Salos

Prašau pakeisti išėjimo būdą arba padėvėtų kūnų surinkimo punktas

Šiandien pagalvojau kas būtų, jei žmonės ne mirtų, o gautų laišką, kad tarkim po savaitės jau turi ateiti į nusidėvėjusių kūnų surinkimo punktą – „Rožinė ateitis“, kurio nuostatose parašyta: „Priimam ir mažai naudotus kūnus“? Ar pakaktų savaitės visiems žemiškiems reikalams užbaigti? Aišku, jei komplikuoti turto klausimai – tarkim, neįformintas teisiškai namas, o tavo vaikai žiauriai konkuruoja tarpusavyje? Todėl jei vietoj to, kad ramiai sau sėdėtum avinėlio puotoj, tu lakstysi prie rojaus lango, kad pasiklausytum, ar jie, tie tavo vaikai pagaliau išsprendė tavo turto klausimus – blogai. Mažai vienos savatės. Reikia dviejų. Per jas spėsi gražiai ištvarkyti savo spintas ir visus podėlius, net klausimo nekils, kiek kokių skudurų dar tau prireiks. Tiesiog mesi viską lauk, nes niekam nieko nebeprireiks. Ir tų iš palėpės, ir iš sandėliuko, kuriuos ketinai išvežti giminėms į kaimą. Niekuomet nebeprireiks to seno slidininko kostiumo, nes dabar yra daug gražesnių, šiltesnių ir pigesnių, nei tų aulinių, tai kas, kad jie odiniai. Nebepasiūsi iš jų rankinės, jei jau nebepasiuvai.

Koks patogumas – paliksi po mažą ryšulėlį prisiminimų visiems. Vieną dieną skirsi tiems ryšulėliams surinkti. Na gerai, ne ryšulėliams, o gražioms prisiminimų dėžutėms. Ir darysi tai taip nuoširdžiai, kaip niekuomet nedarei prieš visų: draugų, giminių ir artimųjų gimtadienius. Nėra ko daug galvoti – paliksi po nuotrauką, kokią smulkmeną, kuri jam ar jai patiko ant tavo komodos tada, kai dar nebuvai gavusi laiško… Juk nebeįdėsi į prisiminimų voką pinigų – nesąmonė… O be to, galėsi parašyti visiems pasakydamas tai, kas svarbiausia, ko niekuomet su jais net nekalbėjai, nes nedrįsai, arba buvai labai išdidus. Galėsi atsiprašyti ir tikrai atleisti. Tikrai turėsi tam laiko.

Koks patogumas – eidamas į surinkimo puktą apsirengsi taip, kaip labiausiai mėgsti – gal net miniaku, nors niekuomet nedrįsai jo mūvėti, o ne kažki kokias baisias įkapes. Ir kodėl jos tokios baisios – lelijavos ar tamsiai mėlynos? O jau tie šalikai ant galvos, o jau tos pirštinės, kaip ne žmogui. Kaip numirėliui. Akurat.

Ir toks visai fainas paskutinis žygis gausis: susirinks visi, kuriuos tu pakviesi, kad palydėtų, kaip kažkada palydėdavo į tarybinę kariuomenę.

Ir toks visai fainas paskutinis žygis gausis: susirinks visi, kuriuos tu pakviesi, kad palydėtų, kaip kažkada palydėdavo į karo komisariatą, į tarybinę kariuomenę – tie, kurie tu norėsi, kad eitų, o ne visi, kurie prie dabartinės tvarkos sugalvoja ateiti prie grabo. Ir po palydų kažkas parašys feisbuke: “Nu tikrai labai fainas vakarėlis buvo, ačiū…”

Aišku, žmonių mirties biznis žlugtų – graborių ir informatorių, kurie praneša laidojimo kompanijoms, kad va, jūsų klientas taip sakant, pakeliui… :)))

Ir tų kurie siuva tas tragiškas įkapes, ir žvakių gamintojų, ir tų baisių laidojimo mašinų nebereiktų. Ir tų Osvencimo pečių… ir urnų niekas nebepirktų. Ir chrizantemų. Kaip faina – ir kapinių nebūtų. Ir granito paminklų. Ir tos prievolės – nurinkti visus šapelius nuo kapelio. Nes niekas, o niekas nenori to daryti. Ypač jei pušys virš kapo savo šapus sėja – nei vaikai, nei anūkai. O jei daro, tai tikrai ne iš meilės, o iš pareigos. Didžios pareigos: „Ką kiti pasakys?“. Ir dėl tos Vėlinių šventės.

Ir nebūtų tų tragiškų ligų – tų vėžių, tų insultų, tų nesuvokiamų rykščių, prieš kurias esi bejėgis kūnas, patiestas ant ligoninės lovos.

