Salos

Ar mes tikrai nieko nebežinome?

Ko reikia, kad būtum geidžiamiausia moteris ir gerbiamas vyras“
Vienas gyvenimo būdo mokytojas

Pastaruoju metu it užburta stebiu įvairiausius gyvenimo mokytojus, kurie socialinėje erdvėje, regis, dauginasi geometrine progresija. Pirmi metai, kai imu gailėtis vietoje psichologijos studijų pasirinkusi filosofijos, nes dabar kaip niekada norėčiau imtis tirti šį reiškinį, o kompetencijos trūkstu. Kas atsitiko pasauliui (tai ne tik Lietuvos reikalas), kad jame yra šitiek daug įvairiausių „mokytojų“, „guru“, „švietėjų“, net „gelbėtojų“. Rašau kabutėse, nes nepasitikiu tais gelbėjimo planais ir jų vykdytojais, net jeigu labai dažnai jie yra išsilavinę, protingi žmonės. Kiekvienąsyk, kai žmogus sako – „turiu planą“, man atrodo, kad jis ima akyse panašėti į Hitlerį. Kai dažnai dirbu viena, jaučiu, kaip rūpi pasitarti su protingais žmonėmis, pasitikrinti, ar einu teisinga kryptimi, kaip norisi komandos, kuri sakytų – „čia tai vėjai“ arba „puiki mintis“.

Ir pati neretai tampu „mokytoja“, kai mane kviečia į mokyklas, bibliotekas, tėvų bendruomenes papasakoti apie skaitymo naudas. Taip, dirbu kasdien šioje srityje, bet vis vien kartais jaučiuosi nejaukiai dėstydama žmonėms tas tiesas. Jos nėra tik mano – įrodytos tyrimais, pagrįstos straipsniais. Tačiau esu auklėta viską vertinti kritiškai, tad man nuolat kyla klausimas – ar žmogus, iš kurio semiamasi patirties, pats žino pakankamai, ar jis yra lankstus, ar jis neprisiima dievo vaidmens, tardamas, kad viską žino geriau už kitus, ar jis tariasi su kitais žmonėmis, su specialistais ir profesionalais, ar jis moka diskutuoti, išklausyti, svarstyti, ar jo žinios yra kuo nors pamatuotos, ar jis moko remdamasis populiariausiu argumentu – žinau iš patirties, aš tai praėjau, išgyvenau ir išmokau?

Jeigu esate feisbuke, jus jau ne kartą turėjo pričiupti kokie nors gyvenimo mokytojai.

Jeigu esate feisbuke, jus jau ne kartą turėjo pričiupti kokie nors gyvenimo mokytojai. Jie moko, kaip uždirbti milijoną, kaip teisingai maitintis, kaip būti sveikiems, kaip tobulinti santykius, kaip būti tobulu vyru/ žmona (dažniau žmona, nes vyrai dažnu požiūriu ko gero ir taip labai netoli tobulumo), kaip savimi pasitikėti, kaip siekti savo tikslų, kaip „padaryti pakeitimus savo gyvenime“, kaip žydėti, šypsotis ir būti nuolat laimingu, pozityviu, su šypsena. „Tu liūdėt nebijok“ kadaise sakė Andrius Mamontovas. Tačiau liūdėti bijoma, patylėti bijoma, nes toks užsisklendęs žmogus tai jau nesėkmė. Bėda visuomenei. Mažų mažiausiai – sociopatas. „Kažką rezga“. Tarsi kiekvienas darbas būtų matuojamas tik jo žinomumu ir pareiškimais: nori kažko pasiekti, rėk.

Apie geidžiamos moters ir gerbiamo vyro mokymų vedėją svetainėje skaitau: „verslininkas, lektorius ir vyras, kuris per 12 metų tikriausiai yra padaręs daugiausia klaidų santykių kūrime ir sąmoningai visas jas suvokęs, išmokęs gautas pamokas, pagaliau įgyvendinantis savo gyvenimo svajonę – seminarų pagalba padėti Lietuvos žmonėms ir pasidalinti pačia vertingiausia informacija, kuri iš esmės pakeitė jo gyvenimą, pačioje svarbiausioje gyvenimo sferoje – santykiuose.“

