seniausia pasaulio gyventoja, mirė du mėnesius prieš savo 117- ąjį gimtadienį. Ji sakydavo, kad jos ilgaamžiškumas be paslapčių: „Aš esu laiminga, nes gyvenu kartu su savo šeima.“

Aš tūkstantį kartų atsiprašau, tačiau pasikėsinsiu šaukšteliu deguto sugadinti medaus statinę. Su didžiausia pagarba lenkiuosi visiems, kurie gyvena su ilgaamžiais mamytėmis, tėveliais ar seneliais, ir tiesiu taikymu po darbo lekia namo – maitinti, maudyti, keisti pampersų. Tūkstantį šimtąjį kartą klausyti tų pačių istorijų ir priekaištų. Ir taip dešimt, o gal ir trisdešimt metų.

Kaip pasaulis sukasi

Su drauge lankome jos mamą jau keli metai gyvenančią senelių namuose. Mažytė šviesių akių moteriškė, kurią nei už ką nedrįsčiau pavadinti senole, mus pasitinka apsisiautusi minkštu chalatu ir įsispyrusi juokingas šlepetes su meškučiais. Kartu keliaujame į svečiams skirtą holą. Mes su drauge glaudžiamės ant siauros sofutės, o jos mama patogiai išsidrėbia supamajame krėsle.

„Atsiprašau, kad trukdau. Aš labai norėjau su jumis susipažinti“, – pagrindinę priežastį nutyliu, negi dabar aiškinsiu, kad ji kaip dinozauras – seniausias mano gyvenime sutiktas žmogus.

„Kaip jūs jaučiatės šiandien?“ ¬– nevėkšliškai mezgu pokalbį.

„Jaučiuosi puikiai. Bet labai ilgiuosi savo mamos maisto. Niekas nemoka gaminti jos šnicelių – apvoliotų džiuvėsėliuose, minkštučių, riebių.“

Aš negaliu patikėti. Jai 98 metai ir ji iki šiolei ilgisi mamos šnicelių! Įdomu, kada ji paskutinį kartą matė savo mamą…

„Kokia jūsų ilgaamžiškumo paslaptis?“ – klausiu.

Ji lėtai įkvepia. Taip lėtai, kaip koks šimtametis vėžlys. Dieve, juk jai pačiai arti šimto metų! – susigriebiu ir šypsausi. Jos įkvėpimas trunka kokias 4 minutes ir tokio pat ilgio iškvėpimas. Ir per tą vieną kvėpavimo ciklą ji suranda atsakymą.

Ji sako – „Aš sėdžiu ir stebiu, kaip pasaulis sukasi. Kaip gyvenimas eina.“

Ji kalba kaip koks Dzen Meistras. Įsivaizduoju, kaip panašiais žodžiais Dzen Meistras kreipiasi į didžiuosius pasaulio išminčius. Prezidentus. Šventikus. Vienuolius. Dvasinius vadovus. Ir jiems primena apie svarbą gyventi paprastai. Nesigręžioti atgal. Nesivaikyti iliuzijų aitvarų. Lenktis žinioms ir išminčiai. Ir gerbti dabarties laiko šventumą.

Ilgaamžiškumo ir sielos reikalai

Dirbtiniai organai, genų inžinierija, klonavimas, kamieninės ląstelės ir nanotechnologijos – visa artilerija paruošta pradėti ilgaamžiškumo revoliuciją. Prognozuojama, kad vyresni nei 65 metų amžiaus senjorai, kurie šiandien sudaro apie 13 procentų visų žemės gyventojų, artėjant 2030-iesiems išaugs iki 20 procentų ir daugiau.

O bijantiems numirti anksčiau, nei mokslininkai nugalės senėjimo ligą ir prasidės amžinos jaunystės amžius, skubu priminti, kad išeitis visada yra.

Štai, kad ir JAV beisbolo žvaigždės Ted’oWilliamso pavyzdys. Williamso ir dar 250 žmonių kūnai yra krioniškai užšaldyti ir laukia savo atgimimo ateityje. Dar 1500 žmonių yra pasirašę sutartis, kad jų kūnai po mirties bus užšaldyti.

Kai skaitau panašaus pobūdžio informaciją mane drąsko prieštaringi jausmai. Vienas klykauja, „wow, kaip nuostabu, neįtikėtina mokslo pažanga!“ Antras skeptiškai raukosi, sako, bulšitas. O trečias ramina, sako „pala pala, o kaip tuomet su sielos reikalais?“ Kas vyksta su siela, jei mes kūną užšaldome? Ar ji laisva ir gali keliauti, kur nori? Ar privalės likti žemėje ir laukti, kol mokslininkai kūną atgaivins?

O gal į tą atgaivintą kūną ateis kita siela?

Išimtys, ne taisyklės

Sakoma, kad senovėje amžinas gyvenimas buvo išskirtinai dievų reikalas. Eiliniems mirtingiesiems nemirtingumas, kaip, pavyzdžiui, Herakliui, galėjo būti dovanotas nebent už didelius nuopelnus.

