Salos

Fatalizmo teorija, ir nieko čia nepadarysi

“Mokslininkai teigia, jog pirmą kartą žmonijos istorijoje mūsų vaikai turės trumpesnę gyvenimo trukmę nei jų tėvai. Vaikai susirgs žymiai anksčiau ir mirs anksčiau už savo tėvus nuo visiškai prevenciškai išvengiamų ligų, tokių kaip diabetas, nutukimas, širdies ligos ir Alzheimeris” 

Taip jau sutapo, kad pastarąją savaitę mane persekiojo fatalizmo teorijos. Kai savaitgalį iš vienuolio lūpų išgirdau: “Ir nieko čia nepadarysi, kitaip nebus, su amžiumi ligų vis daugės ir daugės, ir su tuo reikia susitaikyti”, mintyse pagalvojau: “Ech, na juk Abraomas su Sara vaikų susilaukė šimtamečiai, ko gi tas Dievas trumpintų gyvenimą mūsų kartai?”

Abraomas su Sara vaikų susilaukė šimtamečiai, ko gi tas Dievas trumpintų gyvenimą mūsų kartai?”

Tačiau po kelių dienų pažįstamas gyduolis netikėtai paantrino, kad taip turi būti, taip tiesiog reikia, nes kai žmonės nebegali reprodukuotis (na, menopauzė ir kiti reikalai), tai gamta tokių ir nebelaiko. Viskas krenta, byra, dyla, retėja. Taip turi būti. Dar nepatikėjau. Bet kai penktadienį prie kavos mano kolegės irgi užvedė kalbą, kad atseit jau po keturiasdešimties pradėjusios jausti, kaip visas organizmas ėmė dilti, sunerimau: gal tikrai viltys, sudėtos į sveiką gyvenseną, yra bergždžios? Ir visos tos ilgaamžiškumo ir produktyvaus senėjimo teorijos prieštarauja gamtos valiai mumis atsikratyti, kai tik išauginame vaikus???

Su savo klausimų puokšte nedelsiant kreipiausi į sveikatos mokslo specialistę Ingridą Kuprevičiūtę:

— Ingrida, ką kalba šiuolaikinis sveikatos mokslas apie hormonus, amžiaus ligas ir ar tikrai normalu, kad su amžiumi TURI retėti kaulai ir pulti senatvinės ligos?
— Visai neseniai skaičiau funkcinės medicinos atstovo Tomo O’Bryano knygą. Man labai patiko šio autoriaus mintis, kuriai aš absoliučiai pritariu: “Keista, bet daugelis lėtinių sveikatos problemų yra traktuojamos kaip beveik normali mūsų gyvenimo dalis: nuovargis, skausmas, nemiga, galvos skausmas, depresija, nutukimas ir daugybė kitų. Šie simptomai yra dažni/įprasti, bet tai nėra normalu. Šios dvi sąvokos skiriasi. Ir net labai: įprasta – tai reiškia, kad daugelis žmonių tai patiria, normalu – reiškia, kad taip ir turėtų būti. Todėl reiktų skirti šias dvi sąvokas ir dažnų/įprastų simptomų, pavyzdžiui, nuovargio, užmaršumo, galvos skausmo, nepriimti kaip “normalaus” dalyko.” Tai turėtų būti kaip įspėjamieji ženklai, kad kažkas mūsų organizme vyksta ne taip, kaip turėtų būti. Ir tai turėtų būti priežastimi apsilankyti pas gydytoją ir ieškoti priežasties, dėl ko šie jau “įprastais” tapę simptomai mus kankina. Tikriausiai blogiausia, ką galime padaryti, ignoruoti juos arba vis pasikartojantį skausmą malšinti nesteroidiniais priešuždegiminiais vaistais (aspirinu, ibuprofenu ir pan.).

Labai liūdna New England Journal of Medicine skaityti, jog pirmą kartą žmonijos istorijoje mūsų vaikai turės trumpesnę gyvenimo trukmę nei jų tėvai.