Parodykite man suaugusį, brandų žmogų, kuris to neperėjęs, kuris nepadaręs gyvenime klaidų, jų nesuvokęs. Tai kodėl vienas turėtų būti pranašesnis už kitą tokį pat? Kodėl turėčiau eiti į mokymus apie santykius pas žmogų, kuriam mokymai pirmiausia yra jo patirtis, o antra – verslas? Arba atvirkščiai. Labiau pasidomėję, rasite, jog taip pat jis konsultuoja ir statybų klausimais (žinoma – statyti namus ar santykius juk praktiškai viena ir tas pats). Kodėl savo vidinius reikalus, pačią jautriausią ir svarbiausią sritį, lengva ranka turėčiau patikėti tiems, kurie perka nuoširdumu, neprastu, bet kažkodėl labai vienodu (barzda, švarkas su alkūnių lopais, akinukai (jeigu vyras) arba tradicinio grožio, jauna, liekna, nelabai natūraliai besišypsanti ponia kiek virš trisdešimties plevėsuojančia suknia (jeigu moteris) įvaizdžiu, asmenine patirtimi ir išmoktais viešojo kalbėjimo triukais? Kai kuriuos žmones patraukia ir įsivaizdavimas, jog tapę šių „guru“ sekėjais gyvens tokį patį „sėkmingą“ gyvenimą – atkreipčiau dėmesį į neformalias „mokytojų“ nuotraukas – Moët šampanas (nes kitokių turbūt nelabai žino), vardiniai drabužiai ir batai raudonu padu, sėkmingoms mokytojoms dovanojamos nuolatinės dovanos (žinoma, ir gėlės) nuo mylinčių vyrų, begalinis dėmesys, visokių festivalių atidarymai ir uždarymai, vakarienės prie žvakių arba vakarėliai pūstomis sukniomis. Ar galima įsivaizduoti „sėkmingesnį“ gyvenimą?

Kokia čia visuomenė, jeigu suaugusiems žmonėms, siekiantiems savo gyvenimo tikslų, reikia mokytojų visais klausimais?

Darosi baugu, kokioje visuomenėje mes gyvename, jeigu žmones tokie dalykai žavi ir ypač baisu, kad aplinkui yra tiek visa ko „mokytojų“. Kitaip tariant, kokia čia visuomenė, jeigu suaugusiems žmonėms, pasiekusiems (siekiantiems) savo gyvenimo tikslų, reikia mokytojų visais klausimais, tada – įkvėpėjų, motyvuotojų?

„Man tai buvo spyris į šikną“ – sako kokia nors ponia, kuri metų metus turėjo idėjų, bet jų neįgyvendino, kol gyvenimo būdo vadybininkė įkvėpėja jos neįkvėpė…

Kas mums darosi, jeigu kasdien susiduriame su tokiais nepilnavertiškumo kompleksais, baimėmis, jeigu mes nebesugebame suformuluoti savo gyvenimo tikslų, nebežinome, ko gyvenime norime, o jeigu ir žinome, mums reikalingi kažkokie postūmiai, kad tai padarytume?

Pasiūlyk nueiti pas psichologą, atsakys – aš ne psichas. Arba, geresniu atveju – brangu. Google nesunkiai leis jums sužinoti, kiek kainuoja visi tie mokymai ir tai tikrai nėra pigu, tačiau susirenka pilnos salės, o ta euforija po kiekvieno tokio susitikimo ir vienodos struktūros atsiliepimai („pakeitė mano gyvenimą“, „dabar aš žinau, kaip siekti savo tikslų“; tobulas lektorius“, „milijonierius gyvena manyje“, etc.) primena tikėjimo žodį ar kokią kitą sektą. Jeigu tie mokymai duotų naudos, jau šiandien Lietuvoje žmonės nebepirmautų savižudybių skaičiumi, niekada nesiskirtų, neitų pas meilužius, neemigruotų, visi būtų liekni, atleitiški ir mažiausiai pusė žmonių būtų milijonieriai.

Nuo ko prasideda tokie mokymai, kas yra „lektorių“ impulsas? Impulsai turbūt yra du – pirmiausia žmonės mokyti kitų eina, kai patiems, savo pastangomis ir dideliu noru pasiseka, ką nors padaryti ar pasiekti. Kai iš apkūnaus tampi lieknu, iš nesportuojančio – atletu, iš depresuojančio išsiskyrusio žmogaus – kerinčiu meilužiu, iš kiekvieną eurą skaičiuojančio – klestinčiu verslininku ir t.t., iš darbo nerandančio žmogaus – kitų mokytoju. Antras impulsas yra lengvi pinigai. Kai pasiekus tam tikrų rezultatų tavęs paprašo pasidalyti paslaptimis, pamanai „o tai kodėl negaliu daryti to už pinigus, jeigu yra paklausa? Galiu.“ Taigi, jie gyvena iš klausytojų silpnybių, kvailumo ir lengvatikystės. Taip, jie yra gudresni, apsukresni, valingesni, tačiau nebūtinai žino daugiau nei mes. Kad ir kiek daug jie būtų padarę, savo gyvenimą tvarkome ir jam vadovaujame mes patys. Kai nugaros skausmams malšinti iš jogos mokytojos gavau pratimų nugarai išklotinę ir paaiškinimus, pagrindinis patarimas buvo tik vienas: „svarbiausia – daryti.“ Tas pats ir čia – tie kiti už mus nieko nepadarys. Dabar prikibkite – kam tau jogos mokytoja, kad jau dediesi tokia visko ieškanti pati. Atsakau – nes tokios jogos mokytojos ieškojau ilgai ir būtent tokios man reikia.

