Salos

Sveikatingumo fašizmas

2009 m. išleistas vokiečių rašytojos Juli Zeh (42) distopinis romanas „Corpus delicti“ (liet. „Nusikaltimo sudėtis“). 

2057-ieji. Vokietija. Šalyje įvesta sveikatingumo diktatūra. Būti sveikam yra privaloma, baudžiami tie, kurie pažeidžia sveikatingumo instrukcijas arba kritikuoja sistemą. Gyventojai verčiami laikytis itin griežtų higienos reikalavimų, namuose apstu įrangos, fiksuojančios nikotiną, bakterijas ir kitus aplinkos toksinus. Kiekvieno piliečio kūne įsiūta mikroschema, nustatanti, koks maistas vartojamas. Kas rytą tikrinamas kraujo spaudimas ir išsimiegojimo laipsnis, klozetuose instaliuoti gavikliai analizuoja skrandžio rūgštingumą arba ankstyvose stadijose „pagauna“ kitas ligas. Namie privaloma turėti treniruoklį, matuojantį, kiek kilometrų numinta ar nubėgta. Informacija iškart perduodama Centrinei vyriausybinei duomenų bazei.

Turbūt nė neverta pridurti, kad cigaretės, kava, alkoholis yra draudžiamas; kvėpintis galima tik valdžios sertifikuotais kvepalais, kartais – pasilepinti “chocolate free” šokoladiniais saldainiais.

Asmeninį gyvenimą taip pat kontroliuoja valstybė. Partnerio ieškoti galima tik per specialius pažinčių biurus, kur randamas tinkantis į poras DNR – tik su tokiu žmogumi leidžiama susituokti ir susilaukti palikuonių.

Centralizuotosios sveikatingumo sistemos šūkis: „Tas, kas nesiekia būti sveikas, nuo to nesusirgs – jis jau serga“.

Kadangi dauguma ligų dėl efektyvios profilaktikos yra beveik išnykusios, susirgusieji visuomenės laikomi kone antžmogiais. Šie susiburia į pasipriešinimo judėjimą RAF (vok. recht auf krankheit – liet. teisė į ligą). Judėjimo nariai labai smarkiai rizikuoja – jei juos pripažįsta sveikatingumo nusikaltėliais, laukia nemaloni bausmė – kūno užšaldymas.

Antrarūšiai žmonės

Zeh, kuri, be kita ko, yra diplomuota juristė, tvirtina, jog nereikia laukti nė tų 40-ies metų iki laikmečio romane, nes spaudimas būti tobulam, kūno būklės kontrolė, kuria ji vadina sveikatingumo fašizmu, jau yra realybė.

„Pavyzdžių – daug. Vienas ryškiausių – beveik visoje Europoje panaši sveikatos draudimo sistema, skirstanti žmones į rizikos grupes – turintys prastus genus, rūkantys, mėgstantys ekstremalų sportą, neįgalieji. Žmonės pagal savo kūniškus ypatumus skirstomi į „rūšis“. „Antrarūšiai“ moka daugiau už savo sveikatos draudimą arba juos apskritai atsisakoma apdrausti“,- piktinasi rašytoja. Jai kelia siaubą ir vis dažniau tiriami dar negimę kūdikiai: „Netoli tas laikas, kai vaisiaus vandenų tyrimas bus privalomas, kad būtų galima laiku atsikratyti neįgalių individų. Jau šiandien pas tėvus, laiku neatėjusius naujagimio sveikatos apžiūrai, apsilanko valdininkai. Nors tai dažniausiai daroma linkint gero, tačiau už visos šios kontrolės slepiasi ir vis ryškėjantis totalitarinio režimo veidas.“

Būti sveikam – ne tik ateities vokiečio prievolė. Danų sveikatingumo ekspertai jau šiandien kalba apie tokią tvarką savo šalyje. Šios šalies sveikatos politikos strategai apie „privalomą sveikatingumą“ sako: „Nesveikas gyvenimo būdas – tai neatsakingumas prieš visuomenę“. Pavyzdys – rūkaliai: jų plaučių ligos visuomenei kainuoja milijardus. Smarkiai rūkančioje Danijoje siekiama šią priklausomybę pripažinti tokia pat kenksminga, kaip ir narkotikai. Tabakas turėtų „puikuotis“ vienoje lentynoje su heroinu ir marihuana…

Apie nuosmukį ir biopolitiką

Rašytojos J. Zeh nuomone, vokiečiai mielai sektų danų pėdomis ir lygiai taip pat pasmerktų rūkalius. Moters teigimu, šiandieninės visuomenės „mentalitetas fundamentaliai kinta ir ji tampa priešiška biologiniams bei genetiniams nukrypimams.“

„Seniau žmogaus išskirtinumas buvo suvokiamas kaip gebėjimas jausti, žmogiškumas tapatinamas su dvasingumu. Šiandien matome save tik kaip kūną. Tai pastebima, pavyzdžiui, reklamose, politikoje. Vis rečiau klausiame savęs, ką mums reiškia meilė, laisvė, kas yra atsakomybė, pasitikėjimas. Visiškas absurdas, kad sveikata ir grožis tampa svarbiausiomis visuomeninio gyvenimo normomis“,- sako rašytoja.