— Kokias šiuolaikinis mokslas išskiria ligų tendencijas ir kokias sveikatos tendencijas?
— Tendenencijos tiek liūdina, tiek ir džiugina. Labai liūdna Naujosios Anglijos medicinos žurnale (New England Journal of Medicine) skaityti tokius dalykus: mokslininkai teigia, jog pirmą kartą žmonijos istorijoje mūsų vaikai turės trumpesnę gyvenimo trukmę nei jų tėvai. Vaikai susirgs žymiai anksčiau ir mirs anksčiau už savo tėvus nuo visiškai prevenciškai išvengiamų ligų, tokių kaip diabetas, nutukimas, širdies ligos ir Alzheimeris. Daugiau nei bet kada anksčiau vaikų yra diagnozuojamas diabetas, dėmesio sutrikimo ir hiperaktyvumo sindromas, autizmas, jaunatvinis idiopatinis artritas. Tad prisiminus Jūsų pirmąjį klausimą, matome, kad taip vadinamomis senatvinėmis ligomis, tokiomis kaip širdies ligos, vis dažniau suserga jaunesni žmonės. Jau tikriausiai nelabai nustembame, kad trisdešimtmetį ištiko insultas ar infarktas. Kaip matome, amžius tampa nebesvarbus. Ir tai dar kartą parodo, kad mūsų netinkamas gyvenimo būdas vaidina labai svarbų vaidmenį ligų atsiradimui.
Jeigu kalbėti apie sveikatos tendencijas, kurios džiugina, tai – didėjantis žmonių sąmoningumas, rūpinimasis savo sveikata. Džiugina ir tai, kad vis labiau atkreipiamas dėmesys į epigenetikos mokslus (epigenetika tiria, kaip aplinkos veiksniai keičia mūsų genus), kurie pabrėžia, kad paveldėti “blogi genai” dar neapsprendžia tavo likimo, kad tai tėra ginklas, bet kulkos yra aplinkos veiksniai, t.y. skurdi mityba, rūkymas, stresas, sėdimas gyvenimo būdas ir pan. Tačiau, ar jūsų ginklas bus užtaisytas kulkomis, priklauso tik nuo Jūsų.
Lietuvoje LSMU pernai metais pradėta dėstyti gyvensenos mediciną. Kovo mėnesį teko dalyvauti tarptautinėje konferencijoje “Gyvensenos medicina – raktas į lėtinių neinfekcinių ligų valdymą”. Buvo labai gera girdėti profesoriaus Adrian Kennedy žodžius: “Aš dirbu gyvensenos medicinos srityje jau 45 metus. Labai daug keliauju po įvairias šalis. Ir LIETUVA yra PIRMOJI šalis, kurioje VYRIAUSYBĖ palaiko ir skatina gyvensenos medicinos atsiradimą!” Nes tikri ir ilgalaikiai pokyčiai ir turi prasidėti nuo mūsų gyvensenos keitimo: nuo mitybos, judėjimo, streso mažinimo būdo įvaldymų ir pan. Tai yra pamatiniai dalykai, norint sėkmingai vykdyti ligų prevenciją, o gal geriau būtų sakyti, siekiant išsaugoti sveikatą.

Dabar sėdimo gyvenimo būdo žala yra prilyginama rūkymo daromai žalai. Mes sukurti judėjimui. Mūsų širdis yra raumuo. O raumenims reikia darbo, kad nesunyktų.

— Keli paprasti patarimai mirtingajam, kaip išvengti lėtinių ligų, gyventi ilgai ir, trumpai tariant, numirti sveikam?
— Siekiant išvengti lėtinių ligų, tokių kaip širdies ligos, diabetas, vėžys ir panašiai, svarbiausia užtikrinti, kad organizme nevyktų lėtinis uždegimas. Būdų, kaip tą padaryti, yra daug. Pavyzdžiui, užtikrinti optimalų maistinių medžiagų kiekį savo mitybos racione, t.y. valgyti daug kokybiško, termiškai neapdoroto maisto (ypatingą dėmesį skiriant žalioms, lapinėms daržovėms, riešutams, sėkloms, vaisiams), vengti pridėtinio cukraus, transriebalų ir pan. Taip pat daugelis iš mūsų dirbam sėdimą darbą ir labai mažai judam. Dabar sėdimo gyvenimo būdo žala yra prilyginama rūkymo daromai žalai. Mes sukurti judėjimui. Mūsų širdis yra raumuo. O raumenims reikia darbo, kad nesunyktų. Tad būtina kiekvieną dieną pajudėti bent 30 minučių. Šiuolaikinis gyvenimo būdas, tempas sukuria daug streso. Tad kiekvienas iš mūsų turėtume atrasti būdus, kaip suvaldyti tą stresą savo gyvenime, rasti nusiraminimo būdus. Galbūt vienam tai bus meditacija, kitam – pasivaikščiojimas parke ar apsipirkimas parduotuvėje.
Ir dar vienas iš svarbiausių dalykų – tai mūsų santykiai ir pozityvus požiūris į gyvenimą. Žmonėms yra būtinas bendravimas, geri santykiai, bendruomeniškumo jausmas. Net neįsivaizduojate, kiek žalos mūsų organizmui gali pridaryti vienatvės jausmas ar pyktis, nemokėjimas atleisti…

Mėlynosios zonos – tai miestai, kuriuose gyvena daugiausia šimtamečių žmonių (angl. Okinawa, Sardinia, Loma Linda, Nicoya, Icaria). Šiuose miestuose žmonės gyvena pilnavertį, aktyvų gyvenimą net ir perkopę šimtą metų.