Ir žmogus išeitų sveikas, judrus ir vis dar galintis padaryti vienu ypu 30 gilių pritūpimų, 15 atsispaudimų ar laisvai užsikelti koją ant sprando. O ne paliegęs, nuplikęs, sukritęs, išgeltusia oda, su 6 dantimis ir negalinti bepailti iš lovos.

Tiesiog Dievulio administratorė turėtų daugiau darbo, galima sakyti daug darbo: kasdien siuntinėti laiškus.

Reikėtų, kad galėtum rašyti apeliaciją pratęsti savo žemišką kelionę. O iš Dievo kanceliarijos ateitų atsakymas: „Nurodykite visas svarbias priežastis, dėl kurių Jums gali būti pratęstas gyvenimo žemėje laikas“.

Tiesa, dar reikėtų apeliacinės komisijos. Tarkim, jei nepabaigei kažko labai svarbaus: tik tik pradėjai gyventi, kaip žmogus — ėmei matyti saulėlydžius ir saulėtekius ir supratai, kad va, dabar yra tas laikas, kai myli visus aplinkui, tikrai myli, o tau jau atėjo laiškas. Reikėtų, kad galėtum rašyti apeliaciją pratęsti savo žemišką kelionę. O iš Dievo kanceliarijos ateitų atsakymas: „Nurodykite visas svarbias priežastis, dėl kurių Jums gali būti pratęstas gyvenimo žemėje laikas“. O jūs imtumėt laužyti galvas ir garantuoju, kad kai ką pameluotumėt, atseit – „Tik pradėjau atleidimo pusseserei procesą ir nenoriu išeiti su nuodėme… arba – prašyčiau leisti pabaigti romaną – liko dvi pastraipos…“

Ir tą dieną, kai visa chebra lydėtų į padėvėtų kūnų surinkimo punktą, į kurį priima ir mažai naudotus kūnus, visi eitų linksmi, kvatodami, gerdami šampaną, nes nereikėtų sėdėti tyliai vėsioje šarvojimo salėje, uosti yrančio kūno tvaiką ir verkti. Man gal labiausiai ir patinka ta vieta, kad nereiktėtų verkti. Nes paverkus visuomet aptinsta vokai. O tai – nieko gero.

Ir kas visų fainiausia, nebeliktų tų žodžių – jis numirė. Nes jis ne numirė iš tiesų, o išėjo. Pro surinkimo punkto vartus. Tokius kasdieniškus, kad net neatskirsi, jog tai – amžinybės vartai.

Dabartinis išėjimo būdas yra žiauriai netobulas, jis visuomet staigmena. Net jei numanei ir truputį tikėjaisi. O jei tau iš anksto – prieš dvi savaites paneštų: „Gavau laišką, atsisveikinimo vakarėlis trečiadienį“ – argi tu verktum? Ne, tiesiog suspėtum pasakyti ir padaryti viską, ką ir turėjai, bet niekaip iki šiol tam nesuradai laiko. Pagaliau gal pirmą kartą tą žmogų ir apsikabintum? Ir atrodytų viskas taip, tarsi jis išvažiuoja į komandiruotę. Ilgą ir tolimą, ir jūs dar negreitai, bet tikrų tikriausiai kada nors pasimatysite…

Tai va, kokios mintys man šiandien visą dieną kniso galvą. Mat draugės – net dvi iš karto, išsipasakojo – viena apie netikėtai uošvienę trenkusį insultą, o kita, apie mirusio tėvelio prašymus sapne. Fui, mirusio, aišku, kad išėjusio… Va todėl ir sugalvojau rašyti apeliaciją Dievuliui, kad pakeistų tą bjaurų išėjimo būdą.

Leave a Reply

Komentuokite pirmas!

Pranešti apie
avatar
wpDiscuz
mm

Daiva Budrienė

Žurnalistė, labiau buvusi, bet ne – esama, nes kaip ir Kapitonas ar Prezidentas, šis titulas yra amžiams. O be to cirkuliuoja gyslose ir joks kraujo perpylimas jo nenugalės. Pamatyti, stebėti, paklausti, pakalbinti labai įdomu. O įdomiausia klausyti. Klausyčiau ir klausyčiau, kaip tas Petriukas iš anekdoto – kad mokykla sudegė... Emigrantė, kuriai viskas nenuobodu naujoje šalyje. Yra vilčių, kad dar ilgai nenusibos. Visokių titulų turėtoja ir laureatė. Kelių dokumentinių filmų autorė.

Follow us

Don't be shy, get in touch. We love meeting interesting people and making new friends.