Ji remiasi moderniąja totalitarizmo teorija, kurią savo veikale „Homo Sacer: Sovereign Power and Bare Life“ (liet. „Atstumtasis: suvereni galia ir nuogas gyvenimas“) 1998 m. aprašė italų filosofas Georgio Agambenas. „Homo sacer“ – individas  už visuomenės ribų. Paradoksas yra tai, kad visuomenė individą atstumtuoju laiko tik todėl, kad tai – juridinė norma, taip numato įstatymas. Autorius kalba apie biopolitiką.

Biopolitika iš esmės reiškia tam tikrą technologiją, kuri turi galios reguliuoti mūsų kūnus. Biopolitika įsiskverbia ne tik į privatumo sritį, bet ir į elementariąją fiziologiją, spręsdama, kuris kūnas yra vertas gyventi. Tiesa, G. Agambenas kalba apie kūnus, kurie yra politinio režimo aukos – tai nužudytų koncentracijos stovyklose kūnai. Tačiau J. Zeh mano, kad tai, kas vyksta šiandien, kada nors gali išvirsti į tai, ką pasaulis jau išgyveno ne kartą: „G. Agambenas aiškina, kad kai valdžia ir politikai pradeda pernelyg domėtis kūnu, tai anksčiau ar vėliau nuveda totalitarinių idėjų link. Juk nacionalsocializmo pagrindu laikoma biologinė teorija“. Rašytoja nurodo akstinus gimti naujajam sveikatingumo totalitarizmui: „Pirmiausia, išgyvename savotišką dvasinį, vertybinį nuosmukį, nes nėra rimtų gyvenimiškų problemų. Turime marias laiko rūpintis tik savo kūnu: kiek ir ko valgyti, kiek treniruotis, kaip pasidažyti ir pasirėdyti. Antra, sveikatos siekis kai kam tiesiog pakeičia religiją.“

Argi tikrai taip blogai būti sveikam? Juk sveikas žmogus nėra našta nei sau, nei juolab visuomenei. „Visuomenės pamatas turi būti solidarumas. Juk galime be pabaigos piktintis – kodėl aš, net neturintis vairuotojo teisių, turiu mokėti už autostradoje susižalojusio vairuotojo gydymą? Mąstymas „pats kaltas“ kelia pavojų visuomenės vieningumui. O jei visuomenė susiskaldys, galime laukti didelių bėdų. Pastaraisiais metais totalitarizmo tendencijos vis ryškėja. Valdžia vis labiau rūpinasi mūsų saugumu, apsauga, kontrole. Sveikatingumo kontrolė – tik vienas stiprėjančios kontrolės pavyzdžių“,- tvirtina vokiečių Dž. Orwelas.

Visada sveiki

Kopenhagos universiteto Kūno kultūros instituto profesorė Lonė Friss Thing tyrinėja sveikatos sociologiją. Ji pritaria daugumai vokiečių rašytojos išsakytų minčių.

„Totalitarizmas – visiškai ne ateities muzika. Ji jau skamba“, – tvirtina mokslininkė ir čia pat pateikia pavyzdį: apie nutukusius, rūkančius arba geriančius mes dažnai kalbame kaip apie nusikaltėlius, antrarūšius. Netrukus, sako profesorė, ateis laikas, kai bausime tuos, kurių KMI (kūno masės indeksas) didesnis nei 35.