Google pranašauja, kad nemirtingumo era prasidės nuo 2045 metų. Kad jau po 15 metų ar net anksčiau mokslo progreso dėka mes galėsime prailginti gyvenimą dvigubai.

Mokslininkai skeptikai tvirtina, kad mūsų genuose užkoduota maksimali gyvenimo trukmė ir ji sudaro apie 115 metų. O toks fenomenas, kaip Jeanne Calmet, gyvenusi 122 metus, yra graži išimtis.

Jeanne buvo iš prigimties atspari stresui, ji nepaliovė kartojusi, „kam jaudintis, jeigu nieko negali pakeisti.“ Per savo gyvenimą ji spėjo sutikti daygybę įspūdingų žmonių, jų tarpe netgi genijų Van Goghą, apie kurį vėliau atviravo, koks jis „bjaurus, storžieviškas, dvokiantis.“

Jeanne buvo sportiškai aktyvi iki pat gyvenimo pabaigos – tenisas, riedučiai, plaukimas, medžioklė. Fechtavimas, kurio pradėjo mokytis jau devyniasdešimties. Važinėjo dviračiu iki pat 100 metų. Labai mėgo pasivaikščiojimus, pati apėjo visą Arlį miestelį, kad asmeniškai padėkoti kiekvienam, nepamiršusiam ją pasveikinti su šimtuoju gimtadieniu.

Jeanne nepaliko jokių įpėdinių. Tačiau pasaulį praturtino nemirtingomis citatomis ir anekdotinėmis istorijomis. Vien ko verta jos istorija su teisininku Andre-Francois Raffray!

Teisininkas Andre-Francois Raffray turbūt įsivaizdavo padaręs labai neprastą sandėrį, įsigyjamas ponios Jeanne butelį už gerokai mažesnę nei rinkos kainą. Pagal sutartį jiedu susitarė, kad šeimininkė Jeanne iki gyvenimo pabaigos gyvens savo butelyje, o pirkėjas Andre-Francois jai mokės mokestį – tokį, kokio reikia pragyvenimui. Sulygo, kad tai bus po 2500 frankų (dabar 400 dolerių) kiekvieną mėnesį, iki pat jos mirties.

Kontrakto sudarymo metu Jeanne buvo beveik 90 metų. Niekas negalėjo nuspėti, kad ji gyvens dar 32 metus ir pergyvens patį teisininką.

Ponui Raffray žiauriai nepasisekė. Jis mirė būdamas 77 metų, išmokėjęs poniai Jeanne daugiau nei 180 tūkstančių dolerių. Tai buvo dvigubai daugiau, nei rinkoje nustatyta buto vertė.

Ponia Calment turbūt yra fanatiškų sveikuolių baubas. Ji metė rūkyti būdama 117-os. Ir tik todėl, kad jai, beveik netekusiai regėjimo ir klausos, buvo sunku prašyti prisidegti.

Savo ilgaamžiškumo paslaptimi ji įvardino tris dalykus: alyvuogių aliejus kūnui, portveinas sielai, o gerai nuotaikai – kilogramas šokolado per savaitę.

Jeanne sakė: „Aš prastai matau, prastai girdžiu ir prastai jaučiuosi. O šiaip viskas gerai (…) Aš niekada nepamirštu šypsotis. Mokėjimas juoktis – štai gyvenimo paslaptis.“

Kiekvieną kartą tvarkydama spintą ar matydama niekučius, kurie nebetelpa ant lentynos, sprendžiu būties klausimą – pirkti naują lentyną, plėsti spintą, ar tuštinti, išdalinti ir šveisti velniop.

Jei spinta pergrūsta, o galva sprogsta nuo senų minčių, sunku rasti vietos naujam turiniui.

Gyvenimas kaip mėnulis. Jis nuolatiniame kitime – tai pilnėja, tai tirpsta.

Leave a Reply

Komentuokite pirmas!

Pranešti apie
avatar
wpDiscuz
mm

Eva Tombak

Esu mama, žmona, jogos mokytoja, žurnalistė. Autorė knygų “Kas liko už kadro” (2011), “Laisvė basomis” (2015), “Laimės piliulės: vartojimo instrukcija ir šalutinis poveikis” (2016).
Mane žavi sveika gyvensena, o kategoriškumas baido. Pati esu vegetarė, tačiau šalinuosi bendrijų, kur geras žmogus būtinai vegetaras, o jeigu mėsėdis, vadinasi, šunsnukis. Man sveika gyvensena neatskiriama nuo sveiko proto ir tolerantiškumo, o sveikas protas – nuo gero humoro ir žinių. Vieniems sveika eiti gultis su vištomis ir keltis su gaidžiais, o kitiems – kaip čia pasakius. Kartais tikra katastrofa, kai gyvenantis saulės ritmu perlenkia lazdą, pyst – ir virsta pikčiurna, pasikėlusia nuobodybe.

Follow us

Don't be shy, get in touch. We love meeting interesting people and making new friends.