Labiausiai gyvenimo „mokslų“ siekimą norisi pavadinti neraštingumu.

Labiausiai gyvenimo „mokslų“ siekimą norisi pavadinti neraštingumu. Bandymu lengviausiais keliais atrasti visus atsakymus. Tačiau lengviausias kelias nebūtinai geriausias. Dažniausiai – priešingai. Kad pasiektum rezultatų, turi daug dirbti, skaityti, domėtis, kelti klausimus ir ieškoti į juos atsakymų, turi eiti visokiais keliais, klysti, nerasti, tačiau nenuleisti rankų, o ieškoti toliau. Kritinio proto nebuvimas iš mūsų padarys bendruomenę, kuriai viskas tinka, ką pasiūlo kiti, nekeliant jokių klausimų. Tie, kuriems apie keturiasdešimt ir virš, puikiai žino, kas yra toks gyvenimas. Komunizmas. Jums viską pasiūlys, už jus nuspręs, nes jie geriausiai žino, ko jums reikia. Jums tereiks siekti kažkieno numatytus penkmečio planus. Ar tikrai norite taip gyventi?

„Kaip po skyrybų susirasti vyrą?“ – klausia tas aukščiau minėtas gyvenimo mokytojas. Nes jis per savo dvylikos metų santykių patirtį jau suprato – moteris be vyro nepilnavertė. Ji kažkokia stoka. Viena pati ji niekas, todėl iškart po skyrybų pirmas darbas jai – susirasti vyrą. O žinote, koks vyro darbas? Žinoma – moterimi rūpintis. Drausčiau tokius mokymus, jeigu galėčiau. Bet ko gero efektyvesnis būdas būtų nuo jaunų dienų vaikams ugdyti kritinį protą, gebėjimą mąstyti ir patiems pasirinkti. Geriausia – nuo mažumės skaityti jiems knygas.

Kitas mokytojas, kuris jau pažengęs kiek toliau, nes nežada užsiimti jūsų (mūsų) motyvacija, o tiesiog siūlo išmintį, kaip „padaryti pakeitimus savo gyvenime“. Jis savo mokymų aprašyme dvylikoje eilučių palieka dešimt (plika akimimi matomų) klaidų! Ribos tarp rimta / nerimta, naudinga / pavojinga yra visiškai išsitrynusios, o pasiūlos ir informacijos kiekiai tokie dideli, kad turi būti itin budrus, norėdamas atskirti pelus nuo grūdų.

Kuo daugiau stebiu vaikus, tuo labiau matau, kad vaiko artimiausia aplinka, jo šeima yra atskira kapsulė – joje vaikas susirenka viską, koks jis bus gyvenime; čia jis susiformuoja savo požiūrius, vertybes, net kalbą.

Ir taip, santykiai yra be galo svarbu. Todėl keista būtų statyti juos ant bet kokių pagrindų, pradedant besimokančių iš savo gyvenimo patirties. Nes ne visos patirtys yra būtinai geros ir ne visi laimingų santykių modeliai tinka būtent mūsų santykiams.

Leave a Reply

2 Komentarai on "Ar mes tikrai nieko nebežinome?"

Pranešti apie
avatar
Rūšiuoti pagal:   Naujausi | Seniausi | Geriausiai įvertinti
Jūratė
Svečias
Geras straipsnis, nes ne vienas jau susidūrėme FB su tokių “mokytojų” paslaugomis, o bent šiek tiek mąstančios moterys tikrai kritiškai vertina šį reiškinį. Kodėl šiandien tai taip gaju pas mus? Dėl daugelio priežasčių…, viena jų – matyt labai sunku Lietuvoj išgyvent, tai žmonės prasimano visokių dalykų, kad kažkaip neemigruot… Bet kita vertus nebūtų paklausos, nebūtų pasiūlos, ir kaip tik šioje vietoje reiktų paminėt mąstymą, apie ką užsimena ir straipsnio autorė. Būtent mąstymo nebuvimas/stoka ir lemia tokią paklausą, ypač tarp jaunesnės kartos atstovų. Ir tai yra mūsų švietimo sistemos rezultatas, kuomet mūsų vaikai nemokami mąstyti, o tik atsakinėt į testų klausimus… Daugiau »
Sigita
Svečias

Koks negatyvus straipsnis!

wpDiscuz
mm

Rūta Elijošaityte-Kaikarė

Literatūra mano gyvenime yra kasdien – įvairiausiais pavidalais. Kai neskaitau, organizuoju festivalius, kai jų neorganizuoju, kalbuosi su tėvais apie knygas ir skaitymą vaikams, kai nesikalbu, rašau apie perskaitytas knygas. O gyvenime, kai viskas aplinkui keičiasi ir pati keičiuosi, labiausiai norisi stabiliai įsispirti į žemę. Visada padeda Lietuvos gamta ir gera literatūra.

Follow us

Don't be shy, get in touch. We love meeting interesting people and making new friends.