— Bet manęs vis neapleidžia ta fatalistinė teorija, kad seniai visatai nebereikalingi ir ji nori juos pašalinti, atnešdama po penkiasdešimtmečio visokiausių ligų? Šiaip tai ši teorija, kaip begalvotum, dažnai pasitvirtina? Tai kaip iš tiesų yra su tais hormonais?
— Įdomi teorija. Bet tikriausiai Mėlynųjų zonų gyventojų (angl. The Blue Zones) pavyzdys gali puikiai atsakyti į šį klausimą. Mėlynosios zonos – tai miestai, kuriuose gyvena daugiausia šimtamečių žmonių (angl. Okinawa, Sardinia, Loma Linda, Nicoya, Icaria). Šiuose miestuose žmonės gyvena pilnavertį, aktyvų gyvenimą net ir perkopę šimtą metų. Keisčiausia, kad šie miestai yra toli vieni nuo kitų, skirtingose šalyse, o kai kurie iš jų net skirtinguose žemynuose. Mokslininkai vyko į šiuos miestus žiūrėti, kokia yra jų ilgaamžiškumo priežastis, ar yra kažkas bendro tarp šių ilgaamžiškumo vietovių. Ištyrinėjus, buvo prieita prie išvados, kad visose šiose ilgaamžiškumo vietovėse žmonės turėjo tam tikrus bendrus dalykus:

  1. Nors jie nėra vegetarai ar veganai, bet jų mitybos didžiąją dalį sudaro augalinis maistas, kurį dažniausiai patys ir užsiaugina, bei šiek tiek gyvūninių baltymų.
  2. Praktiškai nėra apdoroto, pramoniniu būdu pagaminto maisto. Jų mityboje yra labai mažai cukraus ir įvairių dirbtinių maisto priedų, pesticidų. Šių žmonių desertas – vaisius ar vietinių gyventojų pagamintas sūris, medus.
  3. Jų gyvenimo būdas yra labai aktyvus. Jie nesilanko sporto klubuose. Tiesiog jų kasdienis gyvenimas yra labai aktyvus: jie vaikšto visur pėsčiomis, namų ruošoje nesinaudoja mašinomis, o naudoja savo rankas. Jie yra aktyvūs užsiimdami tokia veikla, kuri teikia jiems daug džiaugsmo, pavyzdžiui, joga, tai či ar tiesiog žaisdami įvairius žaidimus su draugais.
  4. Jų kultūroje yra įprasta palaikyti labai glaudžius ryšius su savo šeimos nariais ar artimais draugais. Įvairiausio amžiaus žmonės yra įtraukiami į bendruomenės gyvenimą ir yra fiziškai aktyvūs. O tai yra puikus būdas mažinti stresą ir pagerinti gyvenimo kokybę.
  5. Šeima jiems yra didžiausia vertybė, todėl jie stengiasi kuo daugiau laiko praleisti drauge.Atrodo, visiškai paprasti dalykai, bet jie žmonių sveikatai, kaip matome, turi didžiulę reikšmę. Tad teisingiau yra manyti, kad mes patys save žudome nebeatrasdami balanso tarp darbo ir poilsio, per mažai miegodami, per daug dirbdami, nepalaikydami artimų ryšių su mums brangiais žmonėmis, valgydami prastos kokybės maistą, daug stresuodami, mažai judėdami ir gyvendami užterštoje aplinkoje.

Leave a Reply

Komentuokite pirmas!

Pranešti apie
avatar
wpDiscuz
mm

Nijolė Koskienė

Esu Nijolė ir esu žurnalistė. Baigiau Lietuvių kalbos studijas Vilniaus universitete. Dirbau dienraštyje, TV laidų redaktore, viešųjų ryšių specialiste. Tada išsikėlėme į vienkiemį ir praradau norą dirbti mieste, užtat atradau mitybos mokslo sritį. Studijuoju, rengiu paskaitas, rašau ir vis labiau stebiuosi, kaip Dievas tobulai sukūrė žmogų, gal tik paskubėjo duoti jam laisvą valią. Hobis – kūrybinis rašymas. Rašau tokį keistą užmirštą žanrą – humoreskas.

Follow us

Don't be shy, get in touch. We love meeting interesting people and making new friends.