L.F. Thing pastebi, jog visose gyvenimo srityse daugėja kontrolės, susijusios su individo sveikata. „Jei seniau buvo priešiškai nusiteikta tik prieš rūkančius ar geriančius asmenis, šiandien „priešais“ laikomi ir nesimankštinantieji. Kai kuriose Danijos gydymo įstaigose sudarinėjami specialūs kontraktai, kuriuose nurodoma privaloma mankšta – antraip pacientas nebus gydomas. Žmonėms dalijami žingsniamačiai, kad būtų galima sekti jų aktyvumą. Tai gana efektyvi kontrolė“,- mano tyrėja. Ji pamini ir naują amerikiečių išradimą – kompiuterį, keliskart per dieną primenantį: nepamiršk mankštos. Mokslininkės nuomone, tokios tendencijos pasaulio visuomenėje ryškėja dėl to, jog žmonės ilgisi savotiško švyturio, jaučiasi pasiklydę. Pastebėta tendencija: bet koks sveikatingumo projektas vykdomas kur kas efektyviau, kai ateina iš viršaus. Tai palanku ir pačioms viršūnėlėms: juk sveika visuomenė apsimoka. Kuo tvirtesni kūnai, tuo daugiau darbo jėgos. Kitaip tariant, visada pasiruošę!

Profesorė nerimauja dėl vis ryškėjančios sveikatingumo manijos ir galimų jos pasekmių: „Ar tikrai tik to tereikia šiuolaikiniam žmogui? Negi mes tesame kūnai? Negi tikrai visuomeniškumas greitai tebus tik sveikatingumo ideologija, kurios pagrindinė mintis: mes rūpinsimės tavimi tik jei tu rūpinsies savo kūnu?“ Nerimą keliančių procesų visuomenėje tyrinėtoja pamini ir žiniasklaidą, užgrūstą įvairiosiomis programomis, orientuotomis į kūno priežiūrą.

Išlikimas bet kokia kaina?

Kūno kontrolės idėja paremtas ir kur kas senesnis, 1985 m., kanadiečių autorės Margaret Atwood romanas “The Handmaid’s Tale” (liet. „Tarnaitės pasakojimas“, Lietuvoje išleistas 2012 m.) apie jėga susibūrusią, Amerikos valdžią nuvertusią naująją Gileado valstybę, kuri bando atkurti senąsias vertybes ir harmoningą pasaulį. Tą ji daro nenaudodama trąšų, dirbdama laukus pagal senovines metodikas, valgydama ekologiškai ir kardama homoseksualus bei grobdama ir įkalindama vaisingas moteris. Tų vaisingų moterų valia palaužiama specialiose stovyklose, kur jos išmuštruojamos paklusti savo bevaikiams šeimininkams. Jos vadinamos Tarnaitėmis. Ideologija pagrįsta Dievo mokymu, Biblijoje atsakymas randamas visais atvejais. Net kai tenka išlupti kokią akį vienai kitai maištininkei. Nevaisingos moterys varomos į cheminių atliekų laukus, kur bedirbdamos miršta. Vaisingosios nelaimėlės maitinamos ir prižiūrimos būsimo vaisiaus vardan, vienintelė jų vertybė ir pareiga – gimdyti. „Idealioje“ visuomenėje, sukurtą pagal kažkieno nesveiką valią bei fantaziją, neegzistuoja meilė, laisvė, draugystė. Tik gimdantys arba ne kūnai. Tarnaičių praeitis vadinama paleistuvyste, laiko švaistymu. Nauja gyvybė užmezgama per taip vadinamą ceremoniją, prieš kurią pasimeldžia (!) Tarnaitė ir faktiniai jos grobikai ponia ir ponas. Tuomet ponia sėdasi ant santuokinės lovos, sau ant šlaunų guldo Tarnaitę ir laiko jos rankas, kol ponios vyras darbuojasi, megzdamas taip trokštamą kūdikį.

Pagal šią knygą jau 1990 m. buvo pastatytas filmas, bet šiemet amerikiečiai pradėjo rodyti ir naujai sukurtą serialą. Kodėl? Viena vertus, nevaisingumo šmėkla moderniose šalyse jau aktuali. Kita vertus, Amerikos antiabortų aktyvistai nesikrato net radikalių priemonių vardan gyvybės. Pasaulis pykstasi ir dėl klimato sandorių, pranašaujamos naujos klajoklių bangos, susijusios su vandens trūkumu arba pertekliumi. Žmogus evoliucionavo, nes troško šilumos ir sauso ploto savo kūnui. Perplaukė marias ir perkopė kalnus, nes norėjo kiečiau prisikimšti pilvą. Skausmo, šalčio, alkio, mirties ir išmirimo baimės dažnai yra per didelės įveikti net šviesiausiems protams. Rašytojai ir filmų kūrėjai parodo, kas laukia mūsų, jei tie protai visiškai užtems.

Pagal “Søndagsavisen”, “Berlingske Tidende”, “Politiken”

Leave a Reply

Komentuokite pirmas!

Pranešti apie
avatar
wpDiscuz

Follow us

Don't be shy, get in touch. We love meeting interesting people and making new friends.